Švietimo ir mokslo ministerija kartu su lazerinių technologijų vystymo atstovais praėjusiais metais sprendė klausimą dėl Lietuvos įstojimo į Ekstremalios šviesos infrastruktūrą. Prof. Mikas Vengris mano, kad Lietuvoje lazerių technologija jau gana brandi, seniai persikėlusi iš universitetų į pramonę, ir neaišku, ar sulauksime iš jos naujo proveržio.
Švietimo ir mokslo ministerija kartu su lazerinių technologijų vystymo atstovais praėjusiais metais sprendė klausimą dėl Lietuvos įstojimo į Ekstremalios šviesos infrastruktūrą (ELI, angl. Extreme Light Infrastructure). Šiuo metu jau yra užpildytos visos reikalingos stojimo paraiškos.
 E. Kurausko nuotr. |
|---|
ELI yra nauja mokslinių tyrimų infrastruktūra Europoje. Nuo 2018 m. dėl šio projekto Europoje pradėjo veikti trys tarptautiniai lazerių centrai Vengrijoje, Rumunijoje ir Čekijoje. Juose įrengti galingi lazeriai, skirti moksliniams tyrimams, kurie gali padėti atsakyti į fundamentalius fizikos klausimus (kodėl Visatoje dominuoja medžiaga, o ne antimedžiaga, kas yra tamsioji materija ir energija), pasiūlyti naujus spindulinės terapijos metodus medikams ir radioaktyvių atliekų utilizavimo technologijas energetikams.
Per šiuos dvejus metus ELI konsorciumas priims sprendimą, kurioje šalyje bus statoma ketvirtoji ELI laboratorija – ultraaukštos energijos lauko infrastruktūra (ELI-Ultra High Field Facility). Ketvirtojoje „kolonoje“ būtų įrengtas galingiausias 700 mln. eurų vertės lazeris, siekiantis 200 petavatų galias. Teigiama, kad šis centras galėtų būti tarsi šviesos technologijų CERN‘as.
Ketvirtojo ELI mokslinio padalinio statybų pasirinkimo žemėlapyje yra ir Lietuva. Tai nestebina, nes mūsų šalis garsi savo lazerių mokslu ir optinių technologijų pramone. Todėl pasvarstoma: ar ELI laboratorijos įkūrimas Lietuvoje būtų didžiulis įvertinimas, ar sunkus iššūkis mūsų šaliai?
Maži CERN‘iukai
Pradėkime nuo to, kad ELI centro palyginimas su CERN‘u yra klaidinantis, nes CERN‘as – tai tyrimų centras, įsteigtas vienoje aiškioje vietoje. Didysis hadronų kolaideris (pagrindinis CERN‘o greitintuvas) turi aiškią užduotį – greitinti sunkias daleles (protonus) iki didžiausių įmanomų energijų, kurių niekur kitur Žemėje pasiekti neįmanoma, daužyti tas daleles vieną į kitą ir sutelkti viename erdvės taške tiek energijos, kiek niekas kitas negali. Artimiausią konkurentą, dabar jau nebeveikiantį „FermiLab“ greitintuvą JAV, jis lenkia 7 kartus (7 TeV energijos viename dalelių pluošte vietoje 1 TeV). Kitaip tariant, CERN‘as – tai unikalus kūrinys visos žmonijos mastu.
