Klaidžiojimas tamsoje

Elektros energijos sektorius – pati jautriausia ir sudėtingiausia šalies energetikos dalis. Lietuvos elektros rinka kol kas funkcionuoja gana sklandžiai, tačiau esminiai iššūkiai dar laukia.

Lietuvos elektros energijos rinkai apibūdinti paklausos ir pasiūlos dėsnių neužtenka. Svarbu įvertinti ne tik vartotojų poreikius, bet ir elektros energijos gamybos, prekybos, perdavimo ir paskirstymo specifiką. Elektros energijos rinką tarp didžiųjų veikėjų jau galima laikyti liberalizuota ir veikiančia pagal klasikinius laisvosios rinkos principus, tačiau valstybės reguliavimo vis dar labai daug. Ypač nustatant gamybos parametrus ir supirkimo ribas mažesniems elektros energijos iš atsinaujinančių energijos išteklių (AEI) gamintojams.

Sektorius iki šiol nėra tinkamai subalansuotas efektyviai bei saugiai vartoti ir gaminti elektros energiją. Nesame apsidraudę nuo techninių ar politinių nesklandumų, nes reikšmingas elektros poreikis priklauso nuo Rusijos kontroliuojamos IPS/UPS elektros tinklų sinchronizavimo sistemos.

2017 m. bendras Lietuvos elektros energijos poreikis buvo 11,73 teravatvalandės (TWh). Dar 0,817 TWh per metus sunaudojo Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės (HAE) „užkrovimas“, t. y. vandens pumpavimas į aukštesnį lygį, kad vėliau būtų galima jį išleisti ir taip sukti elektrą generuojančias turbinas tuomet, kai energijos poreikis padidėja. Beveik 1 TWh sudarė elektros tinklų operatorių technologinės sąnaudos, tad galutinis elektros energijos suvartojimas siekė 10,76 mlrd. TWh. Šis elektros energijos „grynasis“, arba galutinis, suvartojimo poreikis (t. y. be pačios elektros sistemos funkcionavimo) nuosekliai auga jau kelerius metus. 2017 m. galutinis elektros energijos suvartojimas buvo 2,8 proc. didesnis nei 2016-aisiais, o nuo 2013 m. jis išaugo 11,6 proc.

Vietos gamintojai 2017 m. vartotojams pasiūlė tik 3,87 TWh elektros. Net 69 proc. būtinos elektros energijos 2017-aisiais Lietuva importavo. „Litgrid“ duomenimis, didžiausia dalis, apie 41,6 proc., importuota iš Latvijos, Estijos, apie 33,7 proc. – per „NordBalt“ jungtį iš Švedijos, 12 proc. – per „LitPol Link“ jungtį iš Lenkijos, likusi dalis – iš kitų šalių.

Šie skaičiai nerodo bendro elektros energijos importo, kuris viršija Lietuvos vidaus vartojimo poreikius, nes dalis elektros energijos eksportuojama. Pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (VKEKK) ataskaitas 2017 m. ketvirtą ketvirtį 26 proc. elektros energijos importuota iš Rusijos Kaliningrado srities, nes kai kuriais periodais ten susidaro jos perteklius.

Importo srautai ir vietos gamybos pajėgumai labai svyruoja kiekvieną mėnesį. Kai kuriais mėnesiais Lietuva importuoja iki 80–90 proc. visos elektros energijos. Pernai liepą šalis importavo 86 proc. suvartotos elektros energijos – tą mėnesį vietos elektrinėse pagaminta tik 132 GWh elektros energijos (mėnesio poreikis buvo 866 GWh), ją gamino tik vandens, vėjo ir saulės jėgainės, nė viena iš pagrindinių šiluminių elektrinių nedirbo. Rugsėjį, kai dar buvo remontuojama „NordBalt“ elektros jungtis ir prekyba su Švedija nevyko, didžioji dalis elektros pasiekė iš Kaliningrado ir Baltarusijos (žr. lentelę).

Atsisveikinimas su jėgainėmis

Nutiesusi elektros jungtis į Švediją ir Lenkiją, Lietuva išplėtė elektros importo šaltinius – ją galima pirkti ne tik iš Baltarusijos, Estijos, Latvijos ir Rusijos, kaip buvo uždarius Ignalinos atominę elektrinę (AE).

