Gruodžio 27 dieną įvyks kasmetiniai „Globalios Lietuvos apdovanojimai“ – Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės globojama ceremonija, skirta pagerbti pasaulio lietuvius, kurie savo tarptautine patirtimi prisideda prie Lietuvos augimo. Vienas nominantų kategorijoje „Už tarptautinę patirtį regionams“ – Eivanas Maksvytis, grįžęs iš Švedijos ir Šilutėje įkūręs mokomąją robotikos laboratoriją „Tavo robotas“. 
Gruodžio 27 dieną įvyks kasmetiniai „Globalios Lietuvos apdovanojimai“ – Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės globojama ceremonija, skirta pagerbti pasaulio lietuvius, kurie savo tarptautine patirtimi prisideda prie Lietuvos augimo. Apdovanojimai bus tiesiogiai transliuojami LRT PLIUS. Vienas nominantų kategorijoje „Už tarptautinę patirtį regionams“ – Eivanas Maksvytis, grįžęs iš Švedijos ir Šilutėje įkūręs mokomąją robotikos laboratoriją „Tavo robotas“. Kalbamės su Eivanu apie šį neįprastą sprendimą.
– Kodėl nusprendėte kurti būtent robotų mokyklą, ir dar Šilutėje? Kaip tai susiję su ankstesne jūsų patirtimi?
Aš programavimu ir technologijomis susidomėjau būdamas keliolikos metų. Pamenu mokykloje tebuvo vienas kitas po devyniais užraktais apsaugotas kompiuteris, o bet kokios informacijos reikėjo sunkiai ieškoti įvairiuose puslapiuose, nes dar nebuvo patogios „Google“ paieškos. Labai anksti pradėjau dirbti, iš pradžių su žaidimų programavimu, vėliau telekomunikacijų ir taip nukeliavau iki „Ericsson“ būstinės Švedijoje. Pamatęs kiek daug dėmesio skiriama technologijoms, robotizacijai ir koks didžiulis potencialas laukia šios srities ateityje norėjau bent kažkiek jos vystymąsi paskatinti Lietuvoje. O geriausia tą pradėti nuo švietimo, nuo mokyklos. Į Šilutę atvedė šeima, tad čia ir pradėjau įgyvendinti savo viziją.
– Kiek laiko užtruko įkurti ir įrengti mokyklą? Ar buvo sudėtinga gauti reikiamą techniką, patalpas?
Visas procesas vyko kartu su mūsų šeimos grįžimu į Lietuvą, tad išsitęsė keletą mėnesių. Dėl patalpų viskas išsisprendė greitai – Šilutės pirmoji gimnazija davė kabinetą, dalį reikiamos įrangos, tokios kaip mikroschemų gamybinės staklės, 3D spausdintuvai turėjau iš anksčiau, kitą techniką užsisakiau. Bendrai viskas pavyko išties sklandžiai ir noriu padėkoti gimnazijos bei miesto administracijai ir kitiems prisidėjusiems tiek sprendimais, tiek finansine parama.
– Kiek laiko jau veikia mokykla? Kokie pirmieji įspūdžiai?
Oficialiai laboratoriją atvėrėme vasario pabaigoje, o užsiėmimai vyksta nuo kovo pradžios. Pirmieji įspūdžiai labai teigiami, išties nustebino didelis žmonių susidomėjimas ir spartus besimokančiųjų skaičiaus augimas. Rodos nedarėme didelių reklaminių akcijų, bet nemažai keliavome po aplinkines mokyklas, kalbėjomės su mokytojais ir tėvais, tad vis prisijungdavo naujų žmonių. Šiuo metu esame maksimaliai užsipildę su 50 programos dalyvių. Dar labiau džiugina, kad praėjus beveik metams jau turime pirmą dvyliktokų grupę, daugelis kurių žada rinktis programavimo ar inžinerines studijas.
– Kaip vyksta pats mokymosi procesas, ar visi dirba drauge, ar kažkaip skirstote dalyvius?
Nuo pat pradžių būrėme dalyvius į grupes pagal amžių, tiesa pats pasiskirstymas eigoje keitėsi. Gausiausia yra paauglių grupė, kurių šiuo metu turime dvi. Pirmaisiais mėnesiais turėjome suaugusių grupę, tačiau dėl sudėtingo laiko derinimo nepavyko išlaikyti reguliaraus grafiko, tad kol kas šios idėjos atsisakėme. Tačiau suformavome septynių-dešimties metų vaikų grupę. Pradžioje tokio plano nebuvo, bet bendraujant su tėvais ir mokytojais labai išryškėjo toks poreikis, tad paruošėme labiau sužaidybintą interaktyvią programą, o vaikai kartu kuria robotus pagal paruoštus prototipus. Vyresniųjų grupės dirba jau ne su standartiniais, o unikaliais modeliais pagal savo norus. Kartą per savaitę kiekvienai grupei vedu ilgesnes teorines paskaitas. O bendrai didžioji laiko dalis skiriama praktikai, pati klasė yra nuolat atvira visiems dalyviams, tarsi biblioteka. Toks formatas išties pasiteisino, nes dažnai žmonės ateina tiesiog pabūti ir pažiūrėti ką daro kiti, pabendrauti.