ELI, kurios deklaruojamas tikslas – būti didžiausių ir galingiausių lazerių laboratorija, yra paskleista per tris valstybes, kurių visos yra Rytų Europoje (Čekija, Vengrija, Rumunija). Kitaip tariant, tai bus ne CERN‘as, o keletas mažų CERN‘iukų. Ir nors jie lenks dabartinių galingiausių lazerių šviesos galią (apie 2 PW) maždaug penkis–dešimt kartų, neakivaizdu, kad tai leis praplėsti fundamentinės lazerinės fizikos ribas tiek, kiek norėjosi ELI sumanytojams. Trys sportiniai automobiliai – tai ne tas pats, kas vienas didelis traktorius: nors arklio galių ir tiek pat, trimis „Ferrari“ Puntuko akmens nepaveši. Taigi analogija su CERN‘u nėra visiškai tiksli. Kas kita – kol kas tik planuojama ketvirtoji ELI „kolona“, kuriai numatyta 200 PW galia. Šis monstras iš tikro leistų pasiekti šviesos intensyvumus, kurie imtų vaikyti medžiagos daleles greičiais, iki šiol matytais tik greitintuvuose. Bet nepaisant to, kad ELI jau daugiau kaip 10 metų, ši laboratorija dar net nepradėta projektuoti. Kol kas net nežinoma, kur ji bus.
ELI centras Lietuvoje – realu
Pats faktas, kad ELI yra paskirstyta tyrimų infrastruktūra, savaime nėra blogas: lazerių fizika, taikymai ir technologijos yra daug įvairesnės nei aukštųjų energijų fizika, todėl gal ir natūralu, kad darbas vyksta iš karto keliais frontais. Tačiau kodėl ELI „kolonos“ yra atskirose šalyse, o ne greta, logiškai paaiškinti sunku. Juk taip ribojama jų sinergija, galimybės keistis personalu ir dalintis paslaugomis. Keista ir tai, kad nė viena iš ELI laboratorijoms parinktų šalių beveik neturi ryškesnių kompetencijų lazerių srityje (šiokia tokia išimtis yra Vengrija, bet net ir ją lazerių kompetencijomis ES lenkia ne mažiau kaip penkios valstybės, kurios ELI narėmis netapo). Jei kokiame nors visuomenės reiškinyje logikos atrasti nepavyksta, galima įtarti, kad priežastis yra patologinė, t. y. biurokratinė. Taip ir yra: ELI projektas finansuojamas iš ES regioninės plėtros fondo, kuris neprieinamas išsivysčiusioms ES narėms. Kodėl tai, kas iš esmės yra kaimo plėtros fondas, finansuoja pasaulinio masto lazerių centro projektą?
Paradoksalu, bet ši kreiva ELI projekto finansavimo logika leidžia tikėtis, kad Lietuvoje dar vieną ELI tyrimų centrą turėti visai realu. Skirtingai nuo Vengrijos, Čekijos ir Rumunijos, čia yra visai neblogos lazerių fizikos tradicijos, egzistuoja nemaža lazerių ir optinių technologijų pramonė, o ir pati mūsų valstybė priklauso ES atsilikėlių grupei, taigi jei pavyko ELI laboratorijas įkurti plyname lauke, tai Lietuvoje turėtų būti visai lengva. Neabejotinai tai didelė garbė ir įvertinimas, Lietuvos lazerininkų darbo pripažinimas... Bet.
Bet, kaip ne kartą esame įsitikinę, velnias slypi detalėse. Pateiksiu du ELI centro įkūrimo scenarijus, o jūs jau spręskite, kuris scenarijus labiau tikėtinas Lietuvoje. Tada ir paaiškės, ar tokio centro įkūrimas bus iššūkis ir problema, priverčianti nusikeikti, ar džiugus laimėjimas, kurį reikia sutikti atkemšant šampano butelį.
