. Skrydžiai į kosmosą – vienas iš pavojingiausių užsiėmimų. Tai – viena iš priežasčių, kodėl po 1972 metais pasibaigusios „Apollo“ programos niekas toliau nei Tarptautinė kosmoso stotis ir nesibrovė. Bet tokioms vyriausybinėms agentūroms, kaip NASA ir tokioms kompanijoms, kaip „SpaceX“, pradedant kalbėti apie žmonių įkurdinimą Mėnulyje ir toliau, metas permąstyti riziką gyvybei kosmose.
NASA patvirtina kosminio laivo naudojimą žmonėms tik tada, jei mirčių misijos metu tikimybė mažesnė, nei 1 iš 270 [0,37 %]. Ir tai vis viena neįtikėtinai didelė tikimybė. Tinkamos itin pavojingų veiklų statistikos nėra daug, bet remiantis vieno tyrimo duomenimis, BASE šuoliai yra maždaug 10 kartų saugesni, tai yra, viena mirtis per 2317 šuolių.
©NASA/MSFC
Privačius kosminius skrydžius JAV reguliuojanti Federalinė aviacijos administracija (FAA), nominaliai leidžia didesnę riziką. Astronautų saugumo užtikrinimo reikalavimų nėra – privačios kosmoso kompanijos privalo tik apriboti aukas ant žemės, galinčias atsirasti dėl, tarkime, sprogstančios raketos skeveldrų.
Bet kadangi beveik visi skrydžiai JAV atliekami, bendradarbiaujant su NASA, verslo kompanijos dažniausiai vadovaujasi agentūros nurodymais. NASA taisyklės tampa visų taisyklėmis, sako buvusi FAA tarnautoja Laura Montgomery.
Ši artima partnerystė gali pasikeisti. Tikimasi, „SpaceX“ šį mėnesį išbandys „Falcon Heavy“, vieną iš galingiausių kada nors sukurtų raketų. Kompanija teigia, kad jei viskas vyks kaip suplanuota, vėliau šiais metais raketą panaudos dviejų komercinių keleivių kelionei apie Mėnulį – tai bus pirmoji privati kosmoso turizmo misija.
Šiems neatskleidžiamiems asmenims potencialią sužeidimo ar mirties riziką aiškiai nusveria kosmoso patyrimo atlygis. Bet jei norime ne vien pramogauti – o, pavyzdžiui, kolonizuoti Marsą – ar turėtume būti pasirengę didesnėms aukoms?
Žinoma, idealiame pasaulyje kosmoso misijose niekas neturėtų mirti, bet plečiant žmonijos pažinimo ribas, didesnė rizika praktiškai neišvengiama. Ar tikslas pateisina priemone, o gal mirtys visuomenę priverstų visai atsisakyti skrydžių į kosmosą?
Norėdami atsakyti į šiuos klausimus, pirmiausia privalome pažvelgti, kad rizikuoja ir kas iš jų gauna naudos. Kaip ir kitų brangių ir pavojingų veiklų atveju, skrydžius į kosmosą reguliuoja rizikos ir atlygio santykio skaičiavimai.
Kad galėtų pakilti į kosmosą, astronautai rizikuos mirtimi, kaip kad alpinistai yra nusiteikę rizikuoti tam, kad pasiektų Everesto viršukalnę. O kandidatų daug – nepanašu, jog kada nors pritrūks žmonių, norinčių pakilti į kosmosą, nepaisant pavojaus.
Šis noras – viena iš priežasčių, kodėl FAA nereguliuoja kosmoso keliautojų erdvėlaivyje. „Vietoje saugumo jiems užtikrinimas informuoto sutikimo režimas, – sako Montgomery. – Jie privalo pasakyti, kad tai pavojinga, kad jie gali žūti ar susižeisti, kad vyriausybė nesako, kad tai saugu, ir jeigu nori, jie gali rizikuoti.“
Bet kuriančioms keleivinius erdvėlaivius organizacijoms ši rizika kitokia, nes jos gali prarasti milijardus dolerių, klientus, investuotojus ir visuomenės pasitikėjimą. Į darbuotojus žudančias kompanijas ar vyriausybės agentūras visuomenė nežvelgia atlaidžiai. NASA negali sau leisti bravūriškai elgtis su astronautų – visuomenės didvyrių – gyvybėmis. Ir vargu ar žmonės mokėtų „SpaceX“ už skrydžius iki Mėnulio, jei tikimybė pakeliui užbaigti savo dieneles atrodytų dar bent kiek didesnė. Paprasčiau tariant, firmos „stengiasi nieko nenudaigoti, nes tai kenkia bizniui“, – sako Montgomery.
Milijardo dolerių raketa
Toks požiūris paaiškina, kodėl misijų rizikingumo įvertinimą dažnai galiausiai nustato doleriai, o ne mirtys. Raketa, galinti nusiųsti žmones į Mėnulį, kainuoja milijardus ir jeigu ji sprogsta, ši suma išnyksta, net jei žmonėms nieko neatsitinka.
