Nors piratavimo mastai Lietuvoje mažėja, vis dar esame trečia daugiausia vagianti šalis Europoje, todėl susidaro paradoksali situacija – vagiame, nes neturime galimybių filmus žiūrėti legaliai, tačiau bendrovės į legalias platformas nenori investuoti, nes vagiame. Taip LRT RADIJUI sako asociacijos „AGATA“ projektų vadovas Justas Prascevičius.
– Šiuo metu Lietuvoje vis dar nenyksta tradicija vogti intelektinę nuosavybę.
– Tradicija po truputį nyksta, bet ji vis dar egzistuoja ir tai yra pagrindinė problema, su kuria tenka susidurti autoriams, atlikėjams ir kitiems autorių teisinių turėtojams. Jų turinys išsidalinimas nemokamai, nors už jį turėtų būti susimokėta, kaip ir už kiekvieną atliekamą darbą.
Situacija tikrai pastebimai gerėja. Yra tam tikros priežastys. Visų pirma – legalaus turinio, legalių platformų atsiradimas. Tai ypač akivaizdu muzikos srityje, kur veikia tarptautinės ir lietuviškos kompanijos – kad ir ta pati mūsų asociacijos sukurta platforma pakartot.lt, kurioje yra lietuviška muzika, taip pat „Spotify“ ir kitos platformos. Jos tą turinį pateikia legaliai, patogiai, todėl tai eliminuoja dalį žmonių, kurie pirataudavo tik dėl to, kad negalėdavo kažko pasiklausyti legaliai.
Filmų srityje yra truputį sunkiau, bet situacija irgi po truputį gerėja. Tai nereiškia, kad pirmaujame šioje srityje.
– Ar skaičiavote, kiek praranda Lietuvos autoriai dėl to, kad žmonės, „truputį pavagia“?
– Tie „truputį pavagiantys“ susideda su kitais tokiais pat. Iš tikrųjų tai labai sunku paskaičiuoti. Didžiausius nuostolius patiria kino platintojai. Galėtume kalbėti apie vietinius kūrėjus. [...] Lietuvos kino platintojai tikrai patiria milijoninius nuostolius, ypač didieji filmai. Ne kartą nuskambėjo istorijos su Emilio Vėlyvio režisuotu filmu „Zero“. Ten prarasti milijonai eurų.
– Vis dar turime tokių svetainių, kurios siūlo nelegalų turinį. Pavyzdžiui, turbūt visi žinome, kad „Linkomanijos“ turinys yra nelegalus. Bet yra ir kitų svetainių, pavyzdžiui filmai.in. Ten filmus galima žiūrėti už sukauptus taškus, kurių galima įsigyti ir už tikrus pinigus. Skamba kaip legalus būdas. Ar taip ir yra?
– Tai skamba kaip būdas gauti pinigų tiems, kurie kuria tas svetaines ir kurie tą turinį ten sukelia.
Pradėkime nuo to, kad mes, kaip klausytojai ar žiūrovai, galbūt neturime užtektinai informacijos, nėra edukacijos. To, kas ateitų nuo mokyklos laikų, kur mums kalbėtų apie intelektinę nuosavybę, kur mums kalbėtų apie tai, kad kūrinys yra svarbus ir gerbtinas, o kūrėjas turi gauti atlygį.
Mes matome svetainę, kuri atrodo legali, kurioje privalai prisijungti, susimokėti pinigą. Tada galvoji, kad tie pinigai nukeliauja atlikėjui ar kūrėjui, iš tikrųjų žiūri nelegaliai. Tai problema. Tie, kurie kuria tokias svetaines, tai daro labai sparčiai ir labai sparčiai supranta, kaip padaryti, kad visa tai atrodytų legalu.