Tačiau mažėjant elektros energijos gamybos pajėgumams priklausomybė nuo importo tik didėja. Ypač nyksta vadinamieji patikimi ir prieinami elektros energijos generavimo pajėgumai, kurie gali nuolat ir be didelių svyravimų ar pauzių gaminti elektros energiją. Uždarius Ignalinos AE tai užtikrina tik dalis hidroelektrinių (patikimai prieinama hidroelektrinių galia skaičiuojama kaip 50 proc. nuo įrengtosios galios) ir šiluminės elektrinės, kurios pastaraisiais metais veikia vis mažesne apimtimi, nes deginti kurą per brangu.

Vilniaus šiluminė elektrinė nuo 2016 m. yra užkonservavusi savo įrenginius, o Kauno šiluminė elektrinė nuo 2017-ųjų teikia tik vadinamojo šalto rezervo paslaugas, nors jos vis dar laikomos įrengtosios galios šaltiniais. Pagrindinė Elektrėnuose veikianti šiluminė elektrinė 2017 m. išnaudojo tik apie dešimtadalį savo maksimalaus pajėgumo ir pagamino vos 0,136 TWh.

Kaip pripažįstama ir pernai patvirtintoje Lietuvos energetinės nepriklausomybės strategijoje, vienas artimojo laikotarpio iššūkių bus suvaldyti po 2020 m. atsirasiantį padidėjusio maksimalios pareikalaujamosios galios poreikio ir sumažėjusios patikimai prieinamos galios disbalansą. Maksimali pareikalaujamoji galia – tai didžiausias elektros energijos poreikis konkrečiu momentu. 2016 m. jis siekė 1979 MW, kitąmet numatoma 1980 MW, o 2030 m. – 2450 MW. Šią prognozę galima laikyti gana konservatyvia. „Lidgrid“ vertinimu, jau 2020 m. didžiausios elektros energijos poreikis gali siekti apie 2100 MW.

„Litgrid“ generalinis direktorius Daivis Virbickas prognozės skirtumų nesureikšmina: „Kiek institutų ar ekspertų, tiek nuomonių. Paprastai rengiami optimistiniai, pesimistiniai ar baziniai scenarijai, bet galiausiai vis tiek reikia vieną jų pasirinkti. Elektros paklausą labai veikia išorinės jėgos – ekonomikos krizės, politiniai sprendimai. Todėl ir prognozės gali būti skirtingos. Vis dėlto matome, kad pastaruosius dešimt metų elektros energijos poreikis sparčiai auga.“

Patikimų elektros gamybos įrenginių Lietuvoje vis mažės – pagal „Litgrid“ planuojamą bazinį elektrinių galių scenarijų nuo šių metų gruodžio 31 d. turėtų būti nutraukiama 7-o ir 8-o blokų (po 300 MW) eksploatacija Elektrėnų elektrinėje. Kitąmet stabdoma 60 MW ir 110 MW agregatų eksploatacija Kauno termofikacinėje elektrinėje. 2020 m. birželį nutraukiama Vilniaus E-3 eksploatacija (du blokai po 180 MW). 2022 m. stabdoma Petrašiūnų elektrinės (8 MW) veikla.

Tokios pat tendencijos Latvijoje ir Estijoje. Jau suplanuota, kad iki 2032 m. Baltijos elektros sistemoje planuojamų uždaryti elektrinių suminė galia gali siekti 2315 MW, o naujai įrengta – tik 272 MW suminės galios patikimai prieinamų elektrą gaminančių įrenginių.

Saulei ar vėjui neįsakysi

Kas pakeis pasenusius ir konkurencijos nebeatlaikančius įrenginius? Pagal optimistinį Energetikos ministerijos požiūrį galiausiai visa Lietuvoje pagaminta elektros energija bus sukuriama naudojant tik AEI, t. y. saulės, vėjo, biomasės, atliekų deginimo ir kogeneracinėse jėgainėse. Remiantis Lietuvos numatytais tikslais, 2020 m. AEI dalis sieks 30 proc. elektros suvartojimo balanso, 2030 m. – 45 proc., o 2050 m. – visus 100 proc.

