Kolegijų sektorius pasiruošęs naujiems iššūkiams

Birželio mėnesį Lietuvos kolegijų direktorių konferencija (LKDK) trejų metų kadencijai išrinko naują prezidentą. Juo tapo Kauno technikos kolegijos (KTK) direktorius Nerijus Varnas, kuris apžvelgia esamą situaciją, aukštojo mokslo švietimo reformą ir būtiniausius koleginio sektoriaus pertvarkos darbus.

Koleginis sektorius Lietuvoje gyvuoja palyginti neilgą laikotarpį. Kaip jis keitėsi jūsų akimis ir koks kelias buvo nueitas?

Taip, Lietuvoje koleginis sektorius susiformavo ir pirmuosius žingsnius žengė palyginti neseniai, t. y. 2000–2002 metais. Tuomet, apjungiant 73 aukštesniąsias mokyklas, kitų mokslo institucijų, politikos atstovų, dalies visuomenės buvo keliamas klausimas, kodėl to reikia, ką tai duos. Džiaugiuosi, kad šiandien tokie klausimai jau nebekyla. Kolegijos yra vertinamos darbdavių, aiškiai suprantama kolegijų misija, kuri yra orientuota į absolventų praktinę veiklą, jų praktinių įgūdžių ir gebėjimų sėkmingai taikyti naujas žinias ugdymą. Taigi, rengiame tokius specialistus, kurių reikia darbdaviams.

O kaip per šį gyvavimo laikotarpį pasikeitė iššūkiai kolegijoms?

Iššūkiai išties keitėsi. Kaip minėjau, sektoriaus kūrimosi laikotarpiu pagrindinis klausimas buvo kam to reikia, o šiandien visi turime paklausti savęs, kaip keisimės ir veiksime toliau. Prieš porą dešimtmečių reikėjo kovoti už vietą po saule aukštajame moksle. Žinoma, tokie iššūkiai užgrūdina, duoda naudos prisitaikyti prie rinkos poreikių, geriau atliepti verslo ir viešojo sektoriaus pokyčius. Išmokome tai daryti greičiau ir kokybiškiau nei kitos aukštojo mokslo institucijos. Tačiau negalime sustoti ir turime nuolatos auginti studijų kokybę, kadangi mus supanti aplinka taip pat kasdien kinta.

Kolegijose turime modernias studijų bazes, kurios leidžia dirbti ugdant kvalifikuotus šiandienos ir rytojaus specialistus, tačiau reikia dar padirbėti, kad turėtume motyvuotą dėstytoją. Juk iš esmės žmonės, o ne sienos leidžia pritraukti ir išlaikyti motyvuotus studentus. Koleginės studijos suteikia ne diplomą, kuris pats savaime yra tik dokumentas, o išsilavinimą ir praktinius įgūdžius bei žinias, t. y. startą sėkmingai karjerai.

Kitas iššūkis – demografijos pokyčiai. Tai visos Lietuvos problema. Mažėja gimstamumas, didėja emigracija, tad natūralu, kad tai atsiliepia ir aukštosioms mokykloms mažėjančiu stojančiųjų srautu. Regionuose ši problema aštri, didmiesčiuose – ne taip stipriai veikianti. Tačiau su ja susiduriame visi. Šie iššūkiai tampa tam tikru impulsu, kuris skatina keistis, kolegijų bendruomenes ir jų vadovus verčia galvoti apie tolimesnę veiklą ir būtinus pokyčius.

Kokius matote pačius svarbiausius ir pirmiausiai reikalingus sektoriaus pokyčius ir savo darbus?

Aktualių klausimų labai daug. Vienas iš jų – 5-ojo lygmens studijų teisinis reglamentavimas. Europoje šiandien aišku ir patvirtinta, kad 5-as lygmuo yra aukštojo mokslo prerogatyva ir veiklos sritis.

Džiaugiuosi, kad tai supranta ir palaiko LR Seimo švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas akademikas, prof. Eugenijus Jovaiša bei nemaža dalis komiteto narių. Tačiau vis dar stringa procesai dėl tam tikrų interesų ir bandymų tą lygmenį perkelti į profesinį sektorių.

Labai svarbus klausimas – profesinė magistrantūra. Turime padirbėti, kad profesinė magistrantūra taptų ne tik deklaruojama, o realia veikla ir galimybėmis jauniems žmonėms. Žinoma, ji turi būti pagrįsta tam tikrų gebėjimų ir žinių turinčių specialistų poreikiu. Apie tai kalba ne tik kolegijos, bet ir verslas, kuris šiuo atveju įžvelgia didelį potencialą.

Taip pat turi intensyvėti kolegijų atstovavimas vykstant aukštojo mokslo pertvarkos procesams, kai sprendžiami tinklo optimizavimo ir sektoriaus klausimai.

Tai, ko gero, esminiai šiandien klausimai, tačiau jų yra ir daug daugiau. Pavyzdžiui, studijų krypčių vertinimas. Švietimo ir mokslo ministerijai pateikėme savo poziciją ir siūlymus. Nors Konstitucinis teismas sustabdė vykstančius procesus, tačiau manome, kad tai tik laikinas stabtelėjimas ir viskas toliau judės ta pačia kryptimi. Norime, kad šiuose klausimuose būtų atsižvelgta į kolegijų siūlymus.