Vis tiek yra keletas niuansų, kurie padeda atskirti. Pavyzdžiui, įvairi filmų kokybė – ir prasta, ir gera. Taip pat – keistas, neprofesionalus įgarsinimas. Galimybė atsiskaityti SMS žinutėmis. Nei „Netflix“, nei Lietuvoje veikiančios lietuviškos svetainės epasaka.lt ar „Kino fondas“, nei „Amazon“, nei ta pati LRT mediateka – niekas neleidžia atsiskaityti ar nusipirkti kažkokių kreditų SMS žinutėmis. Turi būti atliekami bankiniai pavedimai, kuriais privalu susimokėti abonementinį mokestį. Tai vienas iš niuansų.
Kitas niuansas, kad dažniausiai tose svetainėse nerasi kontaktų, kur kreiptis dėl svetainės palaikymo, dėl pagalbos ar panašių klausimų. Neretai ten yra labai daug reklamos, t. y. reklaminių juostų, iššokančių reklamų, kurias esi priverstas peržiūrėti. Tokie yra kriterijai.
– Bet ir tose legaliose svetainėse gausu reklamos.
– Taip, bet vėlgi tai yra edukacija. Žinodamas, kaip tai turi atrodyti, atskiri, ar tai yra legalu. Yra keletas kriterijų, kuriuos suvokęs gali bandyti atskirti blogą nuo gero.
Žinoma, visada yra „Google“ paieškos sistema, kur galima pabandyti patikrinti. Kitas dalykas, dažnai nelegaliose svetainėse prie filmų rašoma, kad visos teisės priklauso autoriams, t. y. kad svetainės kūrėjai tų teisių nėra nusipirkę. Tokiu būdu jie lyg ir bando išsisukti nuo atsakomybės.
– Iš dalies jau atsakėme į klausimą, kaip žinoti, kad filmą žiūriu legaliai. Kokiose svetainėse rekomenduotumėte žiūrėti?
– Tų svetainių yra. Įsibėgėjo visai neblogas projektas, kuris veiklą pradėjo pernai – Europos Sąjungos (ES) intelektinės nuosavybės organizacija, kuri inicijavo ir sukūrė tokį projektą, kurį galima rasti internete įvedus agorateka.eu. Ten rasite visų ES valstybių žemėlapį, kuriame galima pasižiūrėti, kokios legalios svetainės tose šalyse veikia. Tai yra svetainės, kuriose galima legaliai skaityti knygas, žiūrėti video, klausytis muzikos.
– Bet kartais susiduriame su tokia problema, kad, pavyzdžiui, „Netflix“ Lietuvoje prieinamas ne visas turinys, kuris prieinamas, pavyzdžiui, Prancūzijoje ar Vokietijoje. Kodėl atsiranda tas skirtumas?
– Vėl grįžtame prie tų piratavimo mastų, prie to, kad pagal piratavimą esame trečioje vietoje Europoje. Tai sukuria barjerą, kuris neleidžia prieiti prie absoliučiai viso turinio.
Tarkime, tie patys interneto tiekėjai galėtų sukurti platformas, į kurias keltų filmus ar kad ir naujausias „Sostų karų“ serijas. Mes juos galėtume žiūrėti. Tačiau tai jiems kainuoja pinigus, nes reikia nusipirkti licencijas. Jie paskaičiuoja, kiek pinigų gali realiai investuoti atsižvelgiant į tai, kad tas pats turinys parsisiunčiamas iš nelegalių svetainių visiškai nemokamai.
Grįžtame prie to, kad nemažai vagiame. Dėl to komerciniams subjektas sudėtinga išlaikyti tokias svetaines, pirkti licencijas. Dėl to turinys pas mus siaurėja.
– Tai galima sakyti, kad dėl to, kad patys esame vagys, išeina toks užburtas ratas – nėra kaip prieiti, todėl kartas nuo karto truputį pavagiame, bet dėl to, kad truputį pavagiame, ir negalime prieiti prie plataus legalaus turinio?
