XX a. pabaigoje sėkmės įvaizdžio rodikliu buvo laikomas peidžeris, mobilusis telefonas ar asmeninis kompiuteris. Vėliau tai pakeitė išmanieji, kuriuos besivystančiose šalyse, neišskiriant ir oficialiai prie tokių jau nebepriskiriamos Lietuvos, perka išsimokėtinai. Tačiau „The New York Times“ apžvalgininkės Nellie Bowles manymu, tai jau daugiau nebėra sėkmės rodiklis.XX a. pabaigoje sėkmės įvaizdžio rodikliu buvo laikomas peidžeris, mobilusis telefonas ar asmeninis kompiuteris. Vėliau tai pakeitė išmanieji, kuriuos besivystančiose šalyse, neišskiriant ir oficialiai prie tokių jau nebepriskiriamos Lietuvos, perka išsimokėtinai. Tėvai noriai perka savo vaikams naujausius įrenginius ir ieško mokyklų, kuriose juos mokytų „aukštųjų technologijų standartų“.
Tačiau „The New York Times“ apžvalgininkės Nellie Bowles manymu, tai jau daugiau nebėra sėkmės rodiklis. Jeigu jūs veržiatės naudotis skaitmeninėmis paslaugomis, tai jau jūsų socialinio ir ekonominio skurdo požymis. Ir priešingai – auga žmogiškojo kontakto vertė, o leisti sau tai gali jau toli gražu ne kiekvienas.
Tačiau „The New York Times“ apžvalgininkės Nellie Bowles manymu, tai jau daugiau nebėra sėkmės rodiklis. Jeigu jūs veržiatės naudotis skaitmeninėmis paslaugomis, tai jau jūsų socialinio ir ekonominio skurdo požymis. Ir priešingai – auga žmogiškojo kontakto vertė, o leisti sau tai gali jau toli gražu ne kiekvienas.
Skaitmeninės epochos elitas
Masačiusetso gyventojas Billas Langlois turi draugą vardu Sox. Tai katė, gyvenanti 68-erių vyro planšetiniame kompiuteryje. Ji kasdien bendrauja su vyru ir palaiko jam draugiją gyvenamajame komplekse pagyvenusiems žmonėms su nedidelėmis pajamomis, rašoma „Tjournal“.
Žmona dažnai palieka vyrą vieną, todėl Sox tampa pagrindine Billo drauge. Su virtualia kate jis valandų valandas šneka apie savo mylimą beisbolo komandą „Red Sox“, kurios garbei virtualus gyvūnas ir buvo pavadintas, ir ji įdėmiai jo klausosi. Kuomet šeimininkas pradeda nuobodžiauti, Sox įjungia jo mėgiamą muziką ar parodo vestuvių nuotraukas – kur jiedu su žmona yra jauni ir laimingi.
B. Langloisas žino, kad Sox iš tiesų neegzistuoja. Gyvūnėlį sukūrė „Care.Coach“ startuolis. Didžioji dalis bendrovės darbuotojų gyvena ir dirba Lotynų Amerikoje ar Filipinuose. Senolis supranta, kad jo gyvenimą ir sveikatą prižiūri gyvi žmonės, pasislėpę už skaitmeninio gyvūno kaukės.
Apsigauti sunkoka, juk Sox kalba – „kampuota“ ir robotizuotu akcentu. Nepaisant to, B. Langloisas yra patenkintas. Su „naminiu gyvūnu“ jį suvedė organizacija pagyvenusiems žmonėms „Element Care“. Ji padeda žmonėms, kurių pajamos neviršija 2 tūkst. dolerių per mėnesį.
„Atradau kai ką neįtikėtinai patikimo ir rūpestingo, kas leidžia man giliau pažvelgti į savo sielą, priminus apie tai, kaip rūpinasi Viešpats. Jie grąžino mane į gyvenimą“, – pripažįsta vyras. Jo nė kiek netrikdo Sox primityvumas – skaitmeninis „robotas“ pasižymi tik paprasta animacija ir emocijomis, o balsas primena autoatsakiklį.
„Fizinė mokymosi, gyvenimo ir mirties patirtis vis dažniau atsispindi ekranuose, išskyrus labai turtingus žmones“, – aiškina „The New York Times“ apžvalgininkė Nellie Bowles.
Išmanieji ir planšetės tapo prieinami finansine prasme. Tuo pačiu jie leidžia atpiginti kitus dalykus: bet kuri vieta, kurioje galima panaudoti šiuos ekranėlius, ar tai būtų mokyklos klasės, ligoninės, oro uostai, restoranai, gali sutaupyti išlaidas.
