Seniausią ir didžiausią pasaulyje kosmoso tyrimų organizaciją NASA daugelis esame matę tik fantastinėse kino juostose. Tai ypač saugomas JAV objektas, į kurį patenka tik išrinktieji. Tarp jų atsidūrė ir beveik 6000 Eur stipendiją iškovojęs Kauno technologijos universiteto Elektros ir elektronikos fakulteto (KTU EEF) magistrantūros studentas Donatas Miklušis. Vaikinas praėjusių metų vasarą praleido stažuotėje Nacionalinėje aeronautikos ir kosmoso administracijoje (NASA), o praktiką atliko garsiajame „Ames“ tyrimų centre, įkurtame Kalifornijoje.
Aukso vertės patarimus apie tai, kaip pakliūti į NASA, Donatas dalins vasario 8–10 dienomis vyksiančioje tarptautinėje mokymosi, žinių ir karjeros planavimo parodoje „Studijos 2018“, Lietuvos parodų ir kongresų centre „Litexpo“.
Koks buvo pirmasis įspūdis išvydus NASA miestelį?
Pirma mintis, kuri šauna į galvą – kad NASA centre visur matysiu raketų paleidimo aikšteles. Tačiau, tai mitas. Agentūrai priklauso daugybė centrų ir laboratorijų, o „Ames“ centras, kuriame stažavausi – vienas seniausių, lyg užšaldytas laike, įsikūręs gan atokioje vietoje, tarp greitkelių ir krūmų. Taigi NASA tikrai atrodo kaip iš filmų, bet ne iš fantastinių, o senųjų, išvydau ne stiklinius dangoraižius, bet gana senus, iš pažiūros paprastus pastatus. Viskas tvarkinga, miestelyje labai daug policijos. Žinoma, yra ir daug neįprastų akiai objektų. Pavyzdžiui, „Ames“ tyrimų centras gali pasigirti vėjo tuneliais, o vienas jų – laikomas didžiausiu pasaulyje (vėjo tunelis – tai patalpa, kur sukuriamas dirbtinis vėjas, ten testuojami lėktuvai ir panašūs skraidantys objektai).
Kur įsikūrei?
Gyvenau bendrabučiuose, gyvenamojoje NASA teritorijoje („Ames“ tyrimų centras turi dvi zonas: viena gyvenamoji, antra – darbo – „juodieji vartai“). Į gyvenamąją zona galima įeiti ir išeiti bet kada, reikia tik parodyti ID kortelę arba pasą. Bendrabučiai anksčiau tarnavo kaip karinė bazė, dabar juose bruzda studentai iš viso pasaulio. Aš kambariu dalinausi su kitu kolega lietuviu, kituose gyveno kolegos iš Jordanijos, Portugalijos, bet daugiausia, žinoma, iš JAV. Labai džiaugiuosi, kad turėjome kambarinę, kuri tvarkė mūsų kambarį du kartus per savaitę. Beje, pats bendrabučių rajonas pasirodė apleistas. Daug apgriuvusių namų išdužusiais langas. Nors teritorija priklauso NASA, ji vieša, norintieji gali atvykti ir pasižvalgyti po rajoną. Šalia buvo ir parduotuvė, paštas.
Kaip atrodė pirmas kartas atvykus į „Ames“ tyrimų centrą?
Kiekvienas NASA studentas gavo po dviratį, tarp jų ir aš – kas rytą juo mindavau į tyrimų centrą. Nenorintiems sportuoti, porą kartų per dieną į „Ames“ tyrimų centrą važiuoja NASA autobusas ir nemokamai važioja darbuotojus, jo pavadinimas „Shuttle“. Taigi, atvykęs prie vartų sustodavau, prieš pakliūdamas į darbo zoną, nes tolyn galima patekti tik su specialiais leidimais. Kiekvieną kartą sargybinis kruopščiai patikrindavo mano pažymėjimą, asmens tapatybės kortelę. Atvažiavęs į miestelį, toliau mindavau dviračio pedalus iki laboratorijos, kurioje daugiausiai dirbo bioinžinieriai. Dauguma jų tyrė gravitacijos įtaką žmogaus organizmui. Dažnai tekdavo matyti bandymų pelytes. Beje, kabinete nebuvo jokios prabangios įrangos – gan paprasta vieta, ja dalinausi su praktikos vadovu.
