Lietuvos inžinerinės pramonės sektoriui būdingas neproporcingas vyrų ir moterų pasiskirstymas. Statistika rodo, kad net 80 proc. šiuo metu dirbančių inžinerijos profesionalų yra vyrai. Ar ketvirtosios pramonės revoliucijos amžiuje inžinerija tikrai tebėra „vyriška sritis“? Kaip į ją pritraukti daugiau moterų ir kodėl svarbu tai padaryti?
Lietuvos inžinerinės pramonės sektoriui būdingas neproporcingas vyrų ir moterų pasiskirstymas. Statistika rodo, kad net 80 proc. šiuo metu dirbančių inžinerijos profesionalų yra vyrai. Panašios tendencijos vyrauja ir visoje Europoje – 2017 m. atliktas „The Women's Engineering Society“ (liet. Moterų inžinierių bendruomenė) tyrimas atskleidė, kad tik 11 proc. Europoje dirbančiųjų inžinerijos srityje sudaro moterys. Ar ketvirtosios pramonės revoliucijos amžiuje inžinerija tikrai tebėra „vyriška sritis“? Kaip į ją pritraukti daugiau moterų ir kodėl svarbu tai padaryti?
Asociatyvi nuotr.
Apie moterų ir vyrų skirtumus, jų galimybes inžinerijos darbo rinkoje „Žinių radijo“ laidoje „Ekspertai pataria“ plačiau pasakojo Kauno technologijos universiteto Mechanikos inžinerijos ir dizaino fakulteto (KTU MIDF) docentė Regita Bendikienė.
– Nuolat kalbama apie technologijas, skaitmenizaciją, ketvirtąją pramonės revoliuciją – pokyčiai neišvengiami įvairiose srityse, o inžinerija – ar ji keičiasi?
– Pati inžinerijos sąvoka nesikeičia – tai vis tiek yra kūryba, produkto kūrimas. Tačiau jei pažiūrėsime, kaip mes šiandien suvokiame inžineriją, suprasime, kad suvokimas, toks, koks buvo prieš 10-20 metų ir dabar, skiriasi. Kasdien atsiranda vis naujos technologijos, pramonės skaitmenizavimas, automatizavimas. Nebeužtenka popieriaus ir pieštuko, reikia turėti žinių ir mokėti apibendrinti, suvokti visumą.
– 8 iš 10 dirbančių inžinerijoje – vyrai. Kodėl susiklostė tokia situacija? Ar turite atsakymą, kodėl tokių specialybių nesirenka merginos?
– Pati atlikau trumpą apžvalgą KTU Mechanikos inžinerijos ir dizaino fakultete: čia taip pat, kaip ir pramonėje, yra apie 20 proc. merginų. Tai atliepia tą, kas šiandien yra ir pramonėje.
Šie skaičiai panašūs visur. Atlikus analizę, kaip mokomasi vidurinėse mokyklose – kaip sekasi merginoms ir vaikinams, pvz., matematikos rezultatai yra panašūs. Vėliau valstybinių egzaminų rezultatai – vėlgi panašūs. Gal merginos renkasi lengvesnį kelią, bet tos, kurios ateina – tas 20 proc., jos tiek pat kūrybingos ir galinčios save realizuoti inžinerijoje kiek vaikinai, niekuo nenusileidžia.
Pati prieš 5 metus atlikau tokį tyrimą – žiūrėjau, kaip sekasi merginoms inžinerijoje ir pastebėjau, kad merginų nubyrėjimas yra mažesnis – merginos stropesnės ir baigiamųjų rezultatai būna geresni. Todėl tas 20 proc. moterų, esantis rinkoje, yra labai kokybiškas.
– Ar yra pakankamai vietos inžinerijoje merginoms įsilieti į darbo rinką?
– Manyčiau, kad taip. Prieš penkis ar daugiau metų studentui susirasti praktikos vietą buvo gana sudėtinga, o šiuo metu situacija kitokia – pačios įmonės bendradarbiauja su universitetais, ieško studentų ir siūlo jiems užsiimti inžinerine veikla. Didesnio prioriteto vaikinams ar merginoms nėra. Žinios yra didžiausias prioritetas.
Norėčiau paneigti tą mitą, kad neva merginos tam tikras užduotis atlieka prasčiau ar pan. Negalėčiau pasakyti, kaip yra iš verslo pusės – ką jie pasakytų apie skirtumus, turėdami du kandidatus. Bet stodami į universitetą visi turi vienodas sąlygas. Merginos šiais laikais ambicingos, jog gali ir sugeba neatsilikti.
– Pastaruoju metu inžinerinių darbo vietų skaičius auga, specialistų pradeda trūkti, todėl verslas suinteresuotas tuo, kad darbo rinkoje būtų daugiau merginų. Kaip jas įtraukti į šią sritį?
