Gali privesti arklį prie vandens, bet negali priversti jo gerti. Gali priimti studentą į universitetą, bet negali
priversti jo mokytis. To norėti jis turi pats.
Vis daugiau kalbame apie dėstytojo vaidmenį, mokymo metodus, kokybę. Tačiau kai pokalbis pakrypsta
studentų link, daugiau kalbame apie jų pasitenkinimą, nei jų vaidmenį, mokymosi metodus, kokybę. Koks gi
turėtų būti šiuolaikinis studentas ir kaip tokiu tapti?
Gali privesti arklį prie vandens, bet negali priversti jo gerti. Gali priimti studentą į universitetą, bet negali priversti jo mokytis. To norėti jis turi pats. Vis daugiau kalbame apie dėstytojo vaidmenį, mokymo metodus, kokybę. Tačiau kai pokalbis pakrypsta studentų link, daugiau kalbame apie jų pasitenkinimą, nei jų vaidmenį, mokymosi metodus, kokybę. Koks gi turėtų būti šiuolaikinis studentas ir kaip tokiu tapti?
Dažnai girdime, jog reikia turėti puikius dėstytojus, kad studentai būtų patenkinti. Siekdami tokių tikslų, nesusimąstome: o kiek turime patenkintų dėstytojų ir puikių studentų? Ir jei žinome, koks turi būti dėstytojas, ar žinome, koks turi būti studentas? Ar studentas – tai „patenkintas klientas“? Neretai vadinami „klientais“ ir atitinkamai elgdamiesi, studentai supainioja aukštojo mokslo institucijos akademinę laisvę minčiai, nuomonei, diskursui, su nepamatuota drąsa ir atsakomybės stoka.
Pirmuosiuose universitetuose – kalėjimai prasižengusiesiems
Vienas iš pirmųjų istorijoje žinomų mokytojų buvo Platonas, kuris mokė savo mokinius, studentus Akademijoje (giraitėje, sodelyje) 387 m. pr. m. e.
Tiesa, skirtingai nei XXI amžiaus akademinėms institucijoms, tuomet nereikėjo galvoti kaip prisikviesti studentų, kaip pasverti ir atitikti jų lūkesčius ir kokių mokymosi rezultatų jie privalo pasiekti. Platono mokiniai savo noru eidavo klausytis mokytojo, nes jiems buvo įdomu, naudinga, jie patys įsitraukdavo į mokymosi procesą – taikė įgytas žinias.
Viduramžiais pradėjo veikti Bolonijos, Paryžiaus, Kembridžo, Oksfordo universitetai. Tai buvo tradiciniai universitetai, paprastai aptverti aukštomis sienomis su savomis taisyklėmis ir akademiniais kalėjimais, kurių celėse sėdėjo už nepažangumą nuteisti studentai.
Kalėdavo už neįsitraukimą – nelankymą, nepažangumą, nesąžiningumą, kitas pražangas. XIX a. pr. Vokietijoje pradėjo veikti Wilhelmo von Humboldto universitetas, kuris akcentavo mokslo svarbą. Tuomet buvo pradėta teigti, kad, skirtingai nei mokykloje, kur mokytojai yra dėl mokinių, dėstytojai universitete nėra dėl studentų. Ir dėstytojai, ir studentai universitete susitinka dėl mokslo. Tokiu būdu Wilhelmo von Humboldto universitetas padėjo pagrindus idėjai, kad akademinėje aplinkoje dėstytojai ir studentai yra lygūs – tiek poreikiu siekti žinių, tiek atsakomybe dėti asmenines pastangas toms žinioms pasiekti.
Studijos ketvirtosios pramonės revoliucijos kontekste
Po antrojo pasaulinio karo, siekiant stiprinti pramonę, kuri reikalavo aukštos kvalifikacijos darbuotojų, prasidėjo masinis ugdymas. Universitetinis išsilavinimas tapo labiau prieinamas ir studentai buvo aktyviai įtraukti į mokymosi procesą.
