Šiais laikais, kai dauguma naujienas sužino iš savo socialinių tinklų, mafijos valstybėms nekyla didelių rūpesčių cenzūruojant socialinės žiniasklaidos turinį, kuris, šių valstybių lyderių įsitikinimu, gali būti kenksmingas jų interesams. Tačiau liberalios demokratijos šalyse socialinių tinklų turinio reguliavimas – kur kas keblesnis reikalas, nes šių šalių vyriausybės privalo užtikrinti konkurencijos principų pusiausvyrą.
Nuotraukų dalijimosi platforma „Instagram“, priklausanti „Facebook“, neseniai nusileido Rusijos vyriausybės reikalavimui pašalinti šalies opozicijos lyderio Aleksejaus Navalno įrašus, kuriuose užsimenama apie netinkamą Rusijos ministro pirmininko pavaduotojo Sergejaus Prichodko elgesį.
Vaizdo įraše, kurį A. Navalnas paskelbė kanale „Youtube“ (įrašas peržiūrėtas jau 6 mln. kartų ir jį vis dar galima žiūrėti), matyti, kaip S. Prichodko bičiuliaujasi su rusų oligarchu Olegu Deripaska – veiksmas vyksta Norvegijoje, jachtoje, kurioje, A. Navalno teigimu, įvyko korupcijos aktas. Tokia iliustracija savo rašinį nuomonių ir komentarų portale project-syndicate.com pradeda buvęs Belgijos ministras pirmininkas, dabartinis Liberalų ir demokratų aljanso už Europą frakcijos Europos Parlamente pirmininkas Guy Verhofstadtas.
Pasirodžius A. Navalno įrašams, O. Deripaska kreipėsi į Rusijos ryšių reguliavimo tarnybą „Roskomnadzor“, kad ši pareikalautų bendrovės „Facebook“ pašalinti atitinkamą turinį, ir „Facebook“ šį reikalavimą tuojau pat įvykdė. Bendrovė „Facebook“ po šio epizodo sulaukė ne tik daug dėmesio, bet ir griežtos kritikos. Nepaisant to, tokių atvejų – tūkstančiai.
Abejingumas iššaukė reakciją
Šiais laikais, kai dauguma naujienas sužino iš savo socialinių tinklų, mafijos valstybėms nekyla didelių rūpesčių cenzūruojant socialinės žiniasklaidos turinį, kuris, šių valstybių lyderių įsitikinimu, gali būti kenksmingas jų interesams. Tačiau liberalios demokratijos šalyse socialinių tinklų turinio reguliavimas – kur kas keblesnis reikalas, nes šių šalių vyriausybės privalo užtikrinti konkurencijos principų pusiausvyrą. Vis dėlto socialinės žiniasklaidos platformos yra ne tik labai svarbus laisvos informacijos sklaidos kanalas – jos sulaukia griežtos kritikos dėl to, kad negeba pažaboti neteisėto ar įžeidžiamo turinio, visų pirma – neapykantą kurstančios kalbos ir ekstremistinių organizacijų skleidžiamos propagandos.
Šis socialinės žiniasklaidos bendrovių negebėjimas užtikrinti turinio kontrolės daugelio Europos šalių vyriausybes ir net pačią Europos Sąjungą paskatino imtis veiksmų. ES jau parengė interneto bendrovėms skirtas veikimo gaires ir pagrasė taikysianti atitinkamas teisines priemones, jei reikalavimų jos nesilaikys. Kaip neseniai pastebėjo buvęs Britanijos žvalgybos agentūros GCHQ direktorius Robertas Hanniganas, langas, suteikiantis progą technologijų kompanijoms reformuotis savo noru, sparčiai užsidarinėja. Antai Vokietijoje jau įsigaliojo įstatymas, pagal kurį reikalavimo per nustatytą laiką pašalinti neteisėtą naudotojų turinį nesilaikančioms platformoms gresia griežtos nuobaudos.
Socialinės žiniasklaidos bendrovės leidžiasi išnaudojamos
Visos šios priemonės – tai atsakas į neliberalių valstybių žvalgybos agentūrų ir ekstremistinių grupuočių pastangas socialinės žiniasklaidos platformas paversti savotišku ginklu, siekiant sukiršinti Vakarų visuomenę per neapykantą kurstančią kalbą ir dezinformaciją.
