Technologijų Meka vadinama Japonija rodo naują kryptį visam pasauliui: informacinę visuomenę keičia išmani, kurioje technologijų pažanga yra nuosekliai derinama prie žmogaus ir jo poreikių.
Technologijų Meka vadinama Japonija rodo naują kryptį visam pasauliui: informacinę visuomenę keičia išmani, kurioje technologijų pažanga yra nuosekliai derinama prie žmogaus ir jo poreikių. Tokioje visuomenėje išskirtinę svarbą įgyja bendradarbiavimas – ypač tarp tiksliųjų ir socialinių, humanitarinių mokslų, sako Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Edukologijos instituto mokslininkė, profesorė Vilma Žydžiūnaitė.
Išmani visuomenė (angl. Super Smart Society 5.0) yra Japonijoje sukurta sąvoka, kuria remiantis skaitmeninės transformacijos iššūkiai yra įveikiami pasitelkiant glaudų bendradarbiavimą politikos, ekonomikos ir mokslo srityse. Išmanios visuomenės dėmesio centre yra žmogus, o ekonominė pažanga joje yra derinama su socialinių problemų sprendimu, tuo pat metu integruojant internetinę erdvę su fizine. Visuomenės iššūkiai čia sprendžiami pasitelkiant daiktų internetą, didžiuosius duomenis (angl. Big Data) ir dirbtinį intelektą – neapsieinant be humanitarų, sociologų, edukologų, psichologų ir kitų indėlio.
„Lietuvai atėjo metas pasivyti pasaulį ir suvokti, kad socialiniai ir humanitariniai mokslai ne tik nėra nepraktiški, bet ir turi išskirtinę svarbą: dirbdami komandose, šių mokslų atstovai dalyvauja NASA kosminiuose tyrimuose, plėtoja visa apimančias koncepcijas, kurios pakeičia pasaulį – tokias kaip darnus vystymasis“, – sakė VDU profesorė V. Žydžiūnaitė, ką tik viešėjusi Japonijoje, kur vyko švietimui skirta konferencija „Tarptautinis akademinis forumas“ („International Academic Forum“).
Gyvenimo kokybė neturėtų būti matuojama BVP
Tekančios Saulės šalyje sąvoka „Išmani visuomenė 5.0“ buvo pristatyta prieš dvejus metus – taip pažymint, kad jos principai seka Vokietijos iniciatyvos „Pramonė 4.0“ pėdomis. Šiandien Japonija nuosekliai žengia naujųjų principų įgyvendinimo linkme. Švietimo ministras Yoshimasa Hayashi sako, kad ugdant ateities specialistus būtina paruošti juos staigiems pokyčiams – akcentuoti žmogiškas savybes, kurių negali pakeisti technologijos: ugdyti komunikacijos, lyderystės, žinių interpretavimo įgūdžius.
Vienas iš planuojamų radikalių pokyčių – nykstančios ribos tarp mokymosi dalykų. Pasaulyje, kuriame technologijos integruojamos į beveik visus visuomenės aspektus, nėra praktiška išlaikyti griežtą atskirtį tarp tiksliųjų ir humanitarinių, socialinių mokslų.
„Jei studijuojate fiziką, turėtumėte lankyti ir tokių dalykų paskaitas, kurių dėka galėtumėte sujungti mokslines žinias su etika – kai būsimoje karjeroje susidursite su filosofine ar etine problema, pavyzdžiui, „genetiškai sukonstruotais vaikais“ (angl. designer babies)“, – paaiškino Y. Hayashi.
Prof. V. Žydžiūnaitė patikslino, jog inovacijų kūrimas jau šiandien neapsieina be tarpdisciplininio mąstymo: antai Cukubos universiteto Dirbtinio intelekto laboratorijoje informatikai, inžinieriai, biomedikai suvienijo jėgas su psichologais bei filosofais. Jie sukūrė naujovišką vežimėlį neįgaliesiems – robotą, kuris ne stoja į žmogaus vietą, o įgalina jį.