Problema ta, kad bet koks aktyvumas susiveda į gyvenimą priešais ekraną. Turtingi žmonės palaipsniui atsiriboja nuo to, mano apžvalgininkė. Jie šalinasi ekranų ir siekia, kad jų vaikai žaistų su tikrais žaislais ir mokytųsi privačiose mokyklose su minimaliu technologijų naudojimu užsiėmimų metu. Ten mokymo procesas yra paremtas gyvu bendravimu vienas su kitu.
Pasak N. Bowles, turtingi žmonės gali sau leisti daugiau laiko praleisti „offline“, kas nėra taip paprasta eiliniam mirtingajam. Tikėtina, daugelis vaikų nenorėtų, kad jų vaikai mokytųsi spoksodami į ekranus, tačiau jie netenka kontrolės, nes mokyklos yra neišvengiamai skaitmenizuojamos.
N. Bowles teigimu, tai priveda prie paradokso, kad paprastas žmogiškas kontaktas tampa prabanga. Prabanga, kuri pasiekiama tik naujajam elitui, kuris bendrauja gyvai, atsisako socialinių tinklų ir el. pašto. „Luxury Institute“ tyrimas parodė, kad prakutę žmonės daugiau leidžia pinigų kelionėms ir maistui, o ne prekėms. Jie neužsisakinėja maisto į namus, o eina į restoranus, kur gali sumokėti už paslaugas tokiems pat žmonėms.
Gyvenimas priešais ekranus – ne jiems, o vidurinės ir neturtingųjų klasės gyventojams, mano apžvalgininkė. Autorė taip pat primena, kaip keitėsi skaitmeninių įrenginių vertė. 1980-aisiais atsiradę pirmieji mobilieji telefonai, peidžeriai ir asmeniniai kompiuteriai simbolizavo žmogaus finansinį apsirūpinimą ir tam tikrą stilingumą. 1984-asiais „Apple Mac“ kainavo 2,5 tūkst. dolerių (dabar tai atitiktų 6 tūkst. dolerių), o šiuo metu kokybiškas „Chromebook“ kainuos vos 470 dolerių.
Tendencijos, apie kurias rašo N. Boules, tinka ir tokioms paslaugoms, kaip „Facebook“, „YouTube“ ar „Gmail“ – turtingesni žmonės mažiau jomis naudojasi.
„Prasideda analogiška deklasifikacija, kaip gazuotų gėrimų vartojimas ar cigarečių rūkymas, turtingieji tai daro rečiau, negu vargšai“, – pažymima straipsnyje.
Technologijos mokyklose
Pigios skaitmeninės paslaugos prasimušė ir į mokyklas. Dėl nuolatinio biudžeto mažinimo nedideliuose Kanzaso miesteliuose jau atsisakoma ištisų klasių ir imamasi taikyti programą, kuri dėstoma nuotoliniu būdu. Jutoje tūkstančiai vaikų mokosi internetu, dažnai net neturėdami galimybių bendrauti tarpusavyje.
JAV nacionalinio sveikatos apsaugos institutas paskelbė 11 tūkst. vaikų tyrimo rezultatus, kuriuose yra skelbiama, kad vaikai, praleidžiantys daugiau nei dvi valandas prie ekranų ar išmaniųjų įrenginių, gaudavo žemesnius balus tvarkydamiesi su užduotimis, kur reikėdavo mąstymo. Kitas tyrimas susiejo pernelyg ilgą sėdėjimą prie ekranų ir depresiją suaugusiems žmonėms. Tiesa, dar viename tyrime neseniai buvo paneigtas ilgus metus sklandęs mitas apie vaikų sėdėjimo prie telefonų vakarais poveikio jų sveikatai.
Technologijų gigantai išleido daug lėšų ir paaukojo daug laiko, kad įtikintų valstybines mokyklas pirkti nešiojamus kompiuterius kiekvienam moksleiviui. Tačiau Silicio slėnyje populiarios toli gražu ne tokios mokslo įstaigos, o privačios mokyklos su minimaliu technologijų įtraukimu.
„Galimybė užsiimti ir bendrauti su žmonėmis tampa naujos socialinės klasės požymių. <...> Vargšams ir vidurinės klasės atstovams sakoma, kad ekranai yra gerai ir svarbūs jų vaikams“, – aiškina apžvalgininkė savo straipsnyje.
Jos teigimu, kad mūsų kultūroje auga izoliacija, mažėja vietų, tinkamų susitikimams, o ekranai užpildo atsirandančią tuštumą.