Vizija labai graži, tačiau trumpesniu laikotarpiu perėjimas į tvarią ir švarią energetiką gali virsti klaidžiojimu tamsoje. Užtikrinti elektros tiekimą remiantis vien AEI nebus paprasta.

Pirma, saulės, vėjo ir net biokuro ar atliekų deginimo jėgainės nėra patikimai veikiančios. Jų generuojama elektros energija nėra tiksliai planuojama ir valdoma, todėl gali būti, kad tuo metu, kai vartotojams labiausiai reikia elektros energijos, saulė nešvies, vėjas nepūs, o atliekas ar biokurą vežantys sunkvežimiai stoviniuos pustuščiai.

Ši problema nėra tokia grėsminga, jei elektros jungtys su kitomis šalimis veikia sklandžiai ir bet kuriuo momentu galima importuoti reikiamą energijos kiekį. Tačiau elektros tinklų sistemose nuolat pasitaiko avarijų ir sutrikimų. Baltijos šalių elektros perdavimo sistemų operatorių 2017 m. atlikto ilgalaikio adekvatumo tyrimo duomenimis, nuo 2025 m. avarijos atveju prireikus veikti izoliuoto darbo režimu Baltijos elektros energetikos sistemoje pritrūktų apie 200 MW pirminio rezervo. Kitaip tariant, vietinių pajėgumų visose trijose Baltijos šalyje nepakaktų, kad būtų galima vartotojams patiekti visą būtiną elektros energiją. Kritiniu atveju tektų atjungti dalį vartotojų.

„Regiono lygiu turime susitarti ir apsispręsti dėl naujų patikimų, lanksčių ir efektyvių elektros gamybos šaltinių. Galima pasirinkti iš dviejų alternatyvų – arba rinkos pagrindais, arba teikiant valstybės subsidijas. Rinkos siunčiami signalai kol kas neskatina plėtoti naujos generacijos, o subsidijavimas visada yra sudėtingas sprendimas, todėl laukia rimti svarstymai“, – po pristatytos ilgalaikio adekvatumo analizės išplatintame pranešime žiniasklaidai teigė energetikos ministras Žygimantas Vaičiūnas.

Kaip aiškino energetikos viceministras Egidijus Purlys, iki 2025 m. Lietuvoje turės atsirasti naujų patikimai prieinamos galios elektrinių: „Galios trūkumą efektyviausiai spręstų operatyviai įsijungiančios ir lanksčiai veikti galinčios dujinės elektrinės, tačiau neatmestina galimybė, kad iki to laiko neatsiras kitų technologinių alternatyvų.“

Energetikos ministerija planuoja, kad galios mechanizmų modelis pradės veikti jau 2020 m., kai bus surengtas aukcionas, kurio dalyviai konkuruos dėl valstybės paramos patikimiems elektros generavimo šaltiniams įrengti. Vienas galimų scenarijų – Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės plėtra.

Vis dėlto ilguoju laikotarpiu, pasak „Litgrid“ vadovo D. Virbicko, esminė konkurencija rinkoje, ir atitinkamai kainų pokyčiai, gali priklausyti ne nuo gamybos tipo ar techninių pralaidumo galimybių, o nuo tiekimo lankstumo: „Svarbiausiu kriterijumi ir varžymosi pagrindu rinkoje taps lankstumas. Tai bus neišvengiama tendencija, jei AEI dominuos sektoriuje. Pasirinkimo nebus – turės atsirasti didesnis lankstumo ir sisteminių paslaugų pasiūlos poreikis.“

Jo teigimu, sisteminių paslaugų rinka, kai momentiškai yra pateikiamas reikalingas energijos kiekis, taps tokiu pat įprastu reiškiniu kaip dabar veikianti „Nord Pool“ rinka, kurioje elektra perkama dieną prieš jos perdavimą. „Gali atsirasti vis daugiau vadinamųjų virtualių elektrinių, kurios valdytų mažų jėgainių tinklą ir laiku patenkintų energijos paklausą“, – pasakojo D. Virbickas.

Kur perka, kas parduoda?