XX ir XXI amžiaus sandūroje aukštasis mokslas buvo komercializuotas: turimos ar kuriamos žinios, mokslas ir studijos tapo paslaugomis, o studentai ir verslas klientais, įsivyravo aukštojo mokslo rinka. Šiandien aukštasis mokslas veikia ketvirtosios pramonės revoliucijos kontekste, kur po truputį įsivyrauja ne tik formalus, bet ir neformalus mokymasis, vis labiau populiarėja nemokami, atviros prieigos kursai, taip pat mokymasis reliatyviu laiku ir bet kurioje vietoje. Aukštojo mokslo formalieji dokumentai akcentuoja į studentą orientuotą mokymąsi.
Kyla klausimas: koks šiame kontekste yra studento vaidmuo ir kaip jis įsitraukia į mokymąsi?
Universitete, kaip gyvenime – atsakymus turi atrasti pats
Mokymo ir mokymosi teorijos keičiasi. Pereinama nuo mokytojo, kaip vienintelio mokymosi šaltinio, prie mokymosi bendradarbiaujant, mokymosi iš aplinkos, mokymosi iš įvairių informacijos šaltinių. Daug diskutuojama apie kintantį dėstytojo vaidmenį – jis turi būti ne tik mokytojas, šiandien jis turi būti fasilitatorius, vedlys, gebantis tinkamai užduoti klausimus, taikyti šiuolaikiškus mokymosi metodus. Užsienio universitetuose yra vertinama ne tik dėstymo, bet ir mokymosi kokybė, ir ji yra vertinama holistiškai – ją sudaro ir didaktika, ir mokymosi aplinka, ir studentų į(si)traukimas.
Žymus britų aukštojo mokslo tyrėjas Ronaldas Barnettas puikiai apibūdina universitetines studijas: „Tikrasis aukštasis mokslas yra neramus; tai nėra patogi patirtis. Jis yra neramus, nes studentas pagaliau pamato, kad viskas gali būti kitaip nei atrodo. Aukštojo mokslo patirtis nėra išbaigta, nebent pats studentas viską galutinai supranta – kad nesvarbu kiek pastangų įdėsime, kiek tyrimų atliksime bibliotekose, galutinių atsakymų tiesiog nėra.“
Būtent toks ir yra gyvenimas: neramus, kupinas neapibrėžtumo. Rimti rezultatai pasiekiami ne komforto zonoje ir tik po išgyventų iššūkių, patirtų klaidų. Jei studentas ruošiasi gyvenimo universitetui, tokia turėtų būti ir šiandieninio universiteto mokymosi aplinka.
Ateities poreikiai kelia reikalavimus ne tik dėstytojui, bet ir studentui
Pasaulio ekonomikos forume akcentuojama, kad trys svarbiausi gebėjimai iki 2020 m. bus sudėtingų problemų sprendimas, kritinis mąstymas, kūrybiškumas.
Šiais gebėjimais, dažnai apibendrinamais kaip antrepreneriškumu, turės pasižymėti absolventai, baigę aukštojo mokslo studijas ir siekiantys įsitvirtinti verslo pasaulyje, kur pastovumas tampa sunkiai pasiekiama prabanga. Universitetinės studijos turi išugdyti ne tik puikius specialistus, bet ir kiekvienai įmonei reikalingus komandos narius, gebančius komunikuoti spręsti problemas.
Universitetų absolventai turi turėti tvirtą charakterį – proaktyvūs, atsakingi, sąmoningi, drąsūs ir ambicingi. Be to, dabartinėje darbo rinkoje kiekvienam absolventui privalu turėti kalbinį, matematinį, IT ir tyrimų raštingumą, nes šie gebėjimai tampa integralia dalimi visose industrijose.
Vyraujanti mokymosi teorija, šiandieninė aplinka, numatomi ateities poreikiai kelia reikalavimus ne tik dėstytojui, bet ir studentui, o savarankiškas mokymasis tampa itin reikšmingas. Tokio savarankiškumo poreikis niekur neatsiskleidžia geriau, nei darbo aplinkoje, kur absolventai nebeturi dėstytojų, su kuriais galėtų konsultuotis.
Todėl nuo pat pirmų studijų metų yra svarbu ne tik sukurti kokybiškų studijų aplinką, bet ir kuo anksčiau studentams perteikti idėją, jog universitetuose jie patys yra atsakingi už savo pasiekimus ir išsilavinimo kokybę.