– Tai ne tik verslo, bet ir universiteto reikalas – visi turime tą patį klientą. Kaip pritraukti? Turbūt reiktų pradėti nuo vidurinės mokyklos. Rezultatai rodo, kad besimokydamos taip pat gerai merginos dažnai nesirenka šių profesijų. Reikėtų vidurinėse mokyklose labiau skatinti laisvą kūrybą, darbą komandoje, paprastų probleminių užduočių išsprendimą, ugdytų patį inžinerinį pojūtį.
– Ar visada puikiai suprantame, ką veikia inžinieriai?
– Turbūt, kad ne. Inžinerija dabar yra plati sąvoka – apima nuo pačios idėjos. Inžinierius nedirba vienas, jis dirba komandoje, tad svarbūs darbo komandoje, lyderystės, komunikavimo įgūdžiai. Turiu pasakyti, kad dažnai merginos iš inžinerinių specialybių turi geresnius komunikavimo įgūdžius. Mes prašome verslo atstovų, kad jie deklaruotų, kokių būtent specialistų jiems reikia, kad studentai drąsiai rinktųsi šiuos darbus.
Žinoma, inžinieriams tenka ir veržliaraktį palaikyti, bet nereikia gąsdinti senomis įrangomis ar tepaluotomis rankomis. Šiuolaikinės įmonės tikrai turi modernią įrangą, yra automatizuotos.
Universitete dirbdami jau su pirmo kurso inžinerijos studentais, norime parodyti tas įmones, kurios yra robotizuotos, automatizuotos, kad jie suprastų, kas yra ta inžinerija plačiąja prasme, pamatytų, ką jiems reikia išmokti, kad galėtų dirbti tose įmonėse.
– Kuriose inžinerinėse srityse merginos aktyviausios? Į kokias sritis jos labiausiai orientuojasi?
– KTU MIDF vykdome tokias studijų kryptis kaip gamybos inžinerija – ten yra apie 40 proc. merginų, medžiagų inžinerijoje – dar daugiau. Šiemet turime merginas, kurios baigs mechatronikos programą. Į kokias sritis jos galėtų stoti, priklauso tik nuo asmenybės.
– Kalbant apie tendencijas: ar moksleiviai išgirdo žinutę apie inžinierių poreikį, ar jie dažniau renkasi mokyklose laikyti tam tikrus egzaminus, kurie reikalingi norint studijuoti inžinerines specialybes?
– Aš tikiuosi, kad juos pasiekė ši žinia. Rinkoje kalbame plačiai apie naujai ateinančias įmones, kiek reikia inžinerijos profesijos darbuotojų, tai žinutė tikrai atėjo, tik reikia pačių merginų ir vaikinų vidinės motyvacijos. Svarbu nebijoti klysti. Jaunas žmogus dažnai suabejoja savo galimybėmis, kad nepadarys, neišspręs – bet tu niekada nebūni vienas, dirba komanda. Tai mes skatiname ir KTU studijų programose diegiame produkto vystymo projektus, kada skirtingų sričių žmonių grupė atlieka vieną darbą, komunikuoja su dėstytojais, verslo atstovais, o rezultatas būna bendras sprendimas ar produktas.
– Kas turėtų prisiimti atsakomybę pritraukiant daugiau žmonių į šią sritį?
– Čia bendra visų mūsų atsakomybė. Seniai nustojome reklamuoti vieną ar kitą studijų programą, siekiame, kad verslas pasakytų, ko jiems reikia, kokių specialistų trūksta. Kai šneka tas, pas kurį ateina absolventas, yra didesnis pliusas ir nauda.
– Svarbu ir ankstyvas įtraukimas į darbo rinką?
– Universitete mes to siekiame, link to einame – studentai renkasi ir papildomas praktikas, kurių nėra programoje, Lietuvos ar užsienio įmonėse, kur gauna daug žinių ir patirties.
Inžinerija tikrai perspektyvi sritis, inžinierių poreikis matomas ir ateinančiose į Lietuvą įmonėse, todėl šiandieninis jaunimas turėtų apie tai pagalvoti. Ne visada ir mokymosi rezultatai turi būti patys aukščiausi. Kartais žmogus baigę vidurinę mokyklą dar nesuvokia, kuo jis galėtų būti. Turime pavyzdžių, kai studentai baigę ne pačiais geriausiais rezultatais dabar turi sėkmingus verslus. Vieniems reikia trumpesnio, kitiems ilgesnio laiko save atrasti.
Tam, kad šioje srityje būtų galima sėkmingai dirbti ir kurti, reikia nebijoti iššūkių, eiti drąsiai, neabejoti savimi. Kai žmogus pats tiki tuo, jis gali padaryti viską – nesvarbu tai mergina ar vaikinas. Mokytis nelengva, bet labai įdomu.
