Koks studento vaidmuo aukštojoje mokykloje? Koks jo tikslas – gauti diplomą ar įgyti žinių bei gebėjimų? Dažnai sakoma, kad universitetai yra it paslaugų tiekėjai, o studentai – klientai. Lietuvoje vis dar egzistuojant krepšelių sistemai, studentas savo krepšelį „nešasi“ į pasirinktą universitetą, o krepšelio negavęs – pats moka už studijas. Taip, pasak edukologės Jurgitos Vizgirdaitės, gali atsirasti suvokimas: „Aš jums moku, prašau suteikti man, klientui, žinias-paslaugas, kurios atitiktų mano lūkesčius“. Bet ar toks požiūris nėra ydingas? Ar šiuolaikinio mokymo(-si) procese studentas išties tik klientas?
Kliento sąvoka aukštajame moksle nėra naujovė. „Būdami bet kokioje organizacijoje esame lyg vidiniai ir išoriniai klientai, kurie vieni kitiems teikia paslaugas, nuo kurių priklauso organizacijos pelnas ir reputacija.
Tad simboliškai „kliento“, „paslaugų“ ir „rinkos“ terminai yra taikomi daugelyje organizacijų, įskaitant ir švietimo“, – sako Kauno technologijos universiteto (KTU) Studijų kokybės ir plėtros departamento direktorė.
J. Vizgirdaitės nuomone, sunku pasakyti, ar studentai labiau atitinka „klientų“, kurių poreikius reikia tenkinti, sąvoką, ar jie yra labiau „produktai“ – studijų proceso rezultatas. Įdomu, kad tyrimai rodo, jog dėstytojai paprastai studentus mato, kaip produktus, o patys studentai save – kaip klientus.
Visgi šiandieninis mokymas(-is) patiria milžinišką informacinių technologijų poveikį, o tai daro tiesioginę įtaką dėstytojo ir studento vaidmenims. Studentui nebeužtenka būti vien tik pasyviu „klientu“.
„Būti studentu šiandien yra ženkliai sunkiau nei prieš daugelį metų. Šiuolaikinis mokslas reikalauja iš studento itin proaktyvaus dalyvavimo studijų procese bei savarankiškumo. Tiek dėstytojai, tiek studentai, prieina prie neaprėpiamo informacijos kiekio. Tai reiškia, kad dėstytojas nebėra vienintelis informacijos turėtojas, o studentai į studijų procesą patys turi įsitraukti labiau“, – sako J. Vizgirdaitė.
„Krepšelių“ sistema studentą pavertė klientu?
„Krepšelių“ sistema pagrįstas Lietuvos aukštasis mokslas, pasak J. Vizgirdaitės, išties primena rinką, kurioje universitetai konkuruoja siekdami pritraukti kuo daugiau studentų-klientų. Be to, studentai visame pasaulyje investuoja save, savo laiką, savo finansus į išsilavinimą, todėl tai, ką jie gauna atgal, privalo būti aukščiausio lygio ir kokybės.
„Pritraukimo priemonės būna skirtingos: vieni mėgina sudominti labai kokybiškais dalykais, kartu keldami reikalavimus stojantiesiems, kiti akcentuoja ne kokybę, o didesnį prieinamumą“, – sako J. Vizgirdaitė.
Vis dėlto, KTU edukologės teigimu, universitetas nori matyti studentus pirmiausia kaip akademinės bendruomenės narius, o ne klientus, nes svarbiausias universiteto tikslas yra mokymas(-is) ir studentų parengimas būti atsakingais, kūrybingais visuomenės nariais, profesionaliais rinkos atstovais.
„Universitete esame labiau įpratę kalbėti apie akademinę bendruomenę ir jos narius, bendrai kuriančius vertę ir veikiančius dėl tų pačių tikslų: mokslo ir studijų kokybės“, – teigia ji.
Iššūkiai tiek studentams, tiek dėstytojams
Pasak J. Vizgirdaitės, šiuolaikiniai Europos standartai ir gairės akcentuoja švietimo institucijų gebėjimą taikyti į studentą orientuotą mokymąsi, todėl kiekvienas studentas atsineša savo mokymosi aplinką. Tuo tarpu dėstytojas mokymosi procese taip pat kuria savitą aplinką.
„Sėkmingas rezultatas įvyksta tuomet, kai šios aplinkos sutampa. Tačiau taip studento vaidmuo tik sunkėja, nes jis reikalauja vidinės motyvacijos, supratimo, kad tik jis pats yra atsakingas už mokymąsi, yra savivaldus besimokantysis“, – teigia ji.
KTU Programų sistemų studentė Roberta Milašauskaitė pripažįsta, kad pradėjusi mokytis universitete tikėjosi, jog dėstytojai tiesiog susakys viską, kaip mokykloje.