Pasirengimas universitetinėms studijoms
Kaip užtikrinti atsakingą savarankišką mokymąsi ir studento įsitraukimą? Pirmiausiai, studentas turi būti pasirengęs ir nusiteikęs studijoms. Įvedimo į universitetines studijas ir pasirinktą studijų kryptį tikslas paprastai išpildomas keliais būdais: tai puikiai atlieka studijų programos vadovai, informaciniai leidiniai, studijų įvadinė savaitė, mentorių pagalba ir panašios veiklos. Visgi, reikšmingiausiai šį tikslą išpildo studijų dalykas – Įvadas į specialybę. Esminis jo tikslas yra integruoti pirmakursį studentą į universitetines studijas bei įvesti į specialybės situacijos lauką.
Kitais mokslo metais Kauno technologijos universitetas (KTU) į bakalauro studijų programas pradės įvesti atnaujintą Įvado į specialybę modulį.
Nors įvadas į studijas nėra naujiena, šis modulis yra ženkliai ambicingesnis ir sieks užtikrinti, kad įstoję studentai įgytų gebėjimus mokytis universitete, mokytis savarankiškai, aiškiai suvoktų savo karjeros galimybes ir savo specialybės situaciją mokslo lauke, suvoktų akademinio rašymo svarbą. Kad kiekvienas jų pasakytų: „Žinau, kur įstojau, kas manęs laukia studijų metais, kokios yra mano ateities perspektyvos ir galimybės“.
Tam, kad studentas gebėtų proaktyviai įsitraukti į mokymosi procesą ir mokytis savarankiškai, turi vyrauti mokymosi (ne mokymo) paradigma. Dažnu atveju, studentas į aukštojo mokslo instituciją ateina labiau nusiteikęs būti mokomu, nei pasirengęs mokytis pats.
Jei studentas į universitetą ateina nepasirengęs mokytis, bet parengtas būti mokomu, pirmiausiai institucija jį turi supažindinti su mokymusi, kad jis galėtų tapti savivaldžiu besimokančiuoju. Įvadas į specialybę atsako į klausimus, kas yra aukštasis mokslas, studijos, pristatoma, kuo universitetinės studijos skiriasi nuo kitų (pavyzdžiui, koleginių) studijų, tuo pačiu studentai yra susipažindinami su paties universiteto esminiais požymiais.
Be šių svarbių aspektų studentai įgyja žinias ir suvokimą apie pasirinktos specialybės tyrimų lauką, naujumą ir apie karjeros galimybes pasirinktoje srityje.
Tačiau ir, galbūt, svarbiausiai, Įvadas į specialybę (studijų kryptį) veikia ir kaip įvadas į akademinį pasaulį, kuriame iš studentų yra tikimasi iniciatyvumo.
Pokytį, kuomet iš mokyklų stojama į universitetus, galima prilyginti kultūriniam šokui dėl staigių pokyčių mokymosi aplinkoje. Įvado tikslas – padėti studentams greičiau integruotis į naują mokymosi aplinką bei parodyti šios aplinkos naudą ir galimybes.
Aktyvūs studentai
Tarptautinės studentų dienos proga mane pavadavo nuostabi studentė Eglė. Jos užduotis buvo atlikti analizę ir pateikti pasiūlymus, kaip skatinti studentų įsitraukimą į studijas. Pasak Eglės, pirmiausia, studentai turėtų lankyti užsiėmimus – tiek teorinius, tiek praktinius. Geras lankomumas lemia didesnį įsitraukimą bei padeda siekti geresnių rezultatų.
Be to, studentams tikrai naudinga mokytis kartu. Tokios mokymosi grupės diskutuoja kartu apie tai, ką mokėsi paskaitos metu, kartu rengiasi atsiskaitymams.
Žinoma, Eglė paminėjo ir tai, jog dėstytojo aktyvumas bei šiuolaikiniai didaktikos metodai turi nemažai įtakos išmokimui, tačiau tai – tik vienas iš būdų, įgalinančių studentų įsitraukimą į studijas. Šiandienos ir ateities visuomenė bei darbo rinka reikalauja atsakingų, ambicingų, proaktyvių, motyvuotų, žingeidžių piliečių ir darbuotojų. Universitetas gali padėti tokiais tapti. Tačiau būtina ir pačių besimokančiųjų motyvacija. Yra tokia patarlė: „Gali privesti arklį prie vandens, bet negali priversti jo gerti“...