Su kokiu projektu teko dirbti?
Buvau paskirtas į Kosmoso biologinių mokslinių tyrimų skyriaus jaunesniojo inžinieriaus pareigas. Kartu su vadovu Terry Lusbiu dirbau su radiacijos matuokliais, kurie itin aktualūs kosmose, kur radiacijos kiekis daug didesnis nei ant žemės. Mano tikslas buvo TEPC tipo radiacijos matuoklio projektavimas ir testavimas. Paprasčiau kalbant – siekiau sukurti kompaktiškesnį ir tikslesnį dozimetrą radiacijai, nei buvo sukurtas iki tol. Iš tiesų, man užduotis labai patiko, jaučiausi itin svarbia projekto dalimi, Terry mane laikė savo kolega, dažnai atsiklausdavo mano nuomonės.
Kita vertus, neturėjau daugiau kolegų, buvau ten vienintelis stažuotojas, todėl kartais jausdavausi vienišas. Po 10 savaičių, kiek ir truko praktika, mes sukūrėme arbūzo dydžio matuoklio prototipą – vadovas darbo rezultatu buvo labai patenkintas. Be to, dar ir lankiausi paskaitose, kurias skaitė tikri kosmoso liūtai. Pavyzdžiui, Mėnulyje buvęs astronautas Harrison H. Shmitt arba astronautas Michael Barrat – su juo net pavyko nusifotografuoti. Jis turi medicininį išsilavinimą ir papasakojo apie visus pojūčius, kuriuos žmogus patiria kosmoso stotyje.
Kur valgo NASA darbuotojai?
Darbo zonoje buvo „Megabite“ kavinė-valgykla. Kiekvieną dieną kartu su vadovu arba kolegomis ten pietavome. Pietūs kainuodavo apie 8 dolerius. Gerai ir, palyginus, pigiai pavalgydavome, o pasirinkimas – nuo mėsainių iki lazanijos.
Ar reikėjo specialios aprangos?
Jokių aprangos taisyklių neturėjau, tačiau kitoje darbo grupėje mano kolegos privalėjo dėvėti marškinius ir kelnes. Aš dažniausiai vaikščiodavau su šortais ir marškinėliais.
Kokių keistų klausimų iš Lietuvoje likusių bičiulių esi girdėjęs?
Vienas draugas prašė išsiaiškinti ar NASA neslepia ateivių. Ataskaita – ateivių neradau.
Kokių įdomių dalykų ten nutiko?
Kiekvienas NASA stažuotojas vos atvykęs gavo asmeninį dviratį, spyną ir šalmą. NASA yra gerai saugoma zona, todėl kartais savo dviračio net nerakindavau, tiesiog palikdavau prie įėjimo į pastatą. Ir vieną kartą tas dviratis tiesiog dingo!!! Iškvietėme policiją, supildė popierius, užregistravo vagystę. Policininkas buvo labai mandagus ir parvežė mane namo, parodė naudojamą įrangą ir ginklus, maloniai pasišnekėjome. Dviratis atsirado po poros savaičių, pasirodo jį paėmė tas pats žmogus, kuris man ir išdavė, o tas asmuo gan keistas – nuvarydamas dviračius bando išauklėti stažuotojus, kad juos būtina rakinti.
Bet įdomesnis sutapimas įvyko kitą dieną po vagystės. Savaitgaliui su draugais išsinuomavome automobilį. Kai pasivažinėję grįžome atgal į bendrabutį, netyčia pražiopsojau vieną „Stop“ ženklą (bazėje jų labai daug). Aišku, policija buvo netoliese ir mane sustabdė. Priėjęs pareigūnas paklausė... ar jau radau dviratį! Pasirodo, tai tas pats pareigūnas, kuris užregistravo mano dviračio vagystę. Išsisukau tik su įspėjimu. Taigi, dviračio dingimas buvo labai naudingas.