Lietuvos elektros energijos rinkoje stiprias pozicijas užima išoriniai tiekėjai, nes vietos gamintojai yra per maži ir nekonkurencingi. Gelbėja tai, kad Lietuvos elektros vartotojai gali laisvai pirkti elektrą „Nord Pool“ biržoje, t. y. iš šalių kaimynių, kurių gamybos pajėgumai didesni, nei reikia jų pačių poreikiams patenkinti. Tradicinės jungtys su Latvija, Baltarusija, Kaliningrado sritimi, taip pat palyginti neseniai įgyvendinti jungčių projektai su Švedija ir Lenkija techniškai leidžia užtikrinti būtiną elektros energijos kiekį. Tiesa, remontuojant kai kurias linijas (kaip nutiko tvarkant „NordBalt“ jungtį su Švedija), elektros srautai ir kitų linijų apkrova keičiasi, ir tai gali reikšmingai padidinti einamąsias elektros kainas Lietuvos pirkėjams.

Lietuva, kaip kitos Baltijos šalys, „Nord Pool“ elektros rinkoje dalyvauja nuo 2012 m., tačiau realiai elektros rinka išties liberali tapo 2014–2016 m. užbaigus papildomas jungtis tarp Estijos ir Suomijos bei Lietuvos ir Švedijos. Būtent jungtys su Šiaurės šalimis atvėrė galimybes importuoti palyginti pigią elektros energiją ir nesibaiminti priklausomybės nuo Rusijos importo. Jungtis su Lenkija leidžia vykdyti ir elektros tranzitą.

Elektros energijos sektoriaus „pyragas“ 2017 m., remiantis VKEKK duomenimis, siekė 1,578 mlrd. eurų. Iš jų Lietuvos elektros gamintojai (įskaitant AEI naudotojus) atsiriekė 247 mln. pajamų, nepriklausomi elektros tiekėjai – 226 mln., o mažmeninės rinkos pardavimo pajamos siekė 550 mln. eurų (žr. 1 grafiką).

Elektros energijos gamintojų skaičius pastaraisiais metais beveik nesikeičia. 2017 m. pabaigoje buvo 1617 aktyviai veikiančių elektros gamintojų (neskaitant elektros vartotojų, kurie taip pat gamina elektrą savo poreikiams). Didžiąją jų dalį sudaro mažieji vandens, vėjo ar saulės energijos gamintojai.

Elektros energijos perdavimo, sistemos balansavimo funkcijas užtikrina perdavimo sistemos operatorius „Litgrid“. Skirstymo funkcijas vidutinės ir žemosios įtampos tinklais vykdo Energijos skirstymo operatorius – ESO. Licencijas veikti kaip skirstymo operatorės turi dar penkios įmonės, tačiau jos patenkina tik savo poreikius: tai „Achema“, „Akmenės cementas“, „Lifosa“, „Dirbtinis pluoštas“ ir „E tinklas“.

2017 m. pabaigoje buvo registruoti 37 nepriklausomi tiekėjai, nors aktyviai veikė 24. Būtent šie elektros energijos sektoriaus veikėjai yra pagrindiniai verslo įmonių ir elektros energijos gamintojų tarpininkai. Jie gali pirkti elektros energiją tiesiogiai iš Lietuvos gamintojų arba importuoti per „Nord Pool“ biržą. Svarbiausios žaidėjos šioje rinkoje yra „Inter RAO Lietuva“, „Energijos prekyba“ ir „Lietuvos energijos gamyba“. VKEKK duomenimis, daugiau nei 90 proc. visų elektros energijos didmeninių pardavimų elektros biržoje 2017 m. sudarė bendrovės „Inter RAO Lietuva“ parduotas elektros energijos kiekis. 2017-aisiais apie du trečdalius visų nepriklausomų tiekėjų elektros energijos pirkimų elektros biržoje sudarė dviejų įmonių – „Inter RAO Lietuva“ ir „Energijos tiekimas“ – pirkimai.

Pigiau gali ir nebebūti

Didmeninės kainos „Nord Pool“ biržoje pastaruoju metu linkusios augti. Pernai liepą vidutinė „Nord Pool“ sistemos kaina jau siekė 51,7 euro už 1 MWh. Palyginti pagal „Nord Pool“ dalyvaujančių šalių vidurkius, Lietuvoje ir Latvijoje kaina buvo aukščiausia – 54,6 euro už 1 MWh. „Litgrid“ apžvalgoje teigiama, kad elektros kainas vasarą išaugino neįprastai karštas ir sausas oras visame regione, žemas upių vandens lygis ir mažas kritulių kiekis, tačiau įtakos turėjo ir kiti veiksniai.

