Vokiečių žurnalistas Michaelis Schmidtas papasakojo apie tai, kaip Šiaurės vakarų Rusijoje, pašaliniams uždraustoje zonoje, utilizuojami atominiai povandeniniai laivai.
„Uždara Murmansko zona“ („Sperrzone Murmansk“) – taip vadinasi Vokietijoje išleista Michaelio Schmidto knyga. M. Schmidtas yra vienintelis Vakarų žurnalistas, kuris 12 metų reguliariai lankėsi Šiaurės vakarų Rusijos miestuose ir objektuose, į kuriuos draudžiama patekti net patiems Rusijos piliečiams (žinoma, išskyrus ten gyvenančius ir dirbančius žmones). Vokietijos televizijos NDR laidose M. Schmidtas pasakojo, kaip vokiečių specialistai padeda Rusijai utilizuoti atominius povandeninius laivus (APL) ir kitus radioaktyvius objektus. Kalbama apie daugiau kaip šimtą APL su branduoliniais reaktoriais ir panaudotu branduoliniu kuru – juos Rusijos karinis jūrų laivynas nurašė iš rikiuotės ir laiko netoli gyvenamųjų teritorijų. Tai, ką M. Schmidtas išvydo pirmą kartą apsilankęs Kolos pusiasalyje, jį sukrėtė.
M. Schmidtas: „Tai, ką išvydau, man sukėlė šoką. Atominiai povandeniniai laivai su branduolinėmis raketomis apskritai yra labai pavojinga ginklų rūšis. Ir kai matai, kaip Barenco jūroje, į šiaurę nuo Murmansko, pūva šių APL liekanos, kaip supasi vandenyje jų surūdiję korpusai, tai sukrečia. Sukrėtė ir tai, kad šie laivai tarsi nieko nejaudina. Ar sklinda radiacija, ar rūdys ėda APL korpusus, niekam nerūpi. Aplaidumo ir nepriežiūros vaizdas tiesiog baugino. Tačiau noriu pabrėžti: kalbame ne apie vieną povandeninį laivą, o apie 120 atitarnavusių Sovietų Sąjungos ir Rusijos povandeninių laivų, kuriuos reikėjo utilizuoti. Ar galite įsivaizduoti, kiek ten buvo radioaktyvių atliekų?“
„Deutsche Welle“: Tai vyksta Šiaurės vakarų Rusijoje, o kiek analogiškų radioaktyvių šiukšlių yra Tolimuosiuose Rytuose, Ramiajame vandenyne... Tačiau toks paveikslas Kolos pusiasalyje tvyrojo 2000 metais. O kaip yra dabar? Ar padėtis pasikeitė?
– Visas vokiečių suprojektuotas ir didele dalimi finansuotas kondicionavimo ir ilgalaikio radioaktyvių atliekų saugojimo, taip pat laikino utilizuotų atominių povandeninių laivų reaktorių skyrių saugojimo (laikino, t. y. 70 metų), kompleksas buvo priduotas 2015 metais. Tuomet šis projektas buvo oficialiai užbaigtas.
Visai Šiaurės vakarų Rusijai ir visam poliariniam regionui tai iš tikrųjų atnešė didelį palengvėjimą. Buvo išvalyti Šaltojo karo pėdsakai, daug nuveikta ekologijos labui. Juk kai kuriuose APL, kurie be jokios priežiūros suposi vandenyje, tebebuvo likusios vadinamos aktyviosios zonos, reaktoriai, branduolinis kuras. Tai kėlė nuolatinę grėsmę. Dabar visa tai yra išvalyta, todėl nuo pavojaus yra apsaugota ne tik Rusija. Tai svarbu visai Europai. – Šis milžiniškas atliekų saugojimo ir utilizavimo kompleksas Saida Guboje veikia ir šiandien?
– Šis milžiniškas atliekų saugojimo ir utilizavimo kompleksas Saida Guboje veikia ir šiandien?
– Kiek žinau, taip. Ir tai labai džiugina tuos, kurie jį projektavo ir paleido eksploatacijai, visų pirma, bendrovės EWN („Energiewerke Nord“) darbuotojus. Ši įmonė iš Meklenburgo specializuojasi atominių elektrinių utilizavimo srityje. Saida Gubos pakrantės saugykloje saugomos įvairios mažai radioaktyvios atliekos: nuo skudurų, kurie buvo naudojami povandeniniuose laivuose, iki užkrėstų prietaisų, metalinių dalių ir pan. Maža to, ten įgyvendintas ir antras stambus Vokietijos bei Rusijos projektas – reaktorių skyrių saugykla. Kiekvienas iš šių projektų Vokietijai atsiėjo maždaug 300 mln. eurų. Beje, kompleksas Saida Guboje priima radioaktyvias atliekas ne tik iš Rusijos karinio jūrų laivyno, bet ir iš viso Kolos pusiasalio – regiono, kuris pasižymi didžiausiu atominių reaktorių tankumu pasaulyje.