– Taip pat yra su mūsų kūryba, mūsų aktoriais, autoriais, atlikėjais, muzikantais ir t. t. Vėl išeina tas pats. Jeigu truputį pavagiame jų pinigų, kuriuos jie turėtų uždirbti, kad galėtų sau ramiai daryti tai, ką sugeba geriausiai, [...] jie yra priversti susirasti antrą papildomą darbą, užsiimti papildoma veikla ir negali skirti viso laiko kūrybai.
Tada jau pradedame bambėti ir kalbėti apie tai, kad mūsų kūryba yra truputį žemesnio lygio, kodėl mes „Eurovizijos“ nelaimime ir t. t. Visa tai susideda. Kuo kūrėjai turėtų stabilesnes pajamas, kuo mažiau juos apvaginėtų, tuo jie daugiau laiko galėtų skirti savo profesionalumui, tobulėjimui.
– Kiek padeda įvairios tokios akcijos, kurios aiškina žmonėms, kad vis dėlto tai irgi yra vagystė?
– Yra keletas būdų, kaip stabdyti piratavimą. Yra teisiniai momentai, reguliavimas. Galima atlikti blokavimą, mažinti prieigą. Kitas labai svarbus aspektas – edukacinis. [...] Kai kurie žmonės tiesiog nesusimąsto apie tai, ką jie daro. Kokios nors akcijos pamatymas galbūt kažką suerzina, galbūt kažkam nepatinka, bet jie bet kuriuo atveju tai pamato ir galbūt jie kitą kartą jungdamiesi pagalvos apie tai.
Nesakau, kad jie nesisiųs, bet gal jie prieš tai paieškos legaliose svetainėse ir pažiūrės – gal aš galiu paklausyti tos dainos „Spotify“ ar „Pakartot“. Gal tik neradę jie eis ieškoti kažkur į nelegalias svetaines. Manau, kad tai padeda
Būtina edukacija nuo mažų dienų, supratimas, kad tie kūriniai kažkam priklauso. Tie patys paveikslėliai, kuriuos dedi į referatą, irgi kažkam priklauso. Tai būtina, kad galėtum tiesiog atskirti, galvoti apie tai ir žinoti. Tai būtina, kad netaptum tokiu vagiu, kuris vagia ne dėl to, kad nori pavogti, o tik iš nežinojimo. Ta edukacija, akcijos, yra labai svarbi sudedamoji dalis, kad mūsų visuomenė tiesiog pradėtų kitaip galvoti ir išsivalytume nuo šios problemos.
– Iš tikrųjų, prisimenu, mokykloje tikrai, kai reikėdavo pagražinti referato ar bet kokios kitos užduoties puslapį, tiesiog nusikopijuodavai bet kokį paveiksliuką ir net nesusimąstydavai. Net niekas iš mokytojų nesakydavo, kad reikėjo pridėti nuorodą, kieno tas paveiksliukas.
– Taip. Mes nekalbame, žinoma, apie tai, kad jūs ir referatuose negalite panaudoti paveikslėlio, kad turite būtinai paskambinti dailininkui ar dailininko atstovui (juokiasi). Savo reikmėms, žinoma, galite naudoti, bet nuorodos įdėjimas, autoriaus paminėjimas yra tiesiog tokie gražūs dalykai, kurie tame referate (kurį skaitysite galbūt tik jūs ir jūsų mokytojas) parodo tam tikrą išprusimo lygį ir šiek tiek inteligencijos.
Mūsų mokytojai, kurie mokė mano kartą ir jaunesnius (jau net nekalbu apie vyresnius žmones), irgi neturi tinkamo parengimo, nes apie tai tiesiog per mažai kalbama. Net nelabai aišku, kam ta sritis turėtų būti priskirta – ar tai yra etikos dalykas, ar tai kažkoks kitas dalykas, ar apie tai reikėtų kalbėti visose pamokose? Tai vėlgi sudaro galimybes šiam nežinojimui augti.