Markas Zuckerbergas tvirtina sieksiąs, kad „Facebook“ padėtų kurti žmonių gerovę. Deja, jo verslo modelis lieka nepakitęs. Kaip reikėtų vertinti naujus bendrovės planus ir užmojus, svarsto „The Guardian“ socialinių tinklų specialistė Eleni Stefanou.
Markas Zuckerbergas tvirtina sieksiąs, kad „Facebook“ padėtų kurti žmonių gerovę. Deja, jo verslo modelis lieka nepakitęs. Kaip reikėtų vertinti naujus bendrovės planus ir užmojus, svarsto „The Guardian“ socialinių tinklų specialistė Eleni Stefanou.
Perskaičiusi „Facebook“ pranešimą, esą naujienų srautą reguliuojantis algoritmas prioritetą nuo šiol skirs nebe žiniasklaidos ir verslo platinamam, o draugų ir šeimos mėgstamam turiniui, taip siekiant užtikrinti „prasmingą sąveiką“, autorė teigia iškart atsipūtusi lengviau. Ji sako be galo trokštanti, kad tokios technologijų bendrovės kaip „Facebook“ pagaliau suvoktų, kokį poveikį jos daro visuomenei, ir prisiimtų atsakomybę, nuvedusios žmogų ne tuo keliu. Vis dėlto netrukus ji prisipažįsta pastebėjusi, kad kažko svarbaus šioje vietoje trūksta.
Laukia turinio permainos
Kaip teigia „Facebook“ prezidentas M. Zuckerbergas, šį naują sumanymą nuspręsta įgyvendinti išsamiau pasigilinus į kai kuriuos su socialiniais tinklais susijusius dalykus. Tyrimas atskleidė, kad „Facebook“ erdvėje bendraudami su sau artimais žmonėmis, mes jaučiame su jais ryšį, ir tai suteikia mums ilgalaikį laimės pojūtį. Tačiau kai akys pasyviai slenka įvairiausių nuorodų ir vaizdo įrašų perkrautu naujienų srautu, rezultatai gali būti mažiau džiuginantys. „Jaučiame atsakomybę užtikrinti, kad naudojimasis mūsų paslaugomis būtų ne tik pramoga, – praėjusią savaitę skelbė „Facebook“ vadovas, – norime prisidėti prie žmogaus gerovės.“
M. Zuckerbergo įsitikinimu, problema – kaip ir jos sprendimas – slypi naujienų srauto turinyje. Tačiau vieną dalyką, daug svarbesnį, jis vis dėlto paminėti pamiršo. Psichologai ir mokslo bendruomenė jau seniai skambina pavojaus varpais, norėdami atkreipti dėmesį į tai, kad socialiniai tinklai gali sukelti priklausomybę, kuri, deja, neapsiriboja vien tik naujienų srauto tikrinimu. Nemažai šia problema susirūpinusių buvusių „Facebook“ darbuotojų, tarp kurių ir pirmasis bendrovės prezidentas Seanas Parkeris (filme „Socialinis tinklas“ (angl. „The Social Network“) jį suvaidino Justinas Timberlake`as), pripažįsta, kad šioje socialinėje platformoje sąmoningai įdiegta nemažai ypatybių, dėl kurių žmogaus organizme išsiskiria daugiau hormono dopamino, skatinančio neatsitraukti.
Ir tai veikia. 2016 m. duomenimis, platformoms „Facebook“, „Facebook Messenger“ ir „Instagram“ vidutinis naudotojas kasdien skyrė maždaug 50 minučių. Ne taip jau ir mažai, sako rašinio autorė E. Stefanou. Turėdama du milijardus aktyvių vartotojų per mėnesį, bendrovė sėkmingai įsipynė į pasaulinį socialinį audinį. Kyla natūralus klausimas – ar metodai, kuriuos taikydama bendrovė pasiekė tokių rezultatų, dera su naujai pabrėžiamu dėmesiu žmogaus gerovei? Jei atsakymas neigiamas, ar tai reikštų, kad M. Zuckerbergas ir jo komanda būtų pasirengę leisti mums įkvėpti daugiau oro?