ELI centro Lietuvoje scenarijai
Pirmasis scenarijus. ELI centras įkuriamas su didžiuliu visuomenės, Lietuvos lazerių pramonės, LR vyriausybės ir ES palaikymu. Jam vadovauja jauni, veržlūs ir talentingi mokslo vadovai. Statybų projektai baigiami laiku ir telpa į sąmatą. Jau bestatant laboratorijas gabesnieji fizikos ir inžinerijos studentai ima ieškoti galimybių prisijungti prie šių projektų. Visam laikui persikėlę į Lietuvą čia įsidarbina kelios dešimtys profesoriaus lygio mokslininkų iš JAV, Japonijos ir ES. Per pirmuosius penkerius metus padaroma keletas svarbių fundamentaliosios fizikos atradimų, publikuojamų žurnaluose „Nature“, „Science“, aprašomų „Physics Today“, „Wired“ ir net naujienų portaluose. Po dešimties metų čia sukurtas technologijas komercializuoja penkios ar dešimt naujų įmonių, kurių apyvarta siekia kokius 300–500 milijonų eurų. Jų sumokėti mokesčiai reinvestuojami į ELI tyrimus per specialią vyriausybės programą. Gyvenimas klesti, ir ELI modelį bando kopijuoti Kinija, JAV ir Pietų Korėja. Po dvidešimties metų Lietuvos fizikas gauna fizikos Nobelio premiją už... na, pavyzdžiui, už lazeriniais metodais išaiškintą tamsiosios energijos prigimtį.
Antrasis scenarijus. ELI laboratorijų statybos užsitęsia dėl viešųjų pirkimų procedūrų ir biurokratinių kliūčių. Porą metų vėluojant, jos pagaliau sėkmingai baigiamos, įdiegiama planuota įranga, bet tada paaiškėja, kad visi ELI darbuotojai čia dirba puse etato, nes niekas nėra tikras, kad ši laboratorija išsilaikys. Tai reiškia, kad užsieniečiai profesoriai čia atvažiavę pabūna porą mėnesių per metus, pakraipo galvas, kaip viskas nesiseka, pasiima atlyginimą ir grįžta į institucijas, kuriose dirba iš tikrųjų. Pradžioje, kol neišsekę ES pinigai, ELI mėgina samdyti fizinių mokslų absolventus iš Lietuvos, nes iš užsienio niekas nenori čia važiuoti – ir per šalta, ir aplinka ksenofobiška. Dėl absolventų užverda nuožmi kova su Lietuvos lazerių įmonėmis, kurioms irgi reikia darbuotojų. ELI ir lazerių įmonės susipriešina taip, kad pastarosios, parduodamos savo produktus ELI, ima taikyti specialų tarifą „kliento iš gatvės kaina + 50 procentų“, nes užsienio firmos vis tiek lietuviškų viešųjų pirkimų neįveiks. ES pakartoja triuką, kurį jau atliko su Vengrija, Čekija ir Rumunija. Ji pareiškia: „Na, ketvirtąją ELI koloną mes jums jau pastatėme, o jūs dabar ją finansuokite iš savo lėšų.“ Ir nesvarbu, kad tų lėšų reikia tiek, jog visas kitas Lietuvos mokslo institucijas tektų uždaryti vien tam, kad ELI einamąsias išlaidas padengtume. Švietimo ministerija skėsčioja rankomis. Ji paskiria dešimtadalį reikiamos sumos, taip supriešindama ELI su visomis kitomis Lietuvos mokslo institucijomis (nes lygiai tiek sumažėja jų finansavimas). Paskirtų pinigų vis tiek neužtenka net laboratorijų priežiūrai. Po dešimties metų ELI koridoriuose švilpauja vėjai, mokslinės produkcijos nėra, o patalpose pamažu ima kurtis reklamos agentūros, programavimo firmos, kepyklos ir autoremonto dirbtuvės.
Kaip bus iš tikrųjų, nežinia. Nežinia, ar iš viso kas nors bus, turint galvoje Brexit‘ą ir kitas chroniškas ES problemas. Kalbant apie lazerius apskritai, šis mokslas ir technologijos gyvuoja jau daugiau kaip 50 metų, technologija jau gana brandi, seniai persikėlusi iš universitetų į pramonę, ir neaišku, ar sulauksime iš jos naujo proveržio. O mąstant konkrečiai apie Lietuvą, toks projektas jai gerokai per didelis, too big to fail. Tuo jis šiek tiek primena Valdovų rūmus arba Visagino atominę elektrinę. Sudėjus į jį visas lėšas, pastangas ir viltis, nesėkmės kaina gali būti pernelyg didelė.
