Valstybė į mokslo slėnių kūrimą ir vystymą investavo šimtus milijonų eurų. Nors siekta, kad slėniai taptų svarbiu įrankiu, padedančiu plėtoti mokslo ir verslo bendradarbiavimą, inovatyvių įmonių steigimąsi, viešojoje erdvėje netrūksta kritikos – esą turima infrastruktūra neišnaudojama, o tikėto proveržio taip ir nesulaukta. Kaip šiandien Lietuvoje veikia mokslo slėniai? Kokiais pasiekimais jie jau gali pasigirti?
Valstybė į mokslo slėnių kūrimą ir vystymą investavo šimtus milijonų eurų. Nors siekta, kad slėniai taptų svarbiu įrankiu, padedančiu plėtoti mokslo ir verslo bendradarbiavimą, inovatyvių įmonių steigimąsi, viešojoje erdvėje netrūksta kritikos – esą turima infrastruktūra neišnaudojama, o tikėto proveržio taip ir nesulaukta. Kaip šiandien Lietuvoje veikia mokslo slėniai? Kokiais pasiekimais jie jau gali pasigirti?
Apie mokslo slėnių įtaką šalies ir žmonių gerovei bei jų atsiperkamumą „Žinių radijo“ laidoje „Ekspertai pataria“ plačiau papasakojo Kauno technologijos universiteto Nacionalinio inovacijų ir verslo centro (KTU NIVC) vadovas Mindaugas Bulota.
„Santakos“ slėnis. KTU nuotr.
– Kai buvo pradėti kurti slėniai Lietuvoje iškelta daug lūkesčių, vilčių, kaip Lietuva pasikeis ateityje. Kodėl apskritai reikia mokslo slėnių? Kokia yra pagrindinė jų funkcija?
– Visų pirma tai nėra vien tik mokslo, bet verslo, mokslo ir studijų integruoti centrai. Iš esmės jų tikslas yra integruoti visa tai, kurti ekosistemą, nes, kaip žinome, inovacijos negimsta savaime. Joms reikia ekosistemos, žmonių, laboratorijų, verslo, kuris kurtų produktus ir juos parduotų. Toks pagrindinis jų tikslas – burti inovacijų ekosistemą, kuri įgalintų kurti naujus produktus.
– Kodėl valstybė turi tuo rūpintis? Tai yra milžiniškos investicijos – į slėnius Lietuvoje investuota daugiau nei 300 mln. eurų.
– Visos pažangios šalys tiek Europoje, tiek už jos ribų daug investuoja į inovacijas. Valstybės prisideda, nes tai, be abejo, yra didelė rizika, kuriami nauji produktai, be to, viskas pagrįsta naujomis žiniomis, kurios gana dažnai neišvirsta į tikrus produktus. Verslui tai finansuoti savo jėgomis būtų labai sudėtinga, todėl čia prisideda valstybė, kuri investuoja papildomas lėšas ir taip padeda skatinti netgi naujų rinkų, taip pat visai naujų pramonės šakų atsiradimą.
– Kokia yra apčiuopiama slėnių vertė, kurią galėtų pajusti ne tik mokslininkai, bet ir, pvz., Lietuvos gyventojai, verslo atstovai? Ar mes ją galime išmatuoti?
– Žiūrėkime per verslo, mokslo ir studijų prizmę. Mokslas įgalino mus būti konkurencingais tarptautinėje rinkoje, vystyti projektus su tarptautiniais partneriais. Tarkim, KTU vykdė 29 programos „Horizontas 2020“ projektus – manau, tai tikrai nebūtų įmanoma be modernios „Santakos“ slėnio infrastruktūros. Neretai partneriai būna net nustebę, kad mes tokią turime.
Žiūrint iš verslo pusės, Nacionalinis inovacijų ir verslo centras KTU buvo įkurtas tam, kad padėtų verslui surasti atsakymus universitete ir nereikėtų jų ieškoti patiems per asmeninius kontaktus, kaip buvo daroma senais laikais. Mūsų užduotis tai daryti profesionaliai, užtikrinti darbų tęstinumą, taip pat įgalinti pačią infrastruktūrą.
Ir, be abejo, žiūrint į studijų perspektyvas, studentai, ypač magistrantūros, doktorantūros, turi galimybę atlikti savo tiriamuosius darbus, pagilinti žinias. Vėliau jie dirba Lietuvos įmonėse, ten kuria naujus produktus ir taip prisideda prie ekonomikos augimo. Matuoti slėnio, kaip fizinio pastato, vertę, būtų pernelyg siaura, reikėtų žiūrėti plačiau.
– Viešojoje erdvėje sklandanti kritika apie tai, kad slėniai ir investicijos į juos neatsiperka yra nepamatuota, ar slėnių atsipirkimą kažkaip kitaip turėtumėm matuoti?