– Saida Guba – tai vokiškos technologijos, didele dalimi – ir vokiški pinigai. Tačiau Rusijos šaltiniuose, išskyrus kelias specializuotas pramonės publikacijas, Vokietijos vaidmuo visai neminimas, ar, geriausiu atveju, apie ją užsimenama prabėgomis, vienu sakiniu... Tai jūsų neglumina?
– Bent jau stebina. Rusija, kaip, beje, ir Vokietija, turėtų, mano nuomone, labiau didžiuotis šiuo sėkmingu ir labai brangiu projektu. Kai jis buvo užbaigtas, Vokietijoje oficialiai buvo išplatintas tik Ekonomikos ministerijos pranešimas. Tačiau Vokietija skyrė jam beveik 600 mln. eurų! Na, o Rusijoje... 2015 metų gruodį Rusijos televizija parodė, kaip Kurčiatovo instituto vadovas Michailas Kovalčiukas susitiko su prezidentu Vladimiru Putinu.
M. Kovalčiukas parodė jam komplekso Saida Guboje nuotraukas ir raportavo apie pasiekimus, likviduojant branduolinį palikimą Šiaurės vakarų Rusijoje. Ir nė žodžiu neužsiminė apie Vokietijos dalyvavimą, apie tai, kieno technologijos buvo panaudotos, metodika, logistika... Gaila. Tarptautiniu lygiu kito tokio masto projekto šioje srityje nėra. Beje, dirbti su rusų mokslininkais, inžinieriais, technikais ir ekologais vokiečių partneriams buvo labai lengva. Tarp jų susiklostė atviri, draugiški santykiai. Tačiau politikos srityje...
– Savo knygoje jūs daug rašote apie atskirus žmones, Rusijos entuziastus, kuriuos iš tikrųjų neramina ekologinė padėtis šiame regione ir visoje šalyje. Tačiau Rusijos administracinėje – valstybinėje plotmėje į šį projektą buvo žiūrima per atstumą, sakykime taip.
– Taip, ir man atrodo, kad su metais požiūris pasikeitė į dar blogesnę pusę. Tokio požiūrio priežastimi, be visa kita, tapo politinis konfliktas, kuris paaštrėjo po to, kai Rusija užėmė Krymą ir dalį Rytų Ukrainos. Santykiai atvėso. Tačiau, mano nuomone, tokiu atveju panašūs sėkmingi projektai tampa dar svarbesni. Jie rodo, kad net tuomet, kai susidaro sudėtinga politinė padėtis, galima ir reikia bendradarbiauti toje srityje, kuri yra labai svarbi abiem pusėms.
– Rusijos oficialieji asmenys skundžiasi, kad ekologinę reikšmę turintiems projektams nėra pinigų. Tačiau naujoms raketoms, povandeniniams laivams, branduoliniams ginklams pinigų atsiranda...
– Jūs visiškai teisūs. Jau įgyvendinus šį projektą, į vandenį buvo nuleisti nauji atominiai povandeniniai laivai. Toks šiuolaikinis povandeninis laivas kainuoja milijardą eurų ar net daugiau! Tai milžiniška, neįtikėtina suma! Prisiminkime dar ir tai, kad gegužės mėnesį Murmanske prisišvartavo „Akademik Lomonosov“ – plaukiojanti atominė elektrinė. Ji taip pat paliks branduolinių atliekų. O kur jos bus dedamos?
– Paskutinis jūsų knygos skyrius vadinasi „Nauja užduotis“. Jame jūs rašote apie Naująją žemę. Ten turi būti įgyvendintas dar vienas stambus radioaktyvių atliekų utilizavimo projektas.
– Man pavyko sužinoti, kad šiuo metu šis projektas yra parengimo stadijos. Praktinių rezultatų kol kas nėra. Yra sudarytas vadinamas prioritetų sąrašas, jis bus pristatytas Europos Komisijai. Padaryti reikės labai daug. Prie Naujosios žemės nuskandinta maždaug 24 tūkst. užterštų radioaktyvių objektų. Tarp jų yra ir povandeninių laivų. Ypač pavojingas yra K-27. Jame 1968 metais įvyko avarija, buvo apšvitintas ekipažas, devyni žmonės mirė. 1982 metais K-27 buvo nuskandintas Karos jūroje. Niekas tiksliai nežino, kokia yra šio laivo ir kitų nuskandintų povandeninių laivų būklė. Juos reikia iškelti ir utilizuoti, nukenksminti. Rusijos vyriausybė kreipėsi pagalbos į Europos Komisiją. Iki rugpjūčio pabaigos turi būti užbaigtas parengimo, projektavimo ir planavimo etapas. Kas bus toliau? Kol kas neaišku.