Kita technologijų priešakyje žengianti valstybė, JAV, taip pat demonstruoja pasitikėjimą išmania visuomene. Kompiuterių industrijos gigantės IBM skyriaus „Cognitive OpenTech“ direktorius Jimas Spohreris teigė, jog Jungtinių Valstijų universitetai ir pramonės turėtų bendradarbiauti kuriant išmanias sistemas ir atsisakyti BVP kaip pagrindinio rodiklio, kuriuo matuojama gyvenimo kokybė.
„Siekdami išmanios visuomenės, turėtume gilinti mokslinius tyrimus, o industrijų ir universitetų atstovai turėtų dirbti drauge. Glaudesnis bendradarbiavimas turėtų vykti ir tarp mokslininkų, tyrinėjančių žmonių elgesį ir ekonomiką, bei inžinierių ir informatikų“, – teigė J. Spohreris.
Išsilavinimas keliose srityse – ne privalumas, o būtinybė
Pasak prof. V. Žydžiūnaitės, apibendrinant šias tendencijas, panašu, jog po keleto metų turėti dviejų ar daugiau sričių išsilavinimą bus ne privalumas, o kone būtinybė – antai, pranašaujama, kad besimokantieji vien informacinių technologijų liks be darbo, jei greta jų nestudijuos humanitarinių ar socialinių mokslų.
„Lietuvos viešojoje erdvėje vyrauja žeminantis diskursas, kad reikia mažinti stojančiuosius į filosofiją, istoriją, socialinius mokslus. O pasaulis mąsto priešingai – NASA šiandien į savo komandas jungia istorikus, sociologus, filosofus, antropologus, dėl jų gebėjimo plačiai ir kritiškai mąstyti, įvertinti kontekstą, sisteminti ir interpretuoti informaciją“, – pažymėjo edukologė.
Mokslininkė primena, kad ne veltui ekologinio mąstymo koncepcijas, darnaus vystymosi principus apibendrino ne kas kitas, o būtent humanitarinių, socialinių mokslų atstovai, dirbdami komandose kartu su gamtos, tiksliųjų mokslų tyrinėtojais. Šiandien net ir Nobelio premiją ekonomikos srityje pelno tarpdisciplininiai pasiekimai, žvelgiant į šį mokslą sandūroje su visuomene, su žmonėmis, neapsiribojant sausais skaičiais.
Rytai iš Europos perima plataus išsilavinimo tradiciją
Kai kuriais atžvilgiais Japonija dar tik vejasi Europą – daugelis mūsų žemyno universitetų suteikia plataus išsilavinimo galimybę, kuri leidžia, pavyzdžiui, informatikos studentui mokytis kalbų, literatūros ir kitų dalykų. Tokia galimybė dar tik pradedama diegti Azijoje, o kol kas studentai iš Rytų vis dažniau keliauja išbandyti akademinės laisvės Europos universitetuose.
„Kita vertus, Japonijoje inicijuojamos inovatyvios magistrantūros ir doktorantūros studijos inžinerijos srityje, į kurias priimami ne vien tiksliųjų mokslų programų absolventai – taigi, toje pačioje inžinerijos programoje drauge studijuoja istorikai, geografai, slaugytojai ir kiti specialistai, taip leidžiant perprasti šį mokslą per skirtingas perspektyvas, multidiscipliniškumą“, – apibendrino prof. Vilma Žydžiūnaitė.
Lietuvoje, tuo tarpu, plataus išsilavinimo laisvę studentams suteikia Vytauto Didžiojo universitetas – pirmasis laisvųjų menų universitetas šalyje, besiremiantis Harvardo universiteto studijų sistema. Suomijos ir Švedijos mokslo institucijose studijavusi profesorė Vilma Žydžiūnaitė tikina, jog kai kurios mokslo bendruomenės Lietuvoje niekuo nenusileidžia pažangiausioms vakarų ar skandinavų tradicijoms – ypač akademinės laisvės srityje.