– Kaip minėjau, turėtume žvelgti plačiau. Inovacijos pačios savaime negimsta, yra daug dedamųjų. Slėnių užduotis yra sutelkti mokslo, verslo potencialą ir jį išnaudoti tam, kad paskui produktai galėtų būti kuriami įmonėse, naujai kuriamuose startuoliuose, ar jau esančiose brandžiose įmonėse – juos eksportuojant būtų kuriama ekonominė vertė valstybei. Metodikos, kaip tai tiksliai apskaičiuoti, nėra. Tai yra labai sudėtinga.
Iš mokslo pusės galim pasakyti, kad vykdyti „Horizonto“ programos projektai verti bemaž 8 mln. eurų – tai yra konkrečios pajamos. Taip pat imant KTU kaip pavyzdį – per paskutinius du metus verslui suteikta paslaugų už 7 mln. eurų. Bet, kaip sakiau, turėtumėme žiūrėti į platesnę prizmę. Pvz., toje pačioje ekosistemoje veikia ir KTU verslo inkubatorius, kur kuriasi startuoliai. Nuo 2012 m. jau sukurta daugiau nei 300 darbo vietų, sumokėti keli milijonai eurų mokesčių. Visa ekosistema tikrai yra gyva.
– Lietuva yra pakankamai maža valstybė. Mokslo slėnių yra ne vienas, ne du ir net ne trys. Ar ne per daug jų Lietuvai? Ar nebūtų racionaliau, viską koncentruoti viename?
– Man šis klausimas ko gero per sudėtingas, nes tai yra politinis sprendimas. Aš galiu daugiau kalbėti per „Santakos“ slėnio prizmę, kur būtent mūsų centras šiandien koordinuoja veiklas. Taip pat KTU yra narys „Nemuno“ slėnio, per kurio prizmę aktyviai dalyvaujame maisto inovacijų projektuose.
– Klausimas ir apie tai, ar mes turime pakankamai išteklių, pajėgumų, žmonių, galinčių ten dirbti ir kurti?
– Manau, kad strategiškai tai tikrai buvo geras sprendimas. Mokslas kuria inovacijas. Be abejo, laboratorijos pačios nedirba. Labai svarbu užtikrinti darbų tęstinumą. Pirmas žingsnis buvo žengtas, dabar reikia tęsti toliau – investuoti į žmones, edukuoti juos.
Žinoma, kad mokslinę įrangą dažnai yra sudėtinga naudoti, todėl reikalingi tam tikri resursai, žmonės turi turėti tam tikras žinias. Doktorantūros stipendijos buvo padidintos, todėl tiek doktorantų, tiek aplikacijų skaičius didėja. Manau, kad einama teisinga linkme, nes būtent žmonės ir įveiklina tą įrangą.
– Inovacijos yra skatinamos įvairiais lygmenimis: tiek mokslo institucijų, tiek verslo ir valdžios atstovų. Ar tokių slėnių atsiradimas ir infrastruktūros sukūrimas, laboratorijų atsiradimas užkrečia tuo pavyzdžiu studentus: ar matote daugiau studentų, kurie domisi inovacijų kūrimu, nori ten dirbti ir veikti?
– Aš manau, kad tai vienareikšmiškai padidino norą kurti, sustiprino supratimą apie inovacijas. KTU taip pat esame įtraukę į studijų programą, kaip papildomą modulį, verslumą ir produkto kūrimą, todėl studentai gali susipažinti su šiuo procesu. Modernios laboratorijos tikrai pritraukia studentus, netgi juos paskatina stoti į doktorantūrą, toliau tęsti savo tyrimus, nes jie mato, kad yra bazė, perspektyvos ir yra ekosistema, kuri yra dinamiška. „Santakos“ slėnyje vienas iš partnerių yra Kauno mokslo ir technologijų parkas, kuriame bemaž 100 įmonių ir ne viena įmonė jau sulaukusi daugiau nei milijono eurų investicijų. Tai tikrai sinergija yra, ji didėja. Ir studentai atranda verslo nišas.
– Kiek sėkmingų produktų, projektų, inovacijų pavyksta sukurti?
– Netgi pasauliniu mastu bemaž 1 proc. idėjų pavirsta produktais, tačiau pats produkto vystymo, inovacijos kūrimo procesas leidžia daug išmokti, sužinoti. Kalbant apie studentus, jie sužino visą procesą, gali nuėję į įmonę iš karto dirbti.
KTU vykdoma daug projektų ir su Europos parteriais, ir nacionalinėmis lėšomis finansuojamų. Pavyzdžiui, kuriama išmanioji apyrankė, kuri gali diagnozuoti prieširdžių virpėjimą – tai labai svarbu visuomenei, nes gali užkirsti kelią didelei tragedijai. Tai tarptautinis projektas, vykdytas ir su kitais universitetais.
