Palyginti su kitomis Europos Sąjungos šalimis, Lietuvoje su automobiliais susiję mokesčiai yra nedideli, nėra jokio skatinimo žaliajam transportui ir nėra jokio draudimo taršiems automobiliams, todėl lietuviams neapsimoka pirkti mažiau taršių ar ekologiškų automobilių – taip šiandien kalbėta Seime vykusioje diskusijoje apie žaliąjį transportą.
Palyginti su kitomis Europos Sąjungos šalimis, Lietuvoje su automobiliais susiję mokesčiai yra nedideli, nėra jokio skatinimo žaliajam transportui ir nėra jokio draudimo taršiems automobiliams, todėl lietuviams neapsimoka pirkti mažiau taršių ar ekologiškų automobilių – taip šiandien kalbėta Seime vykusioje diskusijoje apie žaliąjį transportą. Diskusijos temą iniciavo Lietuvos vartotojų organizacijų aljansas.
„Kalbant apie darnų judrumą, viešasis sektorius turėtų eiti priekyje. Keista skaityti pranešimus iš Lietuvos savivaldybių: „Nusipirkom naujų autobusų“. Pasižiūri – dyzeliniai, naudoti. Taigi, kuo greičiau turime pereiti prie žaliųjų pirkimų“, – kalbėjo konferenciją moderavęs Seimo narys, Energetikos komisijos pirmininkas V. Poderys.
„Švarus mobilumas be konkretaus skatinimo Lietuvoje neišplis. Saugus, pigus ir tausojantis – tokį transportą mato ateities vartotojai. Deja, lietuviams labiausiai rūpi antras žodis šioje trijulėje – „pigus“. Lietuva yra automobilių kraštas todėl, kad asmeninis automobilis iš esmės nėra didelė prabanga šeimai. Europoje esame savotiški išsišokėliai, nes neturime mokesčio automobiliui. Taip, mes mokame kuro akcizą, bet tai nėra pasiteisinimas, to nepakanka. Akcizas neveikia kaip priemonė švariam mobilumui skatinti“, – sakė Lietuvos vartotojų organizacijų aljanso Tarybos narys Kęstutis Kupšys.
Anot jo, kalbos apie automobilių mokestį dažniausiai kyla kaip biudžeto „skylių užkaišiojimo“ priemonė. Gyventojams tai nuskamba kaip pavojaus signalas, kaip bausmė, kurios reikia vengti. Tuo tarpu toks mokestis reikalingas, kad atnaujintume Lietuvos automobilių parką.
„Šiais metais, nuo sausio mėnesio, jau įregistruota 140 tūkstančių naudotų automobilių. Dar 200 tūkstančių automobilių – perpirkta. Naujų automobilių šiemet tikimasi parduoti 20-30 tūkst. Skaičiai iškalbingai rodo, kad esame Europos automobilių sąvartynas“, – kalbėjo Lietuvos autoverslininkų asociacijos generalinis direktorius Vitoldas Milius.
Jo teigimu, Lietuvos automobilių parko amžiaus vidurkis – 15 metų. Naujai įvežamų automobilių – 11 metų. „Vienuolika metų. Tai vis tiek labai senas automobilis. Kodėl susivežame tokias senienas pas save? Todėl, kad tai yra pigu. Lietuviai praktiški, jiems svarbu kaina. Bet Europoje niekas pigiai nieko neduoda. Tad susivežame tokius automobilius, kurie yra sugedę, sudaužyti, ne tik seni, bet ir prastos kokybės. Kai nėra skatinimo sistemos, Lietuvoje visi važinėja taip, kaip išeina“, – pridūrė V. Milius.
„Skaičiai rodo, kad esame dyzelio tauta. Būtent vartotojų pasirinkimas lemia, kiek kuro naudos jų automobilis. Visgi, kartais senas kompaktiškas automobilis gali būti mažiau taršus, negu didžiulis visureigis. Renkamės didelius, universalius automobilius, su kuriais kelis kartus per metus galėtume nuvažiuoti į mišką ar iškylą su šeima. Tai reiškia, kad kasdien važiuojame pustuštėse sunkiose metalo dėžėse, ir tam perkame kur kas daugiau degalų nei galėtume“, – kalbėjo Aplinkos ministro patarėja Gintarė Krušnienė.
Anot jos, judame vėžlio žingsniu, gerindami taršos padėtį savo šalyje ir norėdami išpildyti Europos Sąjungos užduotus iššūkius. Šiuo metu Lietuvoje išmetama 180 g/km CO2 lengvojo transporto srityje, turime iššūkį 2030 m. šį lygį stipriai sumažinti. Jei to nepasieksime, Lietuva turės pirkti iš kitų šalių taršos kvotas, o tai biudžetui kasmet kainuos po kelis šimtus milijonų eurų.