„Elektros kainas Skandinavijoje didino sausra, Lenkijoje – smarkiai pabrangę taršos leidimai, nes ten elektros energijos gamyba labai priklauso nuo taršos emisijos mokesčių. Galiausiai pasaulio rinkoje kilo naftos ir dujų kainos. O Lietuvos atveju pasiūlą sumažino daugiau nei mėnesį trukęs „NordBalt“ jungties remontas“, – esmines elektros energijos kainų kilimo priežastis minėjo D. Virbickas.

Vidutinė elektros kaina „Nord Pool“ biržos Lietuvos prekybos zonoje rugsėjį siekė 59,1 euro už 1 MWh. Tai išties didelė kaina už elektros energiją. Pavyzdžiui, 2017 m. Lietuvos ir Latvijos prekybos zonų rugpjūčio mėnesio faktinė rinkos kaina buvo 37,3 euro už 1 MWh. Tiesa, ateities sandorių draudimo tendencijos rodo, kad rinkos dalyviai tikisi šiek tiek mažesnių elektros energijos kainų regione.

Pagrindiniai mažmeninės tiekimo rinkos veikėjai 2017 m. išliko ESO (apie 30 proc. viso elektros pardavimo), „Inter RAO Lietuva“ (apie 20 proc.), „Energijos tiekimas“ (apie 16 proc.) ir „Electrum Lietuva“. Mažmeninėje rinkoje pirkėjai yra visi komerciniai vartotojai – nuo 2013 m. jie atsiskaito už elektros energiją rinkos kainomis. Jei šie mažmeniniai vartotojai nėra pasirinkę savo tiekėjo, garantinį elektros energijos tiekimą užtikrina ESO.

Mažmeninėje vartotojų rinkoje dominuoja smulkūs buitiniai vartotojai. 2017 m. buvo 1,7 mln. elektros energijos vartotojų, iš kurių tik 138 tūkst. – nebuitiniai. Buitiniai vartotojai taip pat turi teisę pasirinkti nepriklausomą elektros energijos tiekėją ir pirkti elektros energiją rinkoje arba pagal dvišales sutartis, bet paprastai jie linkę naudotis ESO paslaugomis. Kaip nurodo VKEKK, 2017 m. tik 41 buitinis vartotojas pirko elektros energiją rinkoje iš kitų tiekėjų.

VKEKK nustato ESO parduodamos elektros energijos viršutines kainų ribas, taip pat vadinamąsias visuomenines ir garantines kainas. Pernai visuomeninė elektros energijos kaina buitiniams vartotojams, perkantiems elektros energiją iš vidutinės įtampos tinklų, buvo 6,72 cento už 1 kWh (be PVM) – 5,4 proc. mažesnė nei 2017 m. Buitiniams vartotojams, perkantiems elektros energiją iš žemosios įtampos tinklų, visuomeninė elektros energijos kaina siekė 8,981 cento už 1 kWh (be PVM) ir buvo 1,2 proc. mažesnė nei 2017-aisiais.

Vis dėlto 2018 m., po to, kai itin smarkiai kilo elektros energijos kainos, VKEKK spalį nustatė 20,3 proc. didesnę 2019 m. prognozuojamą elektros energijos rinkos kainą. Prie to labiausiai prisidėjo regioninės tendencijos, lėmusios energijos brangimą. Tai galiausiai turi įtakos ir buitinių vartotojų 2019 m. elektros energijos kainoms, kurias nustato VKEKK.

Lapkričio pabaigoje komisija paskelbė, kad buitiniams vartotojams elektros kainos, priklausomai nuo pasirinkto mokėjimo plano, nuo 2019 m. sausio kyla nuo 12 iki 20 proc. Pavyzdžiui, paties populiariausio vienos laiko zonos „Standartinio“ mokėjimo plano vartotojams elektros energijos tarifas nuo 2018 m. galiojusio 11,3 cento už 1 kWh (su PVM) didėja iki 13 centų už 1 kWh, t. y. 15 proc.

Gali būti, kad šis elektros energijos kainų augimas – ženklas, jog pigios elektros energijos laikotarpis baigėsi ir artimiausiu metu teks pratintis prie vis brangstančios elektros.