Trys dešimtmečiai ir visą Lietuvai reikalingą elektros energiją gaminsime iš atsinaujinančių šaltinių. Tokį tikslą iškėlus Nacionalinėje energetinės nepriklausomybės strategijoje, šiemet visu pajėgumu startuoja įgyvendinimo darbai. Vienas esminių įrankių – aukcionai, kuriuose atsinaujinančios energetikos projektų vystytojai varžysis dėl galimybės juos įgyvendinti.
Trys dešimtmečiai ir visą Lietuvai reikalingą elektros energiją gaminsime iš atsinaujinančių šaltinių. Tokį tikslą iškėlus Nacionalinėje energetinės nepriklausomybės strategijoje, šiemet visu pajėgumu startuoja įgyvendinimo darbai. Vienas esminių įrankių – aukcionai, kuriuose atsinaujinančios energetikos projektų vystytojai varžysis dėl galimybės juos įgyvendinti. Tiesa, kai kurie naujojo modelio aspektai pačių vystytojų vertinami gana kontraversiškai – juose užprogramuotos ne tik galimybės, bet ir reikšmingos rizikos.
Įgyvendinant naująją strategiją, keliamas tikslas jau iki 2025-ųjų padidinti elektros energijos, gaminamos iš atsinaujinančių energijos išteklių dalį daugiau nei dvigubai (nuo 2,1 TWh praėjusiais metais iki 5 TWh) bei sumažinti elektros energijos importą 30 proc. Kaip seksis judėti užsibrėžtų tikslų link, parodys vėliau šiemet turintis startuoti pirmasis aukcionas.
Nagrinėdami numatytą modelį, pirmiausia matome, kad valstybei gali būti sudėtinga užtikrinti elektros energijos gamybą iš skirtingų rūšių atsinaujinančių šaltinių. Taip yra todėl, kad į tą pačią numatomos instaliuoti galios kvotą galės pretenduoti ir vėjo, ir saulės, ir biomasės, ir kitų rūšių atsinaujinančios energetikos projektai. Iš vienos pusės tai reiškia didesnę konkurenciją tarp gamintojų, bet iš kitos pusės – Lietuvai, neturinčiai daug vietinės generacijos, tai gali sukelti sunkumų diversifikuojant šaltinius, iš kurių šalis gaminsis elektros energiją.
Nacionalinėje energetinės nepriklausomybės strategijoje vertinant technologijų vystymosi tendencijas prognozuojama, kad iki 2030 metų ne mažiau kaip 53 proc. elektros turės būti gaminama iš vėjo energijos. Iš saulės šviesos energijos – 22 proc., iš biokuro – 16 proc., iš hidroenergijos – 8 proc., o iš biodujų – apie 1 proc. elektros energijos.
Arba nustatytas elektros kiekis, arba bauda
Pagal naująją tvarką, aukcionų laimėtojai turės padengti prisijungimo prie tinklo išlaidas ir prisiimti elektros energijos balansavimo atsakomybę (kuri anksčiau atitekdavo tinklo operatoriui) – kitaip tariant, sumokėti už gamybos prognozių netikslumus perkant reikiamus energijos kiekius balansavimo rinkoje arba sudarant sutartis su šias paslaugas teikiančiomis įmonėmis. Be to, jie bus įpareigoti gaminti fiksuotą elektros energijos kiekį, o pagaminus mažiau nei 80 proc. gali grėsti mokėti baudas. Jos bus apskaičiuojamos nepagamintą kiekį dauginant iš aukcione laimėto kainos priedo.
Tiesa, be kitų reikalavimų aukcionuose dalyvaujančioms kompanijoms bus taikomas ir dar vienas gana prieštaringai vertinamas kvalifikacinis kriterijus: joks aukcione dalyvaujantis projektas negalės turėti jau išduoto leidimo vystyti elektros energijos gamybos pajėgumus ir išankstinių prisijungimo prie elektros tinklų sąlygų. Suprantama: taip norima suteikti vienodas startines pozicijas aukciono dalyviams. Kita vertus, kompanijos, kurios yra įdėjusios daugiau įdirbio ir atitinkamai geriau pasiruošusios įgyvendinti projektus, privalės atsisakyti jau išduotų leidimų ir prisijungimo sąlygų, jeigu norės dalyvauti aukcione.
Nauja tvarka reiškia mažesnes VIAP išlaidos
Iš aukcionus laimėjusių gamintojų elektra nebebus superkama – jie patys turės prekiauti biržoje. Fiksuotas gamybos kiekis bus remiamas 12 metų, o mokėjimai gamintojams išmokami kaip priedas prie rinkos kainos, remiantis valandine kaina užfiksuota „Nord Pool“ biržoje. Be to, priedas nebus mokamas, jei rinkos kaina bus didesnė, nei iš anksto nustatyta maksimali riba, arba daugiau nei 6 val. iš eilės bus lygi nuliui arba neigiama. Visa tai reiškia, kad gamintojai (priešingai nei anksčiau) turės prisiimti biržos kainos svyravimo rizikas.
Kartu tai reiškia ir mažesnes VIAP išlaidas nei 2011-2015 metų aukcionuose. Laimėtojui mokamas priedas prie rinkos kainos negalės būti didesnis nei nustatytos „lubos“, tad jis bus gerokai žemesnis nei tarifas, kurį gaudavo ankstesni aukcionų laimėtojai. Tačiau galvoje reikia turėti ir tai, kad, pavyzdžiui, vėjo energetikos projektų vystymas per pastaruosius 5-6 metus gerokai atpigo – instaliuoti 1 MW galios dabar reikia mažiau lėšų nei anksčiau.
Suomijos pavyzdys leis nuspėti, kaip seksis
Numatoma, kad naujoji tvarka įsigalios gegužės mėnesį, gavus Europos Komisijos patvirtinimą, o pirmasis aukcionas turėtų įvykti rudenį, kurio metu atsinaujinančios energetikos projektų vystytojams bus paskirstyta nedidelė 300 GWh kvota. Tiesa, tikėtina, kad gamyba prasidės tik 2021-2022 m. – aukciono laimėtojai turės trejus metus gauti visus reikiamus leidimus ir instaliuoti elektros energijos gamybos pajėgumus. Energetikos ministerija prognozuoja, kad iki 2022 m. Lietuvoje turėtų būti surengti dar trys aukcionai, po vieną kasmet, kurių kiekvieno kvota sieks iki 700 GWh.
Panašų aukcionų modelį dėl priedo prie rinkos kainos nuo šių metų taiko ir Suomija. Pirmųjų rezultatų iš ten turėtume sulaukti jau visai netrukus, tuomet galėsime palyginti su Lietuvoje siūlomu modeliu ir prognozuoti, kaip seksis jį įgyvendinti čia. Tačiau tikrąsias pamokas veikiausiai išmoksime tik surengę pirmąjį aukcioną.
Komentaro autorius – Aistis Radavičius, Lietuvos vėjo elektrinių asociacijos direktorius.