„Pokyčiams reikia didesnių ambicijų. Visuomenės palaikymas – pats svarbiausias: jei palaikys gyventojai, lengviau bus priimti į pokyčius orientuotus sprendimus. Reiktų skatinti gyventojus patraukliomis iniciatyvomis – leisti išbandyti elektromobilius, jei patiks, naudos, pirks. Be to, populiarėja kitų judumo priemonių pasirinkimas. Pavyzdžiui, gal jau greit suprasime, kad dviratis nerodo socialinio statuso, o yra puiki alternatyva individualiam automobiliui“, – kalbėjo susisiekimo ministerijos atstovas Jonas Damidavičius.
Netaršus transportas laikomas brangiu, neatsiperkančiu. Tačiau ar tai tiesa? „Kaštų lygmeniu, Lietuvoje vis dar pigiausi dyzeliniai ar benzininiai automobiliai. Būtent tai neskatina įsigyti elektromobilių. Jiems sunku konkuruoti kaina. Jei ilgainiui mažės baterijų gamybos kaštai, situacija pasikeis. Turėtumėte skatinti įsigyti automobilius, naudoti paramą (pvz., Slovėnijoje įsigyjant elektromobilį, kompensuojama 7500 eurų suma) kaip vieną iš svertų. Jei galite sumažinti keliavimo kaštus, žmonės tai įvertins“, – Lietuvai patarimus dalijo studiją pristatęs Didžiosios Britanijos konsultacijų bendrovės „Element Energy“ direktorius Alex Stewart.
Kalbėdamas apie pasiūlymus, kurie galėtų būti įvesti Lietuvoje, vartotojų atstovas Kęstutis Kupšys ragino kuo skubiau, pasinaudojant slovėnų patirtimi, įvesti vienkartinį registracijos mokestį. Be to, turėtų būti įvestos ir lengvatos netaršiems automobiliams. Trečia – kelių mokestis, priklausantis nuo CO2 emisijų.
„Turime kitą problemą – perėjimo prie suskystintų dujų grėsmę, jei itin stipriai nubausime „dyzelius“. Reikia didinti ir suskystintų naftos dujų akcizą, kad neatsitiktų taip, jog nuo vienos taršios transporto priemonės bus pereinama prie kitos – nuo dyzelio prie dujų“, – sakė K. Kupšys.
„Kaip pasiekti taršos mažinimo tikslus, kuriuos turime? Tai iššūkiai, kurie nėra vienos ministerijos, o visos valstybės, visos visuomenės. Net 90 proc. visų kelionių atliekame automobiliu. Turime rinktis skirtingas judumo priemones. Visuomenė turi būti labiau įtraukta į taršos stebėjimą ir galimus sprendimus“, – sakė Aplinkos ministro patarėja Gintarė Krušnienė.
Į auditorijos klausimą, ar Lietuvos išsigelbėjimu galėtų būti antrinės elektromobilių rinkos atėjimas į Lietuvą, Vitoldas Milius atsakė, kad tokiu atveju turėsime kitą problemą – kaip juos utilizuoti.
„Geriausia, kad Lietuva judėtų kuo mažiau beviltiško, seno, sulaužyto transporto kryptimi. Štai Estija uždarė vartus senienų vežimui ir į ją patenka mažesni kiekiai taršių automobilių. Jie perka daug daugiau naujų automobilių – elektromobilių, švariausių dyzelių, kurie yra daugybę kartų geriau negu dabartiniai mūsų dyzeliai, neatitinkantys jokio „Euro“ standarto. Estija tai atliko per mokesčių sureguliavimą – ėmė tikrinti automobilių įsigijimo sandorio sumas. Dingo paskata automobilių prekiautojams slėpti mokesčius. Kita vertus, gal galime būti panaudotų elektromobilių susiurbimo šalimi?“ – svarstė V. Milius.
„Lietuvoje esame ne kokioje padėtyje su darniu judumu. Visi sutariame, kad tokio judumo diegimas, ilguoju laikotarpiui susumavus kaštus, nėra toks brangus, kaip būtų išlaikant dabartinę situaciją. Visuomenė pati negali greit keistis, greitiems pokyčiams reikia valstybės įsikišimo. Dedu viltis į šių metų gale pasirodysiantį Energetikos ir klimato kaitos planą, kuriame bus integruoti visų ministerijų ir kitų institucijų pasiūlymai galimiems sprendimams“, – apibendrindamas sakė diskusijos moderatorius Seimo narys V. Poderys.