Prakalbote apie reformą. Kaip ją vertinate? Ar yra kuo pasidžiaugti ir kas kelia didžiausią nerimą?

Sveikintina yra tai, kad visi nori, jog aukštasis mokslas keistųsi ir būtų kokybiškesnis nei yra šiandien. Turiu omenyje tai, kad visi nori atsinaujinti, mato pokyčių būtinybę, norint augti ir įveikti atsiradusius iššūkius.

Neramu dėl pačių procesų, priimamų sprendimų pagrįstumo ir rezultato, kuris palies kiekvieną instituciją ir kolegijos bendruomenę.

Kai kurie pokyčiai jau vyksta. Šiemet kelios kolegijos jau nedalyvauja bendrame LAMA BPO priėmime. Galbūt jos jungsis ar priims kitokius veiklos sprendimus. Dėl tinklo optimizavimo – tai darbo grupės siūlymai sprendimams jau turėjo būti pateikti birželio viduryje, tačiau jų vis dar nėra. Manau, kad jie gali paaiškėti rudenį. Labai laukiame šios informacijos.

Kitas klausimas – naujų studentų priėmimas ir kolegijų finansavimas. Šiemet pasikeitė reikalavimai – išaugo matematikos egzamino ir stojamojo balo kartelė. Natūralu, kad tai paveiks ir priėmimo rezultatus. Esame už kokybę, todėl matome visapusiško pokyčio poreikį. Tai labai aktualu, nes studijų krepšelis kolegijose neaugo nuo 2009 metų, o per tą laiką mūsų šalyje pasikeitė ir valiuta, ir kainos, ir mūsų veiklos sąnaudos.

Pavyzdžiui, dar 2015 m. tyrimo metu nustatėme, kad viso valstybinio kolegijų sektoriaus finansavimas prilygsta vieno iš didesnių Lietuvos universitetų finansavimui. Turime netolygią proporciją, o noriu priminti, kad kolegijose studijuoja virš 30% Lietuvos studentų. Finansavimo žirklės turi mažėti. Suprantame, kad universitetai turi mokslininkus, kurių įkainis skiriasi, tačiau kolegijos ugdo praktinius įgūdžius, joms yra reikalingos modernios laboratorijos su šiandienos įranga ir dėstytojų didaktiniais gebėjimais, o tai įsigyti ir išlaikyti kainuoja labai daug.

Džiugu, kad šiemet skirtas papildomas finansavimas, kuris leido 15–20 % didinti dėstytojų atlyginimus. Žadama, kad kitais metais jis vėl augs apie 16 %. Tačiau 600–700 eurų yra per mažai, norint pritraukti gerą dėstytoją praktiką, kuris ugdytų jaunąją kartą. Tam reikia bent 1000 eurų.

Atvėrėte problemą tarp universitetų ir kolegijų finansavimo. O kaip yra dėl prestižo ir žmonių požiūrio į kolegijas?

Požiūris keičiasi. Tačiau tam reikia laiko, nes koleginis sektorius veikia tik porą dešimtmečių, o seniausias Lietuvoje universitetas – virš 400 metų. Todėl, nors mes ir turime nevienodas pozicijas konkuruodami žmonių sąmonėje, kai iš kartos į kartą perduodamas noras studijuoti universitete, tačiau šį mitą sėkmingai paneigiame savo veiklos rezultatais, kurių vienas, tarkim, kolegijų absolventų kuriama, o darbdavių ir visuomenės gaunama pridėtinė vertė.

Lakmuso popierėliu gali būti darbdavių pasirinkimai. Matome, kad į Lietuvą ateina investuotojai, kuriasi IT, finansų, pramonės, inžinerinio sektoriaus įmonės, plečiami sveikatinimo ir medicinos paslaugų centrai. Ieškodami specialistų tokių įmonių ir organizacijų atstovai žvalgosi į kolegijų absolventus.

Dažnai kalbama, kad valstybėje yra ruošiami ne tie specialistai, kurių reikia. Ar artimas yra kolegijų, verslo ir viešojo sektoriaus santykis?

Turbūt viena iš didžiųjų kolegijų stiprybių yra betarpiškas bendradarbiavimas su partneriais tiek iš privataus, tiek ir viešojo sektoriaus. Jie išsako savo poreikius, o kolegijos į juos atsižvelgia. Nėra tikslo atskirai rengti, pavyzdžiui, gyvenamojo ir atskirai – pramoninio pastato statybos inžinieriaus. Šiandien mes jį turime parengti universaliu specialistu, gebančiu spręsti kompleksines problemas, kritiškai mąstyti, koordinuoti darbus. Profesionalu, išmanančiu visus procesus ir gebančiu prisitaikyti prie pokyčių. Toks specialistas tikrai bus paklausus darbo rinkoje. Kolegijose praktinių įgūdžių lavinimas užima daugiau kaip 30 % studijų laiko, todėl natūralu, kad ir tie praktiniai įgūdžiai yra lengvai pritaikomi realioje praktinėje veikloje.

Bendradarbiavimą patvirtina ir partnerystės, verslo įmonių įsteigtos stipendijos, bendros mokymų akademijos ir laboratorijos. Atsiranda nauji klasteriai, kurie dar labiau išplečia veiklas, o tarpusavio bendrystės ryšys tampa labai tamprus.