Japoniją atradęs jaunasis inžinierius: „Jei niekur nekeliauji – iš kur bus noras grįžti namo?“

„Aš ir šiandien galiu pasirinkti bet kurią šalį, tad kur gyvensiu – atsakys tik laikas. Manau, kad kiekvienas iš pasirinkusiųjų ateitį kurti užsienyje, norėtų gyventi tėvynėje, jei tik joje turėtų tokias pačias sąlygas“, – sako Edgaras Šmigelskis, Kauno technologijos universiteto (KTU) absolventas, šiandien dirbantis tyrimų inžinieriumi Makso Planko Plazmos fizikos institute Vokietijoje.

Edgaras, kuriam teko pagyventi ir tolimojoje Japonijoje, mano, kad keliauti yra būtina tam, kad suprastum, ko iš tikrųjų nori iš gyvenimo. Skirtingų šalių kultūros pažinimas leidžia suprasti, kad patirtis, kurios galime semtis vieni iš kitų, yra neišsemiama.

„Japonijoje esi saugus bet kuriuo paros metu. Jeigu pametei piniginę, gali beveik būti tikras, kad ją ras ir tau grąžins. Šioje šalyje gali jaustis kaip namie nuo pačios pirmos minutės – ji tokia organizuota. Kita vertus, ten visada būsi laikomas „gaijin“ – svetimšaliu, nes kalbi ir atrodai kitaip“, – pasakoja jaunasis inžinierius. KTU absolvento nuomone, japonai iš lietuvių galėtų pasimokyti vertinti šeimą labiau už darbą, bendravimo įgūdžių ir kitokio požiūrio į moteris.

– Keliauti pradėjote studijų metu, pagal siūlomas mainų programas. Kuri iš kelionių padarė didžiausią įspūdį?, – paklausėme E. Šmigelskio.

– Nors esu dalyvavęs ir „Erasmus“ studijų mainų programoje, ir stažuotėje, didžiausią įspūdį paliko „Erasmus“ studijų mainų programos patirtis. Tai buvo pirmas kartas, kai studijavau užsienyje ir apskritai, kai kitoje šalyje praleidau ilgiau nei 3 mėn.

Veržiausi į „Erasmus“ mainų programą realiai net nežinodamas, ko iš šios patirties noriu, kokie yra kiti tikslai be galimybės pagyventi kitoje šalyje. Labai džiaugiuosi, kad pasiryžau ir įdėjau pastangų, paverčiau svajonę realybe. Šis įvykis, manau, buvo vienas svarbiausių gyvenime, lūžio taškas, kuris leido suprasti, kokį nuobodų gyvenimą iki tol gyvenau ir koks siauras kaimo vaikio požiūris į šiuolaikinį pasaulį.

Todėl dar bestudijuodamas užsienyje susitvarkiau dokumentus, kad galėčiau išvažiuoti vasarą į Jungtines Valstijas pagal „Work&Travel“ programą (išsiunčiau virš 800 elektroninių laiškų, kad rasčiau vasaros darbą). Būdamas JAV susiradau apmokamą praktikos vietą Vokietijoje, į kurią išvykau pasiėmęs akademines atostogas (išsiunčiau virš 100 elektroninių laiškų – rasti apmokamą praktiką nelengva, bet nėra neįmanoma).

Jau po to dalyvavau „Vulcanus in Japan“ programoje, vėliau – ir „Erasmus+“ stažuotėje.

– Atlikote praktiką Japonijoje. Kuo ši šalis ypatinga?

– Tai priklauso nuo kiekvieno asmeninio požiūrio, nes kiekvienam skirtingi dalykai yra svarbūs ir ypatingi. Tačiau būtų galima išskirti jų kultūrą, išlaikytas tradicijas, jų kruopštumą kiekvienai detalei, tvarką ir švarą (gatvės, šaligatviai švarūs, nėra šiukšlių, nors niekur nėra šiukšliadėžių, kurios buvo panaikintos prieš daugelį metų dėl teroro akto), atsidavimą darbui, vieningumą, paslaugumą.