„Vytauto Didžiojo universitete mano mokslinė laisvė turi galimybes išsiskleisti visiškai – nes čia universitetinė kultūra yra grįsta tarpusavio bendryste, didžiule pagarba ne tik asmenybei, bet ir jos atstovaujamai kompetencijai, įdirbiui. Taip, tai nelengvai užsitarnaujamas autoritetas, bet tuo šis universitetas ir panašus į esančius Vakaruose“, – pastebi mokslininkė.
Kita vertus, kalbant apie visos šalies mokslininkų bendradarbiavimą, jis nėra skatinamas – vis dar dominuoja vienai disciplinai skirtų tyrimų užsakymai. Edukologės teigimu, siekiant didesnio proveržio, tikros intelektinės lyderystės mūsų šalyje, reikia, kad mokslo pasaulio atstovai neapsiribotų vien savo specializacija, dažniau bendradarbiautų ir matytų save kaip kūrėjus.
Mokslininkams Lietuvoje trūksta pagarbos ir laiko
Įgyvendinant „Išmanios visuomenės 5.0“ principus, itin svarbią reikšmę įgyja aukštasis mokslas. Prof. V. Žydžiūnaitės teigimu, mokslininkų veiklą apibendrina sąvoka „intelektinė lyderystė“: jai priskiriami darbai, kuriuos akademinio pasaulio atstovai atlieka ne tik kaip dėstytojai, mentoriai ar tyrėjai, bet ir kaip žinių kūrėjai, kritikai, akademiniai piliečiai, visuomenės komunikatoriai, ribų peržengėjai – ypač tų, kurios brėžiamos tarp disciplinų.
Pastaruosius ketverius metus tirdama intelektinę lyderystę, V. Žydžiūnaitė vadovavo mokslo tyrimui, kuriame pernai apie 300 šalies tyrėjų buvo apklausti apie įvairius mokslininko veiklos aspektus. Paaiškėjo, kad akademikai yra itin atsidavę aukštajam mokslui – nepaisant to, kad dažnai tenka mokslinę veiklą derinti su pedagogine ir administracine, kuri atima visą laisvalaikį, o intelektinis darbas neretai nesulaukia tinkamo įvertinimo.
„Nei visuomenė, nei politikai neiškomunikuoja pagarbos mokslininkui – nerodo poreikio suteikti jam daugiau erdvės, kuri leistų įnešti žymiai didesnį indėlį nei numatyta pareigose. Tai atsispindi tiek per gaunamą atlygį, tiek per kitus niuansus. Visuomenėje vyrauja supratimas, kad mokslininkas yra dėstytojas – neva be pedagoginės veiklos jie nieko naudingo neveikia“, – pabrėžia prof. V. Žydžiūnaitė.
Anot edukologės, didesnės pagarbos mokslininkams Lietuva galėtų pasimokyti iš Vakarų. Antai JAV seniai įrodyta, kad aukštasis mokslas turi tiesioginę vertę – ten kasmet apskaičiuojama, kiek procentaliai bendrojo vidaus produkto sukuria žmonės su aukštuoju išsilavinimu, ir rezultatai nuosekliai patvirtina, jog jie dirba efektyviau ir pasiekia daugiau.
Kaip parodė apklausa, Lietuvos mokslininkai ir patys labiausiai save tapatina tik su vienu vaidmeniu – mentorių arba studentų pagalbininkų. VDU profesorės teigimu, būtina keisti šiuos įsitikinimus, suteikti mokslininkams daugiau laisvės, laiko ir kitų reikalingų išteklių: tik tuomet galėsime tikėtis tikros intelektinės lyderystės ir eiti koja kojon su išmanios visuomenės iššūkiais.
