Teisė būti pamirštam Europoje gali būti įgyvendinama nuo 2014 m. 2010 m. ispanas Mario Costeja Gonzálezas kreipėsi į „Google“ vietos atstovus dėl apie jo skolas paviešintos informacijos. Skelbimas apie varžytines, kuriame ir buvo paminėta ispano pavardė, laikraštyje pasirodė 1998 m., o vėliau tapo prieinamas ir internete. Vyras norėjo, kad įrašas būtų panaikintas, tačiau nei laikraštis, nei „Google“ informacijos šalinti nesutiko.
Teisė būti pamirštam Europoje gali būti įgyvendinama nuo 2014 m. 2010 m. ispanas Mario Costeja Gonzálezas kreipėsi į „Google“ vietos atstovus dėl apie jo skolas paviešintos informacijos. Skelbimas apie varžytines, kuriame ir buvo paminėta ispano pavardė, laikraštyje pasirodė 1998 m., o vėliau tapo prieinamas ir internete. Vyras norėjo, kad įrašas būtų panaikintas, tačiau nei laikraštis, nei „Google“ informacijos šalinti nesutiko. Ginčas persikėlė į Europos Teisingumo Teismą, kurio 2014 m. nutartimi „Google“ tapo atsakinga už trečiųjų šalių publikuojamą paieškos sistemose randamą turinį – kitaip tariant, asmeniui paprašius, ji gali būti įpareigota apriboti prieigą prie konkrečios informacijos.
Tai, kad savo praeities skolas nuslėpti norėjęs M. Costeja Gonzálezas būtent dėl jų išgarsėjo visame pasaulyje, yra anekdotinė situacijos dalis. Kur kas rimčiau vertintina šios bylos atomazga. Šių metų vasarį „Google“ paskelbė, jog nuo 2014 m. gegužės gavo 650 tūkst. prašymų savo paieškose neberodyti 2,43 mln. interneto nuorodų. Bendrovė užblokavo 43,4 proc. jų.
Per pastaruosius dvejus metus įvairaus kalibro įžymybės įmonei pateikė 41 tūkst. tokių prašymų, politikai ir pareigūnai – 34 tūkst. Bendrovės teigimu, atsirado ir apie tūkstantis nuolatinių prašytojų, dažniausiai tai ‒ teisės paslaugas teikiančios ir su reputacijos gerinimu susijusios bendrovės. 89 proc. užklausų buvo sulaukta iš privačių asmenų, daugiau nei pusę jų pateikė Vokietijos, Prancūzijos ir Jungtinės Karalystės gyventojai.
Paslaptingasis Vardas Pavardenis
Gegužę įsigaliojęs Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas (BDAR) gali sukelti dar didesnę tokių užklausų bangą, kadangi teoriškai turėtų užtikrinti sklandesnį jų vykdymą. Tačiau dėl kiekvieno konkretaus atvejo, kaip ir iki šiol, greičiausiai teks spręsti atskirai.
Pavyzdžiui, balandį „Google“ Londone pralaimėjo bylą, kurioje už tam tikrą nusikaltimą nuteistas verslininkas norėjo būti ištrintas iš paieškų. Panašioje byloje kito verslininko, padariusio sunkesnį nusikaltimą, prašymas nebuvo patenkintas.
BDAR atsiradimas vis dėlto atveria naujus vartus. „Byloje prieš „Google“ Ispanijoje kalbėta tik apie paieškos sistemą. Dabar pagrindinis pasikeitimas yra tai, kad galimybė būti „pamirštam“ numatyta ne tik paieškos sistemose, tačiau apskritai. Man kyla klausimų, kaip tai veiks praktiškai ir kaip bus suderinama su informacijos laisve. Manau, praeis pora metų, kol atsiras daugiau aiškumo. Dėl to dar turės pasisakyti aukščiausi Europos teismai“, – teigė advokatų profesinės bendrijos „Fort“ partneris Mindaugas Kiškis.
Kad duomenis būtų galima šalinti, informacija turėtų būti netiksli, neadekvati, perteklinė arba nebeatliekanti pirminio savo tikslo. Teisė būti pamirštam viešojoje erdvėje nėra absoliuti, tačiau oficialių ir neoficialių priežasčių prašyti būti ištrintam iš interneto archyvo yra daugybė. Kai kurios atrodo visiškai logiškos, pavyzdžiui, dingusiais paskelbtų ir vėliau atsiradusių žmonių duomenys, tačiau yra ir daug keblesnių atvejų. Jie gali būti patys įvairiausi: su garsiu asmeniu artimais ryšiais susiję žmonės, atsidūrę pramoginės žiniasklaidos puslapiuose, nors patys šio viešumo nesiekė; nusikaltimus įvykdę teisti asmenys, kurie teigia pradėję naują gyvenimą, ar netgi pašaliniai žmonės, pasak kurių, jų reputacija gadinama dėl to, kad jų vardai ir pavardės sutampa su teistų asmenų.
Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius teigė, kad panašių klausimų iškiltų kur kas mažiau, jei žiniasklaida pati pradėtų atsakingiau žiūrėti į pateikiamas naujienas bei įvertintų galimybes informaciją nuasmeninti.
„Reikia savęs paklausti – ar mums į viešumą iškelti vardą ir pavardę yra taip svarbu, ar galime nagrinėti problemą neminėdami žmogaus pavardės. Jei, pavyzdžiui, asmuo, turintis teistumą, nori gauti darbą tam tikroje įstaigoje, kurioje jis tarsi negalėtų darbintis, mes turime kelti problemą įstatymo lygmeniu, o ne taikytis į konkretų žmogų. Galbūt vėliau jis nebegalės įsidarbinti tame konkrečiame darbe, tačiau taip nenukentės jo artimieji“, – kalbėjo D. Radzevičius.
Klausimas, kur brėžti ribą dėl teistumo, kelia dar daugiau iššūkių – baiminamasi, kad nusikaltę asmenys puls prašyti nuslėpti nemalonią praeitį. M. Kiškis mano, kad nors ši problema visuomet išliks viena aštresnių, tokiu atveju teistumas gali būti pakankamai geras rodiklis.
„Manau, kad kol teistumas neišnykęs, faktas turėtų būti žinomas. Tam tikra prasme jo tokia paskirtis, tai yra netiesioginė bausmė, juk veiksmas turi pasekmes. Tačiau jei teistumas yra išnykęs, nusikaltimas padarytas ne prieš 3, o prieš 30 metų, tai visai kita situacija“, – mano teisininkas.
Visuomenės informavimo etikos kodeksas, kuriuo, teoriškai, turėtų vadovautis žiniasklaidos atstovai, skelbia, kad viešosios informacijos rengėjai neturėtų priminti apie žmogaus nusižengimus, jei jie neturi nieko bendro su jo dabartine veikla ir jei asmuo jau atliko bausmę. Tiesa, tai negalioja, jei žmogus ruošiasi eiti arba eina visuomenei reikšmingas pareigas.
Sveikas protas ar cenzūra?
Nemažai ekspertų netiesiogiai pastebi, kad tokią teisę išprovokavo būtent visa apimanti interneto skvarba. Jei dar gyventumėme laikais, kai archyvinė informacija būdavo ieškoma bibliotekose saugomuose laikraščiuose, tokių priemonių greičiausiai nebūtų reikėję imtis. Net ir dabar „Google“ paieškos rezultatuose neberodoma informacija trečiųjų šalių tinklalapiuose lieka prieinama, tiesiog ją tampa sunkiau rasti.
Pagal BDAR teisė būti pamirštam taikoma ir tiems subjektams, kurie vykdo veiklą ES, visgi Europoje blokuojama informacija gali būti matoma naršant iš ne ES šalių. 2017 m. „Google“ ir Prancūzija susikirto dėl to, ar tokia Europoje priimta teisė turi būti taikoma ir kitose pasaulio šalyse. Bendrovė argumentavo, kad tai sujauktų daugelį vietinės ir tarptautinės teisės principų.
Naujoji tvarka (BDAR nurodo teisines gaires, tačiau privatumo apsaugos vykdymas paliekamas vietos teisės institucijoms) kelia papildomų klausimų ir dėl balanso tarp privačių duomenų bei žiniasklaidos ginamo viešojo intereso. Pavyzdžiui, nuo 2014 m. kai kurie tinklalapiai, tarp jų ir Jungtinės Karalystės visuomeninis transliuotojas BBC, išreikšdami savo poziciją dėl „teisės būti pamirštam“, viešai skelbė tas nuorodas, kurios remiantis šiuo argumentu buvo pašalintos iš paieškų. Šie sąrašai ir dabar yra laisvai prieinami internete.
Lietuvoje žiniasklaidos priemonės šiandien turi platesnes teisines galimybes ir išimtis, skirtas viešajam interesui ginti, numatytas Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatyme. BDAR 85 straipsnyje taip pat nurodyta, kad teisė į asmens duomenų apsaugą turi būti suderinta su saviraiškos ir informacijos laisve. Vis dėlto kiekvienoje ES valstybėje galioja sava teisė, todėl galutines gaires nubrėš ir paskutinį žodį kiekvienoje iš valstybių narių greičiausiai tars teismai.