Labai džiaugiuosi, kad mano iniciatyva patikėjo ir prie kolektyvo prisijungė dar du žmonės: IT inžinierė Neringa Šleževičienė ir neseniai taip pat iš užsienio grįžęs kolega Mantas Žadeika.
– Kaip į šią jūsų iniciatyvą reaguoja Šilutės gyventojai, aplinkiniai? Ar nesulaukiate skeptiškų atsiliepimų, kad čia tik veltui gaištat laiką su žaisliukais?
Aplinkiniai žmonės tikrai nėra abejingi, ypač sulaukiame palaikymo iš visuomenininkų, administracijos darbuotojų. Kalba, kad štai Šilutėje ne tik rūkytą žuvį galim pasiūlyti, bet ir robotus sukurti. Mokytojai labai apsidžiaugė seminarais apie mikrokompiuterius ir kitą IT pritaikymą, į laboratoriją buvo užsukusi ir švietimo ministrė. Dėmesio tikrai jaučiame. Galbūt labiau buvo dvejonių iš artimos aplinkos ar pavyks man įgyvendinti šią viziją, ar nereikės visko mesti ir grįžti atgal į Švediją. Galiausiai ar pavyks man būti geru pedagogu ir ar neatsibos viskas po kelių mėnesių. Tiesa, dar labai daugelį stebina, kad toks dalykas vyksta ne didmiestyje, kad robotai daromi Šilutėje.
– Ar pavyksta įtikinti kitus, kad tokia iniciatyva mažame mieste prasminga ir turi ateitį?
Kaip argumentą pateikiu Švedijos miesto, kuriame gyvenau, atvejį. Karlskrona yra vienas mažesnių šalies miestų, turi vos 35 tūkstančius gyventojų, tad ne ką didesnis už Šilutę. Bet jame prieš keliolika metų įkurtas technologijų universitetas bei veikia kelios laboratorijos, telekomunikacijų korporacijos. Statistiškai tai didžiausią inžinierių koncentraciją Švedijoje turinti gyvenvietė. Kodėl gi nepavyktų to paties pasiekti Šilutėje ar kitame mažesniame Lietuvos mieste? Svarbu įsivardinti kryptį ir anksčiau ar vėliau galima pasiekti rezultatų.
– Kaip bendrai matote robotikos ateitį Lietuvoje? Pastaruoju metu lyg ir skiriama daugiau dėmesio šiai temai, tačiau statistiškai nuo Vakarų Europos atsiliekame net dvidešimt kartų. Ką reikėtų pakeisti, kad ši sritis vystytųsi sparčiau?
Kaip minėjau Lietuvoje matau labai didelį potencialą, tai ir buvo vienas motyvuojančių veiksnių kurti laboratoriją ir pradėti nuo švietimo. Didžiausia šiuo metu kliūtis yra specialistų trūkumas. Įmonės pradeda domėtis ir panaudoti robotus ar kitus skaitmenizavimo sprendimus gamyboje, bet trūksta bendro supratimo apie galimybes, visaverčio technologijų išnaudojimo. Nėra kompleksiško plano su pažindinti su galimybėmis, informacija pateikiama padrikai. Taip pat trūksta ir sėkmės istorijų, patirties labiau robotizuojant procesus, kuria įmonės galėtų pasidalinti. Gaunasi tarsi uždaras ratas, neinicijuojamas dialogas šia kryptimi.
Nepaisant to esu įsitikinęs, kad po dešimties ar net mažiau metų sulauksime tikros revoliucijos, nes į darbo rinką ateis dabartiniai vaikai, kurie itin imlūs šioms technologijoms. Labai džiugina tokios visuomeninės iniciatyvos kaip „Kompiuteriukai vaikams“, „Robotikos akademija“, „bit&Byte“ ir kitos iniciatyvos. Manau, kad visko ištakos yra mokykla ir praktiniai užsiėmimai, kurie taps pagrindu formuojant požiūrį ir paskatins rinktis tokią ateitį. Esu tikras, kad ateityje tapsime ne tik pažangiais robotikos sprendimų vartotojais, bet ir patys prisidėsime prie gamybos ir atsistosime greta didžiųjų robotų gamintojų vardų. To poreikis ir potencialas yra milžiniškas, reikia tik noro ir atrasti galimybes plėstis, o tai artimiausiu metu ir planuojame padaryti.
– Dėkojame už pokalbį!