Dar galima išskirti saugumą. Gali jaustis saugus bet kuriuo paros metu, bet kurioje vietoje. Jei pamirši piniginę, kuprinę ar net pinigų metro, tai turi 95 proc. galimybę, kad rasi radybų punkte. Įdomu ir tai, kad pietinėje Japonijos dalyje oras yra tropinis, o šiaurinėje – panašus kaip Lietuvoje. Kita vertus, svarbu turėti omenyje, kad jei Japonija yra pirma Azijos šalis, kurią aplankei, tai matysi viską vienaip, bet tarkim jei jau teko lankytis, gyventi Azijos šalyje ar esi pats kilęs iš Azijos, tai tuos pačius dalykus matysi skirtingai. Bet, manau, tiek azijietis, tiek kitatautis, kuriam teko keliauti Azijoje sutiks, jog Japonija yra Azijos žvaigždė ir skirtumas yra akivaizdus.

– Kai pagyveni šiek tiek kitoje šalyje, prisiriši prie tam tikrų dalykų. Kokių japoniškų dalykų jums trūksta?

– „7-Eleven“ parduotuvių ir tuna-mayo onigiri, kuriuos ten pirkdavau, jaustis aukštesniu, visur randamų, nemokamų, visuomet švarių tualetų, viešojo transporto punktualumo (metro atvažiuoja sekundžių tikslumu, vėluoja nebent dėl oro sąlygų ar „netikėtų atsitikimų“), visą parą veikiančių restoranų, maisto, krepšinio komandos, kuriai priklausiau.

– Kokia buvo pati keisčiausia patirtis Japonijoje, ar, pavyzdžiui, teko susidurti su, europiečių akimis keistų hobių turinčiais žmonėmis, otaku?

– Keisčiausia turbūt buvo, kai teko matyti vyrą, kuris metro kirposi nagus. Ir kad visi traukia nosis vietoj to, kad išsišnypštų. Kad gamina įvairiausius ledus, apie kuriuos niekad nepagalvotum – pomidorų, druskos, spageti ir begalę kitokių skonių. Festivalis Kanamara Matsuri, kai švenčiama vaisingumo diena. Nešama penio statula, pardavinėjami penio formos saldainiai. Tai yra labai keista dėl to, kad šio festivalio metu japonai elgiasi labai laisvai ir yra atsipalaidavę, tačiau realiame gyvenime jie labai santūrūs.

Su otaku lyg ir neteko susidurti. Bet nesu tikras nuo kokio lygio žmogus jau priskiriamas prie otaku. Bendravimo problemų, atrodo, turi dauguma japonų – dėl anglų kalbos žinių trūkumo ar dėl to, kad drovūs ir nepratę kalbėti apie nieką daugiau nei darbas, žaidimai ar manga. Be abejo yra išimčių.

– Ar mokate japoniškai? Kaip manote, ar įmanoma svetimšaliui gyventi toje šalyje kaip namie?

– Tris mėnesius lankiau intensyvius japonų kalbos kursus, per tą laikotarpį pasiekiau ir išlaikiau A2 lygį (CERF), bet kalbėjimo lygis buvo aukštesnis, nes kalbų mokykloje tai buvo akcentuojama labiausiai. Iš vienos pusės, Japonijoje gali jaustis kaip namie nuo pirmos minutės, nes šalis labai organizuota, nesunku rasti viską ko tik reikia, o žmonės – labai paslaugūs.

Iš kitos pusės, Japonijoje visuomet liksi „gaijin“ (žodžio gaikokujin, kas japoniškai reiškia svetimšalį, trumpinimas, slengas). Žmonės visuomet su tavimi elgsis šiek tiek kitaip, nes atrodai kitaip. Padarysi kokią klaidą – tai bus kaip įrodymas, kad iš užsieniečio nieko kita negalima buvo tikėtis.

Tačiau viskas labai priklauso ir nuo vietos – jeigu gyvensi toliau nuo didžiųjų miestų, tai bus sunkiau, jeigu išvis įmanoma, susikalbėti angliškai. Teko apsilankyti Kyūshū (pietinė Japonijos sala), kur sutinkama kur kas mažiau turistų ir buvau labai maloniai nustebintas. Einant gatve, senyvo amžiaus japonai vis prieidavo ar sustabdydavo gatvėje ir klausdavo, iš kur esu, ką veikiu tokioje vietoje. Iki tol maniau, jog, kalbėdamas su japonu, visuomet turi vesti pokalbį, klausti, domėtis, nes kitaip pokalbis bus baigtas ar net nepradėtas. Bet kokiu atveju, kad ir kokioje šalyje gyventum, turi būti pasirengęs mokytis tos šalies kalbą, laikytis tos šalies taisyklių, žinoti istoriją, kultūrą. Tuomet gali jaustis kaip namie bet kur, nes tavo integracija priklauso tik nuo tavo pastangų.

