Atliekų tvarkymo įstatymas numato gamintojams ir importuotojams pareigą tvarkyti elektros bei elektroninės įrangos (EEĮ) atliekas, tačiau tai daro toli gražu ne visi, įskaitant didžiausius rinkos dalyvius.
Pareigų nevykdantys gamintojai ir importuotojai atsakomybę dėl užduočių nevykdymo permeta asociacijai, nors teisės aktai būtent jiems numato pareigą tvarkyti atliekas. Aplinkos ministerija nekomentuoja susidariusios situacijos ir į pateiktus klausimus neatsako.
Iš 2016–2017 m. Aplinkos apsaugos agentūrai pateiktų ataskaitų matyti, kad yra nevykdomos Vyriausybės nustatytos buitinės smulkios ir stambios EEĮ atliekų tvarkymo užduotys prisidengiant tuo, kad pati Elektronikos platintojų asociacija (EPPA) užduočių nevykdo.
2017 m. reikėjo sutvarkyti 40 proc. visų vidaus rinkai patiektų smulkių namų apyvokos prietaisų ir 55 proc. visos vidaus rinkai patiektos stambios buitinės EEĮ įrangos atliekų. O ataskaitos rodo, kad gamintojai ir importuotojai sutvarko tik apie 20 proc. smulkios EEĮ įrangos, iki galo nesutvarkoma ir kita EEĮ įranga pagal kategorijas. Tai reiškia, kad sutvarkyti kiekiai toli gražu neatitinka numatytų.
Problemas matė, bet nesprendė
Dvejus metus Aplinkos ministerijai vadovavęs Kęstutis Navickas tikino matęs problemas visoje atliekų tvarkymo sistemoje, įžvelgęs ir panašumų su „Metrail“ istorija: „Jeigu sąžiningai, būdamas ministru nespėjau prieiti prie sprendimų dėl EEĮ atliekų. Kalbėjomės apie pakuočių atliekas. Sankcijos atsiranda automatiškai, jeigu gamintojai ir importuotojai neįvykdo užduočių pagal įsipareigojimus.“
Pasak K. Navicko, galutinis sutvarkymas priklauso gamintojams ir importuotojams, bet jie moka asociacijai mokestį, ši tampa tarpininku, advokatu. „Metrail“ situacija buvo kiek kitokia, bet turi tas pačias sistemines ydas. Gali būti, kad teismas pripažino sankcijas negaliojančiomis, jeigu buvo pažeistos procedūros. Bet dėl to nenukrito prievolė“, – tikino buvęs aplinkos ministras.
Jis taip pat pridūrė, kad šioje situacijoje turėtų būti atliktas Valstybės kontrolės auditas: „Reikia surasti atsakymus. Mes to nespėjome padaryti. Tikiuosi, kad naujas ministras tai padarys. Asociacijos ir organizacijos vienaip ar kitaip išliks, bet reikia, kad būtų užtikrintas tvarkymo procesas, tai reikia suvaldyti.“
Aplinkos ministerijai nerūpi
Aplinkos ministerija pakomentuoti situacijos EEĮ atliekų tvarkymo sektoriuje laiko nerado, o po daugiau kaip mėnesio atsiųsti atsakymai buvo visiškai nesusiję su pateiktais klausimais.
Ministerijos klausėme, ar valstybinei institucijai yra žinoma, kad EEPA, siekiant įgyvendinti aplinkosaugos reikalavimus, pakartotinai skelbia konkursus, kuriuose dėl numatytų praktikoje sunkiai įgyvendinamų sąlygų nedalyvauja nė vienas atliekų tvarkytojas ir kad viešai komunikuojama, jog Lietuvoje nėra atliekų. Klausėme, kaip Aplinkos ministerija vertina tokią situaciją ir veiksmus.
Taip pat klausėme, kaip Aplinkos ministerija vertina susidariusią situaciją, kai lėšas taupantys ir asociacija prisidengiantys pareigų nevykdantys gamintojai ir importuotojai siunčia visuomenei žinią, kad Lietuvoje galima netvarkyti atliekų (nevykdyti pareigų) ir išvengti atsakomybės. Taip pat kokių kontrolės priemonių Aplinkos ministerija planuoja imtis 2019 m. pareigų nevykdančių gamintojų ir importuotojų atžvilgiu bei kokie numatomi teisės aktų pakeitimai, siekiant užtikrinti tinkamą gamintojų ir importuotojų pareigų vykdymą.
Užduotis gamintojams nustato Vyriausybė, tad negavusi atsakymų iš Aplinkos ministerijos Alfa.lt redakcija kreipėsi į ją. Vyriausybė savo pozicijos nepateikė ir pasiūlė kreiptis atgal į ministeriją.
Tiesa, Aplinkos ministerija minėjo, kad buvo peržiūrėta teisės aktuose nustatyta institucijų atsakomybė už kontrolę. Nuo šiol tuo užsiims ne Aplinkos apsaugos agentūra, o Aplinkos apsaugos departamentas. Pastarasis veiklą pradėjo praėjusių metų viduryje sujungus į vieną departamentą veikusius regioninius aplinkos apsaugos departamentus.
Didieji gamintojai atsakomybės kratosi
Pagal Lietuvos atliekų tvarkymo įstatymą, numatantį gamintojų ir importuotojų pareigas tvarkyti atliekas ir vykdyti kitas jiems numatytas užduotis, tai daryti galima individualiai arba kolektyviai. Ir ne asociacijos, o patys gamintojai ir importuotojai yra atsakingi už užduočių vykdymą. Nepaisant to, didieji rinkos dalyviai savo atsakomybės ir toliau nemato.