Laboratorijose kuriamos ir bioskaidžios pakuotės, ir vandens valymo sistemos. Maisto kompetencijų centre kiuramas funkcinis maistas, naujo tipo baltymai. Nesenai baigėsi vienas projektas, kuriame buvo naudojama ultragarso technologija nustatant odos vėžios pirmąsias stadijas. Rinkoje jau keletą metų galima rasti produktą, kuris mažina rankų drebėjimą. Technologijų tikrai yra nemažai. Daug jų vis dar yra vystoma, o kai kurias netgi galima įsigyti.
– Šiuo metu galime kalbėti apie penkerių metų veiklos rezultatus. Ar tai yra pakankamas laiko tarpas, kad pamatytume, ar pasirinkta kryptis yra sėkminga, ar vis tik slėniams reikia skirti daugiau laiko?
– Tarptautinė praktika Prancūzijoje, Olandijoje ir kitose šalyse rodo, kad ekosistemos kūrimas užtrunka dešimtmečius. Visų pirma reikia investuoti į infrastruktūrą – tas mūsų atveju jau padaryta. Tada yra žmonės, kurie turi būti atitinkamai išsilavinę. Verslo indėlis taip pat labai svarbus: jis padeda identifikuoti esamas problemas ir kartu su mokslininkais, studentais ieškoti atsakymų.
Penki metai yra labai trumpas laiko tarpas. Kitos Europos šalys jau dešimtmečius vykdo tokias veiklas ir tik dabar pradeda matyti rezultatus. Tikiu, kad po 5-10 metų dar labiau suaktyvės bendradarbiavimas ir matysim daugiau produktų, kurie yra eksportuojami į užsienio rinkas.
– Kaip atrodys slėniai po dešimties metų Lietuvoje? Ar yra kokia kryptis, vizija, kur link reikėtų eiti?
– Vizija yra tolimesnis bendradarbiavimas ir integracijos. Jau ir šiandien veiklos yra už fizinių pastatų sienų, vyksta tyrimai laboratorijose, kurios nėra priskiriamos slėniui, žiūrinti iš investicijų perspektyvos. Universiteto laboratorijos įveiklinamos įvairiuose projektuose. Įmonės, esančios Kauno mokslo ir technologijų parke, pačios investuoja į tam tikrą įrangą, kuri labiau pritaikoma konkretaus produkto vystyme ir pan. Supratimas didėja, daugėja partnerių.
Šiais metais prie „Santakos“ slėnio asociacijos prisijungė Kauno klinikos ir Kauno mokslų technologijų parkas. Matome didžiulį branduolinės medicinos potencialą, nes taip galima apjungti Kauno mokslinį potencialą: tiek medikų, tiek KTU fizikų, tiek Energetikos instituto, tiek VDU mokslininkų. Tai būtų puiki sinergija.
Ne per seniausiai iš branduolinių tyrimų centro CERN girdėjome tai, kad Lietuvoje bus steigiamas verslo inkubavimo centras. Manau, kad tai puikus įrodymas, kad slėniai yra reikalingi, nes be šios infrastruktūros, be ten dirbančių mokslininkų neturėtume galimybės bendradarbiauti su CERN.
Tikslas ir toliau yra didinti tarptautiškumą, įtraukti daugiau partnerių Lietuvoje, plėsti fondus, skirtus tyrimams, įtraukiant ir verslo atstovus, skatinant bendradarbiavimą ir tarpdiscipliškumą.
– Kaip Lietuva atrodo užsienio kontekste? Galbūt kažkada turėsime sėkmę ir tapsime kažkuo panašiu į „Silicio“ slėnį?
– Manau, kad tuo galime tapti greičiau, nes turime galimybę pasinaudoti kitų šalių patirtimi. Mums nereikės tiek daug metų, kiek reikėjo kitiems, pvz., 30 ar 50, kad ekosistema būtų pilnai įveiklinta ir pradėtų generuoti produktus.
Be abejo, turime suprasti, kad JAV rinka yra kitokio masto – masteliu nepasieksime to paties lygmens. Tačiau mūsų uždavinys yra panaudoti savo potencialą, jį įveiklinti kuriant naujus produktus, kuriant inovacijas, kurios būtų žinomos pasaulyje. Neretai girdime apie įmones „vienaragius“, t. y. tokios, kurios vertinamos milijardu dolerių ar daugiau. Slėniai ir inovacijos yra puiki galimybė atsirasti tokioms įmonėms.
Einame teisinga linkme. „Silicio“ slėnis kaip konceptas gal jau ir atgyvenęs šiek tiek, nes tai yra puslaidininkių verslas, kuris prasidėjo apie 70-uosius. Dabar tikriausiai turėtume galvoti apie dirbtinio intelekto slėnį. Pvz., KTU kaip vieną iš strateginių krypčių yra išgryninęs būtent dirbtinį intelektą.