Ar tiesa, kad darbas NASA – ne tik prestižinis, bet ir labai gerai apmokamas?
NASA dirbančių žmonių atlyginimai jokia paslaptis – jie skelbiami viešai. Pavyzdžiui, mano vadovas, ten dirbantis 30 metų, dabar gauna apie 8000 dolerių per mėnesį. Jo teigimu, jei aš įsidarbinčiau NASA, mano alga būtų apie 4 000 dolerių per mėnesį.
Iš kokių pinigų stažavaisi?
Gavau 5700 Eur stipendiją, jos užteko ir pragyventi, ir pakeliauti.
Kaip manai, kodėl tu pakliuvai ten, kur kiti pabuvoja tik sapnuose?
Reikia gerai mokytis, dalyvauti akademinėje veikloje, konkursuose (nebūtina juose laimėti) ir bandyti laimę siunčiant paraiškas į įvairiausius projektus. Tikrai daug mano paraiškų yra atmetę: aplikavau į Europos kosmoso agentūrą, „Vulkanus” stažuočių programą Japonijoje, deja, nesėkmingai. Apie NASA stažuočių konkursą žinojau jau seniai ir iš pradžių neturėjau nė minties teikti į jį paraišką, tačiau po pokalbio su geriausiu draugu supratau, kad nėra jokių priežasčių, kodėl turėčiau nevažiuoti. Taigi tai jau buvo mano trečias bandymais tais metais ir sėkmingas. Kreipiausi į MITĄ (Lietuvos Mokslo technologijų ir inovacijų agentūrą), kur po atrankų kelias nuvedė į NASA. Mano manymu, šiam konkursui ne taip svarbu kas tu esi ir ką esi veikęs, kuo gali pasigirti, bet ką tu planuoji veikti NASA, kaip rimtai nori ten važiuoti.
Ką žmogaus karjeroje keičia tokia stažuotė?
Mano vadovas turėjo magistrantūros inžinieriaus laipsnį ir daugiau nebestudijavo. Tai įvardijo kaip vieną didžiausių savo klaidų ir daug kartų man kartojo, kad esu gabus ir turiu studijuoti toliau. Tai padėjo man apsispręsti – nusprendžiau tęsti studijas po magistrantūros. Po šios stažuotės taip pat supratau, kad NASA dirba tokie patys žmonės kaip ir čia, Lietuvoje, KTU. Nors dirba ir kosmoso tematika, bet tai ką jie daro nėra „kosmosas“. Filmai sukuria iliuziją, kad kažkur kitur (pvz., JAV) mokslininkų darbas visai kitoks. Manau, ir Lietuvoje galime plėtoti tokius pat ir dar sudėtingesnius projektus kaip ir NASA. Aš juk irgi tikėjausi dirbti naujausioje laboratorijoje, su naujausia įranga ir panašiai. Tačiau, mano darbo vieta bei įranga NASA nieko nesiskyrė nuo tos, su kuria esu įpratęs dirbti KTU. Manau, po šios stažuotės supratau, kad nesvarbu kur dirbti, bet reikia pasirinkti norimą projektą ir tinkamą komandą.
„Praktika NASA tik tuo vienu atveju gali nesibaigti. Tai puiki pradžia norintiems tęsti karjerą šioje srityje, daug stažuotojų, kuriuos ten sutikau, išreiškė norą kada nors tapti astronautais“, – pokalbį pabaigia Donatas, kviesdamas visus į vasario 8–10 dienomis vyksiančią tarptautinę mokymosi, žinių ir karjeros planavimo parodą „Studijos 2018“, Lietuvos parodų ir kongresų centre „Litexpo“. Ten jis vasario 8 dieną skaitys pranešimą tema „Mano didelė stora amerikietiška stažuotė“, dalindamas naudingus patarimus, kurie į NASA gali nuvesti ir jus.