Praėjusi vasara buvo gausi Lietuvos energetikai svarbių įvykių, tačiau ne mažiau aktyvus bei reikšmingas laukia ir prasidedantis politinis sezonas. Tikimasi, kad jame bus numatyti konkretūs žingsniai ir priimti sprendimai, padėsiantys pasiekti Nacionalinėje energetikos strategijoje numatytą tikslą ateityje savarankiškai iš atsinaujinančių išteklių pasigaminti visą šaliai reikalingą elektros energiją. Kurie iš jų bus svarbiausi?
Kontekstas ir svarbūs akcentai
Pradžioje, apibendrinant tris vasaros mėnesius energetikos sektoriuje, galima pasakyti, kad jie buvo iš tiesų aktyvūs ir įtempti. Birželį Parlamente buvo patvirtintas siekis ateityje savarankiškai pasigaminti 100 proc. Lietuvai reikalingos elektros energijos iš atsinaujinančių šaltinių. Lietuva – pirmoji tarp Rytų ir Vidurio Europos valstybių paskelbusi apie tokį ambicingą tikslą. Siekiant jį įgyvendinti netruko užvirti diskusijos, kokia turėtų būti naujoji aukcionų tvarka, kad leistų sėkmingai plėsti elektros energijos gamybą iš atsinaujinančių šaltinių.
Tuo metu dėl karštų, ramių ir sausų orų elektros energijos kainos „Nord Pool“ biržoje ėmė kopti aukštyn. Vasaros pabaigoje tolesnį jų augimą paskatino ir „NordBalt“ atjungimas planiniam remontui. Kaip ir prognozavome, dėl visų šių veiksnių elektra Lietuvos kainų zonoje pabrango iki 60 EUR/MWh. Vietinei gamybai iš atsinaujinančių šaltinių, taip pat – ir iš vėjo, kol kas dar sudėtinga „atsverti“ 700 MW galingumo jungties atjungimą, ypač vasaros metu. Elektros energijos gamyba vėjo elektrinėse šaltais ir vėjuotais mėnesiais gali prilygti maždaug pusei, o vasarą – iki trečdalio jungties pajėgumo.
Vis dėlto, kai tik bus atnaujintas elektros energijos tiekimas Lietuvos ir Švedijos jungtimi, galime sulaukti atokvėpio – elektros kaina turėtų stabilizuotis. Žinoma, įtakos tam turės ir vėjuotais orais įprastai pasižymintys rudens mėnesiai, leisiantys vėjo jėgainėms padidinti gamybos apimtis. Vis dėlto, jau dabar matyti, kad vidutinė 2018 metų elektros kaina biržoje bus gerokai aukštesnė už pernykštę.
Investuotojai laukia žinių dėl aukcionų
Elektros energijos gamyba vėjo elektrinėse svarbi ne tik elektros energijos kainai biržoje. Ji svarbi ir strategijoje iškeltam tikslui visą šaliai reikalingą elektrą pasigaminti savarankiškai ir iš atsinaujinančių šaltinių. Numatoma, kad jau 2030 metais vėjo jėgainėse turės būti pagaminama daugiau kaip 50 proc. Lietuvai reikalingos elektros.
Tačiau jau antrus metus naujų vėjo elektrinių statybos praktiškai nevyksta, išskyrus keletą projektų, kuriuose buvo panaudotos dėvėtos elektrinės. Taip yra dėl to, kad 2015 metais įvykus paskutiniam aukcionui buvo išnaudota įstatymuose vėjo energetikai numatyta 500 MW kvota. Kitose Europos valstybėse vėjo jėgainių parkų plėtra taip pat kiek sulėtėjusi – per pirmąjį pusmetį instaliuota naujų elektrinių galia siekia tik 4,4 GW. Palyginimui: pernai iš viso buvo instaliuota 16,8 GW. Todėl investuotojai tiek Lietuvoje, tiek ir užsienyje laukia informacijos apie naujus aukcionus ir tikisi jų kitąmet.
Siūlomame modelyje – daug nežinomųjų
Energetikos ministerija jau yra tvirtai nusprendusi, kad naujieji aukcionai mūsų šalyje bus technologiškai neutralūs – juose turės dalyvauti visi elektros energijos iš atsinaujinančių šaltinių – vėjo, saulės, biomasės ir kitų – gamintojai. Aukcionai bus labai svarbūs visiems, tačiau po vasarą vykusių diskusijų dėl būsimo aukcionų modelio kol kas yra daugiau klausimų nei atsakymų.
Kol kas aišku viena: numatomas modelis tikrai pastebimai skirsis nuo ankstesnio. Visų pirma siūloma, kad energijos gamintojai elektros energiją patys pardavinėtų biržoje ir prisiimtų visas su tuo susijusias rizikas, tarp kurių – kainų skirtumai, balansavimo kaštai ir kt. Antra, nebelieka skatinamojo tarifo – gamintojai aukcione konkuruos dėl priedo virš rinkos kainos, kuris negalės būti aukštesnis nei tam tikra maksimali vertė. Taigi yra rizika, kad priedas bus menkas, o rizikos prisiimti teks daug.
Be to, numatoma, kad gamintojams grės baudos, jeigu jie pagamins mažiau energijos, nei prisiims įsipareigojimų aukciono metu. Tiesa, diskusijose sutarta, kad būtų vertinamas trejų metų laikotarpis, o nuokrypis nuo įsipareigotų gamybos apimčių galėtų siekti iki 20 proc. Tai reikalinga klimato sąlygų pokyčiams vienais ar kitais metais įvertinti. Taip pat gamintojams teks visos prijungimo prie elektros tinklo išlaidos. Taigi, jiems gali tekti prisiimti naujų pareigų ir rizikų, o tai gali turėti įtakos projektų kainoms bei sėkmingiems aukcionų rezultatams. Tačiau apie visa tai dar bus diskutuojama Seime, o sprendimų lauks visi energetikos sektoriaus dalyviai.
Visgi, nepaisant laukiančių iššūkių, svarbu, kad Lietuva pasuko modernių valstybių pasirinkta kryptimi ir sieks atsisakyti iškastinio kuro savo energijos balanse.
Komentaro autorius – Aistis Radavičius, Lietuvos vėjo elektrinių asociacijos direktorius.