„Atliekų tvarkymo pareigas vykdome per kolektyvinę organizaciją, nes tokiu būdu galima pasiekti efektyvesnių rezultatų tiek atliekų tvarkymo srityje, tiek ir vykdant visuomenės švietimo funkcijas. Mūsų prekybos tinklas jau daugelį metų yra EEPA narys. EEPA teikia informaciją, atsako į klausimus, organizuoja metinius veiklos pristatymo renginius, užsako veiklos audito atlikimą“, – rašoma „Maximos“ oficialiame atsakyme.
„Rimi“ atstovė Giedrė Buivydienė teigė, kad prekybos tinklas paprasčiausiai moka įmokas asociacijai: „Laikydamiesi įsipareigojimų tausoti aplinką bei Lietuvos įstatymų mes sąžiningai deklaruojame į vidaus rinką išleidžiamą elektros ir elektronikos įrangą, nuolat stebime situaciją rinkoje, tobuliname procesus bei mokame Elektronikos platintojų asociacijos nustatytas įmokas.“
Bendrovė „Norfa“ atsakymų į Alfa.lt klausimus nepateikė.
Asociacija atliekų netvarko, nes jų nėra
EEPA direktorius Linas Ivanauskas įstatymą interpretuoja savaip. Pasak jo, jei organizacija neįvykdo užduočių, gamintojai ir importuotojai, pasirinkę kolektyvinį atliekų tvarkymo būdą, nėra tiesiogiai atsakingi už užduočių vykdymą, nes šią pareigą teisės aktų nustatyta tvarka paveda organizacijoms.
Paklaustas, ar nustatyti pažeidimai buvo pašalinti, jis atsakė, kad šiuos klausimus tebenagrinėja teismai, tad jų komentuoti negalima.
Vis dėlto kodėl atliekos nebuvo sutvarkytos? „Tiek, kiek nacionaliniuose teisės aktuose yra numatyta, kad turi būti sutvarkyta elektronikos atliekų, remiantis objektyviais duomenimis, Lietuvoje nesusidaro“, – pridūrė L. Ivanauskas.
Atliekų netvarko ir didieji užsienio gamintojai
Prieš daugiau kaip porą mėnesių Alfa.lt rašė, kad stambiausi Europos buitinės technikos (šaldytuvų ir šaldiklių, viryklių, indaplovių, virdulių, lygintuvų ir pan.) gamintojai, kuriems priklauso didžiausia Lietuvos rinkos dalis, nevykdo ES direktyvoje bei Atliekų tvarkymo įstatyme numatytų pareigų, t. y. nefinansuoja šių atliekų surinkimo ir sutvarkymo.
Žymių Europos gamintojų klausėme, kiek jie pernai patiekė Lietuvos rinkai EEĮ ir kiek jos atliekų sutvarkė, kodėl nevykdo užduočių ir visiškai nefinansuoja EEĮ atliekų sutvarkymo Lietuvoje, nors tai daro kitose ES šalyse. Taip pat norėjome išgirsti, ar toks gamintojų elgesys yra sąžiningas kitų valstybių ir sąžiningai pareigą vykdančių vidaus rinkos dalyvių atžvilgiu.
Kalbinti žinomiausi buitinės technikos gamintojai, tarp kurių yra tokios žinomos įmonės kaip „BSH Home Appliances“, „Miele“, „Electrolux“ ir kt., linkusios atsakomybę perkelti asociacijai, nors buvimas joje neatleidžia nuo atsakomybės vykdyti pareigas. Pagal principą „teršėjas moka“ atliekų tvarkymo išlaidas apmokėti turi pirminis jų darytojas, gamintojas.
„Miele“ atstovas Valerijus Kulnys išdėstė įmonės poziciją: „Negalime pateikti oficialios pozicijos klausimu, į kurį turėtų atsakyti pačios asociacijos valdyba, kuri iš tiesų ir mato visą bendrą paveikslą. Mes naudojamės licencijuotos organizacijos paslaugomis. Jeigu paaiškėtų, kad minėta organizacija neatlieka tinkamai savo funkcijų, iš jos būtų atimta licencija, mes, kaip ir minėjau, ieškotume kito partnerio.“
„Electrolux“ atstovė Dominika Kosman, kaip ir „Miele“ atstovas, nepateikė duomenų, kokią dalį atliekų įmonė sutvarkė, ir taip pat nukreipė į asociaciją.
„Rūpintis EEĮ atliekomis yra mūsų, kaip gamintojo, atsakomybė. Deja, mes negalime pateikti tikslių skaičių, kadangi tai – konfidenciali verslo informacija. Lietuvoje yra asociacija, įpareigota spręsti atliekų tvarkymo klausimus. Tad siūlome kreiptis į juos“, – rašoma oficialiame „Electrolux“ komentare.
Šios garsios užsienio bendrovės, kaip ir dauguma kitų Lietuvoje parduodančių produkciją užsienio gamintojų, priklauso EPPA. Atliekų netvarkančios įmonės turi mažesnius atliekų sutvarkymo įkainius ir renkasi šią asociaciją, kuri atvirai teigia, kad elektronikos atliekų Lietuvoje nėra. Tad nereikėtų stebėtis, kodėl Lietuvoje tesutvarkoma apie 20 proc. stambios ir smulkios buitinės elektroninės įrangos.