Prie visko apie ką jau kalbėjau, norėčiau pridėti, kad nėra vieno galutinio verdikto, vienos universalios etiketės, kuri gali būti priskirta tam tikrai šaliai. Kiekviena šalis yra individuali ir turi savo istoriją, savų niuansų, kuriuos suprasti ir suvokti logiką, slypinčią už jų, reikia ne vienerių metų, tad pavienė, trumpa patirtis – teigiama ar neigiama, yra tik maža bendro suvokimo dalelė.

– Ko japonai galėtų pasimokyti iš mūsų?

– Kaip džiaugtis gyvenimu. Kad gyveni ne tam, kad dirbtum, bet dirbi tam, kad geriau gyventum. Kad šeima yra svarbiau nei darbas. Kaip būti spontaniškiems, kaip reikšti jausmus ir emocijas, būti atviresniems, kad nieko tokio, jei eini skirtingu keliu nei visi kiti ar kaip nori tavo tėvai. Kad moterys nėra sukurtos tam, kad tik augintų vaikus – jos gali dirbti, būti geros vadybininkės, mokslininkės ir kas tik nori. Realiai, visko kas susiję su socialiniu gyvenimu.

– Lietuvoje – viena iš aštrių visuomenės problemų yra emigracija. Kaip manote, ar kelionės sustiprina norą grįžti namo, ar kaip tik – paskatina ieškoti laimės svetur?

– Jei niekur nekeliauji, iš kur bus noras grįžti namo? Manau, kad keliauti yra labai svarbu, kad suprastum, ko nori iš savo gyvenimo. Keliavimas labai padeda praplėsti akiratį, pakeisti mąstymą ir bendrą pasaulio suvokimą. Imkime laiko suvokimą, kaip pavyzdį.

Kai tik pradėjau studijuoti, kelių valandų kelionės Lietuvoje atrodydavo tokios ilgos ir skausmingai nuobodžios. Tačiau, pagyvenus užsienyje, supratus, kokio masto yra miestai ir kiek laiko užtrunki kasdien keliaudamas iš vienos vietos į kitą, tos kelių valandų kelionės Lietuvoje atrodo niekis.

Kai gyvenau Lietuvoje, kitos šalys atrodė taip toli, maniau, kad reikia būti pasiturinčiam, jei nori aplankyti kokią nors šalį. Šis požiūris pasikeitė radikaliai. Realiai – po 12–14 valandų skrydžio gali atsidurti visai kitame pasaulio krašte. Tai pasiekiama už minimalias išlaidas, jei įdedi pastangų į paieškas ir planavimą. Grįžtant prie esmės – keliavimas po kitas šalis, patirtis gyvenant jose, leidžia žmonėms suprasti, ko jie iš tikrųjų nori ir ar apskritai gyvenimas užsienyje būtų jiems priimtinas ar ne. Taip pat tokia patirtis leidžia turėti atskaitos tašką, kuris leidžia racionaliai palyginti šalis pagal įvairius aspektus.

Vieni žmonės nusprendžia, kad gyvenimas užsienyje tikrai ne jiems, o kiti – atvirkščiai. Svarbiausia, kad jie jau žino, ko nori ir ką reiškia būti kitoje šalyje. Įgauta patirtis galiausiai tampa labai naudinga grįžus namo. Nepriklausomai nuo to, ar pakeliavęs, pagyvenęs užsienyje žmogus nusprendžia kurti ateitį užsienyje ar ne, manau, kiekvienas iš jų prioritetu pasirinktų gyvenimą tėvynėje, jei joje turėtų tokias pačias sąlygas.

– Jei galėtumėte rinktis bet kurią šalį, kur gyventumėte? Kodėl?

– Sunku pasakyti. Dar ne tiek daug keliavau, kad galėčiau padaryti tinkamą išvadą, ir visuomet yra įvairiausių iššūkių, kad ir kur bebūtum. Be to, aš ir dabar laisvai galiu rinktis bet kurią šalį, tad į šį klausimą atsakys tik laikas. Dabar norėčiau kurį laiką pagyventi vis skirtingoje šalyje, kad įgaučiau kuo įvairesnės kultūrinės patirties. Galiu pasakyti tik tiek, jog noriu būti laimingas, o kur gyventi – man nėra taip svarbu.