„Prilipdė“ mus prie ekranų
Štai, pavyzdžiui, „Facebook Messenger“ – programėlė, leidžianti matyti, perskaitė gavėjas pranešimą, ar ne. Ši funkcija yra visiškai įprasta tokios paskirties programėlėse, tačiau, skirtingai negu „WhatsApp“ ir net „Twitter“, „Facebook“ nesiūlo pasirinkti, įjungti šią funkciją ar išjungti. Mažutėlė varnelė pokalbio apačioje reikalinga tam, kad darytų mums spaudimą į pranešimą atsakyti nedelsiant, idant, neduokdie, pašnekovui nekiltų nė menkiausios minties, kad jį galėtume ignoruoti ar gailėtume laiko jam atsakyti. Tai yra manipuliavimas emocijomis, kurio visiškai lengvai galima išvengti.
Toliau E. Stefanou siūlo pakalbėti apie „Facebook Live“. Praėjusią savaitę skelbta, kad tiesioginė transliacija generuoja šešis kartus daugiau reakcijos negu vaizdo įrašai. Tačiau ar tai reiškia, kad mums nuo to geriau? Ar iš paskutiniųjų stengdamasi sugundyti mus, naudotojus, galimybe mėgautis tiesiogine transliacija, bendrovė „Facebook“ pagalvojo, kad tai gali mus paskatinti dar smarkiau „prilipti“ prie ekranų ir kad ilgainiui šis įprotis taps kenksmingas mūsų sveikatai?
Daugėja duomenų, kad priklausomybė nuo technologijų daro poveikį mūsų emociniam pasauliui ir kognityviniams gebėjimams. Stanfordo universiteto (JAV) profesorius Cliffordas Nassas savo laiku yra įspėjęs, kad, neatsitraukiant nuo socialinių tinklų, slopsta gebėjimas atskirti svarbią informaciją nuo nesvarbios ir kyla nemažų sunkumų tvarkantis su darbine atmintimi. O štai Karališkosios visuomenės sveikatos draugijos (Jungtinė Karalystė) ataskaitoje kalbama apie ryšį tarp įpročio piktnaudžiauti socialiniais tinklais ir tokių sveikatos problemų, kaip nerimas, depresija ir nemiga, paūmėjimo tarp jaunų žmonių. „Facebook“ žadėjo 2018-aisiais imtis šių klausimų tyrimo, tačiau, pasak E. Stefanou, čia esama interesų konflikto.
Ar pakaks vien geros valios?
„Facebook“ verslo modelis paremtas siekiu sukelti žmonėms norą būti socialiai pripažintiems. Šio noro vedami, žmonės į tinklą grįžta vėl ir vėl, o tai bendrovei generuoja milijardų vertės pajamas iš reklamos. Siekiant įgyvendinti pokyčius šioje srityje, bendrovei tektų keisti ištisą „Facebook“ personalo kultūrą (bendrovėje dirba per 17 tūkst. darbuotojų), o kur dar visos jos valdomos platformos „Instagram“ pajėgos... Turime susitaikyti su mintimi, kad procesas gali būti sunkus ir ilgas. Ne taip seniai, 2016-aisiais, „Facebook“ atstovė leidiniui „The New York Times“ teigė: „Kuo geriau mums pavyks parodyti žmonėms tai, ką jie labiausiai nori matyti, tuo daugiau šansų, kad jie norės čia grįžti ir leisti čia laiką.“
Jei bendrovė „Facebook“ nori pasielgti teisingai, ji turi būti pasirengusi atsisakyti taktikos, pavertusios ją milžine. Ji turi išmokti tenkintis ir ne tokiu svarbiu vaidmeniu mūsų gyvenime. Prie šios misijos įgyvendinimo turėtų prisidėti ir kitos technologijų bendrovės, kaip antai „Google“ ir „Apple“, kurių ateitis iki šiol kuriama – sąmoningai ar ne – visuomenės sveikatos sąskaita. „Facebook“ apsisprendimas keisti kryptį, pasak E. Stefanou, išties pagirtinas, tačiau kaip iš tabako ar maisto bendrovių nesitikime, kad etiką jos iškels aukščiau teisės aktų reikalavimų, taip ir šiuo atveju nereikėtų manyti, kad stebuklas įvyks savaime. Reikalo turi bendromis jėgomis imtis ir valdžios institucijos, kol ši krizė neprarijo mūsų gyvų.