„Tik po kelių mėnesių, kai supratau, kad man daug dalykų lieka neaiškūs, ir kai pradėjau papildomai klausinėti dėstytojų, suvokiau – dėstytojas tau suteiks informacijos tiek, kiek tu tik nori, bet turi pats klausti“, – prisimena ji.
Pasak J. Vizgirdaitės, dėstytojas yra asmuo, kuris per diskusiją ir klausimus tik padeda studentams prieiti prie teisingų atsakymų. Dėstytojas turi gebėti tinkamai taikyti įtraukiančias užduotis, naudoti šiuolaikinius didaktikos metodus, fasilituoti diskusijas, gebėti formuluoti ir kelti diskusinius klausimus.
„Dėl to studento vaidmuo turi daugybę iššūkių: jis privalo būti labai savarankiškas, proaktyvus, kūrybingas, sąmoningas, turi gebėti vesti save patį per mokymosi procesą, link išsikeltų asmeninių tikslų, gebėti atsirinkti informaciją ir ieškoti atsakymų“, – teigia J. Vizgirdaitė. „Jei studentas tik išklauso paskaitas, manau, negauna užtektinai žinių. Pats nesidomėdamas nesulauksi pakankamai reikalingos informacijos“, – įsitikinusi R. Milašauskaitė.
Skirtingi studentų tipai
Pasak studentų, „studento-kliento“ ir „studento-akademinės bendruomenės nario“ sąvokos tam tikra prasme atspindi besimokančius universitete.
„Jeigu studentą apibūdintumėm kaip klientą, kuriam svarbu tik nusipirkti prekę, šiuo atveju diplomą, tai jis nebūtinai bus susirūpinęs bendruomene, jos gerove ir bendradarbiavimu. Tačiau jeigu studentas yra suinteresuotas būti bendruomenės dalimi, jis tampa ne tik klientu, bet ir paties universiteto dalimi, pilnaverčiu jos nariu“, – teigia R. Milašauskaitė.
KTU talentų akademijos „GIFTed“ studento Eimanto Butkaus nuomone, studentas-klientas yra toks, kuris mokosi minimaliais pažymiais, dažnai nedalyvauja paskaitose ir visiškai nesusitelkia į mokymosi procesą. „Tuo tarpu pilnavertis akademinės bendruomenės narys įsilieja į organizaciją, jis ir aktyviai mokosi, ir siekia aukštesnių rezultatų, ir užsiima kažkokia papildoma veikla, aktyviai bendrauja su įvairiais bendruomenės nariais, ieško bendraminčių“, – sako jis.
J. Vizgirdaitės teigimu, studentą-klientą ir studentą-akademinės bendruomenės narį iš dalies apibrėžia ir stojimo į universitetą motyvai: ar siekiama gauti diplomą, ar gilinti savo žinias ir gebėjimus.
„Taip pat svarbu prisiminti, kad studijos nėra tik paskaitos. Studijos yra ir reikšminga studentų veikla: įvairūs būreliai, klubai, asociacijos, sąjungos“, – tikina edukologė.
Anot jos, akademinės bendruomenės narys paprastai dalyvauja įvairioje veikloje, reikšmingai prisideda prie akademinės bendruomenės ir universiteto veiklų, atstovauja universitetui ir didžiuojasi būdamas jo narys.
Įsitraukimui į mokymosi procesą – įvairūs metodai
„Keista, kad turint tiek daug galimybių aplinkui, studentai kažkodėl jomis nepasinaudoja. Universitetinis išsilavinimas yra daugiau nei tik tam tikrų žinių įgijimas, todėl norėdami tobulėti studentai privalo užsiimti kažkokia sau patinkančia papildoma veikla“, – sako R. Milašauskaitė.
E. Butkus įsitikinęs, kad viskas priklauso nuo vidinės studento motyvacijos. „Jau mokykloje kiekvienas turėtų išsiugdyti motyvaciją, suprasti, kad jei nori pasiekti kažko daugiau, neužtenka vien tik diplomo. Studentai turėtų išbandyti įvairius projektus, veiklas, kažką daugiau nei vien tik klausyti paskaitų. Tada pamatytų, kiek daug naudos gali gauti iš to“, – teigia studentas, kuris studijuodamas užsiima ir savo startuolio kūrimu KTU „Startup Space“ inkubatoriuje.
J. Vizgirdaitės nuomone, efektyvų studento įsitraukimą į mokymosi procesą užtikrinti gali šiuolaikinė didaktika: „KTU intensyviai diegiame tokius metodus – problemomis, dizaino mąstymu (angl. design thinking), projektais ir kompetencijų ugdymu grįstus mokymosi metodus“. Anot jos, dėstytojai pritaikę šiuolaikinius didaktikos metodus, jau šiandien mato reikšmingus rezultatus: padidėjusį studentų lankomumą, išaugusį aktyvumo, įsitraukimo ir pasitenkinimo lygį.