Kaip dabar jau žinoma, su Kremliumi siejama organizacija, pasivadinusi Interneto tyrimų agentūra, socialiniuose tinkluose „Facebook“ ir „Twitter“ vykdė plačios apimties kampaniją, kuria siekta padidinti Donaldo Trumpo šansus 2016-ųjų JAV prezidento rinkimuose. Kaip nurodoma JAV specialiojo prokuroro Roberto Muellerio neseniai pateiktuose kaltinimuose 13-ai Rusijos asmenų ir organizacijų, visa armija Rusijos trolių ištisus mėnesius iki 2016-ųjų prezidento rinkimų užsiiminėjo rasinės nesantaikos kurstymu tarp amerikiečių ir mėgino įvairiomis priemonėmis atgrasyti etninėms mažumoms priklausančius rinkėjus nuo minties atsigręžti į D. Trumpo oponentę rinkimuose Hillary Clinton.
G. Verhofstadto teigimu, faktai, išaiškėję R. Muelleriui atliekant tyrimą, kelia daug svarbių klausimų, susijusių su demokratinių institucijų skaidrumu ir apsauga skaitmeniniame amžiuje. Negana to, kad leidžiasi būti Kremliaus išnaudojamos savais tikslais, didžiosios socialinės žiniasklaidos platformos neskuba suteikti atitinkamos informacijos nei demokratinių šalių valdžios institucijoms, nei visuomenei.
Pavyzdžiui, Jungtinės Karalystės parlamento narys Damianas Collinsas, savo iniciatyva ėmęsis tirti Rusijos galimą kišimąsi į 2016-ųjų „Brexit“ referendumo reikalus, iš bendrovių „Facebook“ ir „Twitter“ tikėjosi glaudaus bendradarbiavimo. Deja, „Twitter“ atsakymą į pateiktus klausimus jis apibūdino kaip absoliučiai neadekvatų. Rašinio autoriaus nuomone, tai yra apgailėtina. Kai demokratijai iškyla pavojus, socialinės žiniasklaidos platformos privalėtų veikti ypač skaidriai, įsitikinęs jis.
Ragina atidžiau rengtis artėjantiems Europos Parlamento rinkimams
Jei Rusija gali taip nekontroliuojamai kištis į JAV demokratinius procesus, galima tik įsivaizduoti, kiek ir ko ji jau yra nuveikusi Europoje. G. Verhofstadtas pastebi, kad iki šiol nėra aišku, kas finansavo vienas didžiausių reklamos kampanijų neseniai įvairiose šalyse vykusiuose nacionaliniuose rinkimuose ir referendumuose. Jis teigia manantis, kad tai, kas iki šiol padaryta aiškinantis užsienio jėgų kišimąsi į Vakarų demokratinių institucijų veiklą ir demokratinius procesus, tėra tik nežymus paviršiaus pakrapštymas. Atsižvelgdamas į visa tai, 2019 m. gegužės mėnesį vyksiantiems Europos Parlamento rinkimams jis ragina pasirengti geriau.
Didžiosios technologijų bendrovės ir toliau tvirtins, kad jos tik perduoda informaciją, mano apžvalgininkas. Jo nuomone, jos, be kita ko, atlieka ir leidėjų funkciją, todėl ir reguliuojamos turėtų būti atitinkamai. Beje, reguliuojamos šios bendrovės turėtų būti ne tik kaip leidėjos, bet ir kaip kone monopolinės informacijos platintojos, įsitikinęs jis.
Informacijos cenzūra ir manipuliavimas informacija – labai gilias šaknis turintys reiškiniai. Tačiau toks valstybės finansuojamas hibridinis karas, koks vyksta šiandien, yra kai kas naujo. Atvirą internetą priešiškos jėgos pavertė dezinformacijos kloaka – dezinformacijos, kurios didžiąją dalį skleidžia automatizuoti botai. G. Verhofstadtas įsitikinęs, kad pagrindinės socialinės žiniasklaidos platformos galėtų be vargo apsaugoti jose vykstančias diskusijas nuo šių šiukšlių, tačiau tam reikia valios.
Socialinės žiniasklaidos bendrovės gali daryti labai didelę įtaką visuomenei, tačiau neturi teisės nustatinėti taisyklių. Tai turi daryti demokratinės institucijos – būtent jos privalo užtikrinti, kad socialinės žiniasklaidos bendrovės elgtųsi daug atsakingiau, negu elgiasi dabar.