„[NASA] šatlus būtų kūrusi lygiai taip pat, neatsižvelgdama, bus ten žmonės, ar ne, – sako Rand Simberg, žmonių kosminių skrydžių konsultantas ir buvęs aerokosminės pramonės inžinierius. – Negalėjome leisti sau prarasti įrangos, ne įgulos – astronautų buvo daugybė.“
Daugkartinio naudojimo erdvėlaivio „Endeavour“, pakeitusio „Challengerį“ po jo sprogimo per startą 1986 m., pastatymas kainavo apie $1,7 mlrd, o ilgai atidėliota šatlų pamaina, „Space Launch System“ (SLS), netgi dar brangesnė.
Taigi, rizika matuojama gyvybėmis, kaštais ir reputacija, o kokia žmonių siutimo į kosmosą nauda?
NASA atveju, ji sunkiai kiekybiškai išmatuojama. Mėnulyje, Marse ir visur kitur – daugybė veiklos mokslo ir tyrinėjimų srityje, bet toli gražu nėra aišku, ar šiam darbui žmonės tinkamesni nei robotai, kurie gali būti nesunkiai pakeičiami ir kurie pigesni, nes jiems nereikia gyvybės palaikymo sistemų. Taip, žmonių siuntimas į kosmosą gniaužia kvapą ir puošia įvaizdį, bet mokesčių mokėtojų išlaikomai organizacijai to gali nepakakti.
Tačiau tokių verslininkų, kaip Elonas Muskas ir Jeffas Bezosas kompanijoms žmonių siuntimas į kosmosą yra jų egzistavimo prasmė. „SpaceX“ interneto svetainėje sakoma, kad kompanijos įkūrimo „galutinis tikslas – apgyvendinti žmones kitose planetose“. Tuo tarpu Bezoso firma „Blue Origin“ skelbia, kad „Žemė, kad ir kokia graži, yra tik pradžia“.
Muskas ir Bezosas įvertino keliavimo į kosmosą atlygį, pasvėrė riziką, ir už ne vieną milijardą sukūrė kompanijas, kurių pagrindinis tikslas – skraidinti žmones į kosmosą. Bet tik dėl to, kad atlygis buvo įvertintas kaip tinkamas, nereiškia, kad „SpaceX“ ir „Blue Origin“ rizikuoja mažiau.
„Elonui sėkmingai pavyko kurti kaubojišką įvaizdį, bet iš tiesų manau, kad jie ne tokie lengvabūdžiai, kaip galima pamanyti,“ sako kosmoso žvalgymo principų tyrinėtojas John Logsdon iš George Washington universiteto Vašingtone, Kolumbijos apygardoje. Nors „SpaceX“ firmos įkūrėjas ir veidas pirmuoju „Falcon Heavy“ skrydžiu nedvejodamas pasiųs savo automobilį į kosmosą, kažin ar be tolesnių bandymų jis rizikuotų kieno nors gyvybe.
Kaip bebūtų, tačiau faktas, kad „SpaceX“ planuoja per 12 mėnesių po pirmojo starto į „Falcon Heavy“ raketą planuoja pasodinti žmones, rodo, kad firma labiau nusiteikusi rizikuoti, nei NASA – agentūros grafike nuo pirmojo nepilotuojamo SLS starto ir starto su įgula bus mažiausiai dviejų metų tarpas.
FAA minimalus kosminių skrydžių reglamentavimas primena aviacijos pramonės aušrą: iš pradžių draudimų buvo labai mažai ar išvis nebuvo, kai orlaiviai tapo pigesni, žmonės daugiau mokėdavo už saugiausius skrydžius, o dabar oro linijoms neleidžiama konkuruoti saugumu, nes tikimasi, kad visi keleiviai saugiai baigs praktiškai kiekvieną skrydį. Ir panašu, toks būdas suveikė: remiantis naujausiu „Aviation Safety Network“ pranešimu, 2017-ieji buvo saugiausi metai aviacijos istorijoje.
Gal kada skrydžiai į Mėnulį vyks kas 3 valandas ir keleiviams nereikės jaudintis dėl savo gyvybių. Bet kol kas turime spręsti patys – o institucijos privalo nuspręsti ar jos pasirengusios rizikuoti savo finansavimu ir reputacija keldamos tuos asmenis virš stratosferos.
Jeigu jos nuspręs, kad kitų pasaulių apgyvendinimas vertas žmonių gyvybių ir milijardus kainuojančių raketų, reikalai gali pasikeisti labai sparčiai. NASA atidėliojama SLS galėtų būti paspartinta – kalbos apie įgulą pirmajame bandyme nutilo praeitą gegužę, iš dalies dėl to, kad buvo nuspręsta, jog tai būtų pernelyg pavojinga.
Dabar pat iki Marso nusigauti nepavyktų, nes didelė dalis technologijos, būtinos žmonių siuntimui į tokią ilgą ir potencialiai pavojingą kelionę dar neparengta. Bet kai būsime pasirengę keliauti į Raudonąją planetą, pastangas imtis didesnės rizikos keliautojus galėtų įkvėpti praeities tyrinėtojai.
„Magellanas pasiuntė penkis laivus – ne todėl, kad jam reikėjo penkių laivų, bet kadangi norėjo užtikrinti, kad bent vienam iš jų pavyks, – sako Simbergas. – Jei būtume rimtai nusiteikę vykti į Marsą, siųstume armadą, ir tikėtumėmės, kai kuriuos laivus prarasti.“ Juk jeigu laivai į Marsą skristų rytoj, savanorių netrūktų.