Danų informacinių mokslų profesorius ir robotikos ekspertas Henrikas Scharfe visame pasaulyje žinomas kaip žmogus, sukūręs savo dvynį robotą – geminoidą, su kuriuo kartu skaito paskaitas, dalyvauja susitikimuose ir neabejotinai patraukia praeivių žvilgsnius.
2012 m. TIME žurnalo įvertintas kaip vienas įtakingiausių pasaulio žmonių, H. Scharfe dalinasi mintimis apie robotikos iššūkius ir ateitį. Tai tik dalis įžvalgų, kuriomis profesorius pasidalins ir birželio 13–14 d. vyksiančio forumo „Innovation Drift“ metu.
Asociatyvi nuotr.
Dar 2011 m. TED konferencijoje įvardijote, kad technologijos ateityje praplės mūsų asmenines erdves. Kokius pokyčius įžvelgiate dabar?
Pokyčių šioje srityje iš tiesų įvyko nemažai, tik nebūtinai tokių, kokius įsivaizdavome anuomet. Kasdien galime matyti, kad žmonės tiek darbe, tiek namuose naudojasi automatizuotais įrenginiais, palengvinančiais įvairias užduotis. Sunku įsivaizduoti bent dieną, kuri nebūtų paženklinta vienokia ar kitokia technologijų įtaka. Vis dėlto kai kurios vizijos ir liko tik vizijomis – robotai nėra visiškai panašūs į žmones. Funkcionalumą galima išspręsti algoritmų patobulinimu, bet žmogiškųjų savybių sutiekimas robotams – vis dar itin sudėtinga užduotis.
Kokių pokyčių jau pavyko pasiekti robotikoje?
Vienas svarbiausių dalykų, kurių pavyko pasiekti per pastaruosius 7–8 metus – roboto galimybių praplėtimas. Robotas nebėra paprastas algoritmų rinkinys, jis sąveikauja su aplinka ir daugybe kitų programų. Pavyzdžiui, automatinė pokalbių sistema (angl. chatbox), kuri, vartotojui pateikus užklausą, susijungia su duomenų bazėmis, debesų technologijomis, įvairiais serveriais ir pateikia atsakymą į užklausą be papildomo žmogaus įsikišimo.
Tai nebaigtinė ir kintanti sistema – pasikeitus duomenims, keičiasi ir roboto atsakymas. Vienu metu sistema sprendžia ne vieną, bet milijonus problemų ir klausimų, tad šiuo klausimu robotai pranašesni už mus.
O kokia ateitis laukia į žmogų išvaizda panašių robotų – geminoidų? Ar pavyks susidoroti su tokiais iššūkiais kaip empatijos, spontaniškumo ar savarankiškų sprendimų priėmimo „įdiegimas“?
Vienas iš didžiausių šių laikų robotizacijos iššūkių – kaip sujungti skirtingas išvaizdos ir elgesio savybes į vieną funkcionuojančią programą. Visgi tokios žmogaus savybės kaip empatija nėra techniškai išsprendžiamas klausimas – tam tikrų savybių įgyjame gyvendami savo kultūroje, mokydamiesi iš jos. Reikėtų atskirti du dalykus: žmogiškąją roboto išvaizdą ir elgsenos modelius, apsprendžiančias programas, kurių yra daugybė.
Jūsų nuomone, ar robotai gali kurti?
Yra daugybė pavyzdžių, įrodančių, jog robotai gali kažką sukurti. Jungtinėje Karalystėje visai neseniai pristatytas androidas, vardu Aida, geba pažvelgęs į žmogų nupiešti jo portreto eskizą. Tačiau svarbiausias dalykas, kurį norėčiau akcentuoti – skirtumas tarp natūralaus, žmogiškojo intelekto ir dirbtinio intelekto yra didžiulis. Žmonės visuomet ieško tikslo kūryboje – mums svarbi kūrinio prasmė, ką norima juo pasakyti, kokią pagrindinę mintį perteikti. Kompiuteris veikia atvirkščiai – vadovaujasi vien tik algoritmais. Žinoma, technologijos tobulėja kasdien – kūrinys gali būti sudėliotas taip, kad keltų mums nuostabą, liūdesį ar kitas norimas emocijas, tačiau jis telieka protingai sudėliotų eilučių seka, nesukurdamas jokios gilesnės prasmės. Atsakant į klausimą – taip, robotai gali užsiimti kūrybiniu procesu, tačiau tai nereiškia, kad jie iš tiesų kuria ar yra kūrybingi. Tai vienas tų skirtumų tarp žmogaus ir roboto.
Šiandien esame svarbių skaitmeninių pokyčių sandūroje. Duomenų valdoma ekonomika, pasak H. Scharfe, pakeis žmonių mąstymą, gyvenimo būdą, darbą ir laisvalaikį, o šiems pokyčiams pasiruošti reikia jau dabar. Apie tai, kokie robotizacijos ir skaitmenizacijos iššūkiai mūsų laukia ateityje, profesorius pasidalins jau ketvirtajame Vilniaus inovacijų forume „Innovation Drift 2019“, Vilniuje, LITEXPO parodų ir kongresų centre, birželio 14 d.