Žmonės patiria įvairiausias emocijas: džiaugsmą, liūdesį, baimę, pyktį. Manoma, kad ir kai kurie gyvūnai gali turėti šią ypatybę. Robotai, kaip antai savaeigiai automobiliai, kurių jau dabar galima pamatyti kai kurių miestų gatvėse, taip pat įgyja vis daugiau žmonėms būdingų gebėjimų. Tačiau ar įmanoma robotą ištobulinti tiek, kad jis pradėtų jausti? Ir ar mes to apskritai norėtume?
Žmonės patiria įvairiausias emocijas: džiaugsmą, liūdesį, baimę, pyktį. Manoma, kad ir kai kurie gyvūnai gali turėti šią ypatybę. Robotai, kaip antai savaeigiai automobiliai, kurių jau dabar galima pamatyti kai kurių miestų gatvėse, taip pat įgyja vis daugiau žmonėms būdingų gebėjimų. Tačiau ar įmanoma robotą ištobulinti tiek, kad jis pradėtų jausti? Ir ar mes to apskritai norėtume? Kad robotai būtų kaip žmonės, jiems reikalingas kūnas, gebėjimas įvertinti situaciją ir kultūra, straipsnį žurnale „Psychology Today“ pradeda Kanados Vaterlo universiteto filosofijos profesorius, knygų autorius dr. Paulas Thagardas.
Emocijos svarbios priimant sprendimus
Remiantis gerokai atgyvenusia samprata, racionalumas ir emocionalumas – du vienas kitam absoliučiai priešingi dalykai, nes racionalumas – tai šalta, išskaičiuota mąstysena, pagrįsta deduktyvia logika ir tikimybių bei naudos vertinimu. Tačiau gausūs psichologijos, neuromokslų ir elgsenos ekonomikos tyrimai atskleidžia, kad pažinimas ir emocijos žmogaus mintyse ir smegenyse yra tampriai persipynę dalykai. Nors ir pasitaiko atvejų, kai emocijos priverčia žmogų elgtis neracionaliai, pavyzdžiui, kai žmogus myli savo smurtaujantį partnerį, yra ir daugybė kitokių atvejų: kai sprendimo kokybė priklauso nuo mūsų emocinės reakcijos į situaciją. Emocijos padeda žmonėms nuspręsti, kas yra svarbu, ir pasitelkti įvairiopą informaciją priimant lemiamus sprendimus. Taigi gal ir verta pamėginti sukurti tokį robotą, kuris gebėtų jausti.
Kita priežastis, kodėl būtų pravartu turėti emocijas gebančių patirti robotų, yra siekis panaudoti juos žmonių priežiūros ir globos srityje, pavyzdžiui, su visuomenės senėjimo problema jau seniai susiduriančioje Japonijoje. Jei robotai gebėtų jausti, jų prižiūrimi žmonės galbūt būtų laimingesni.
Be to, rašo P. Thagardas, kadangi robotai geba vis daugiau užduočių atlikti savarankiškai, būtina užtikrinti, kad jie elgtųsi etiškai. Norime, kad ir kelyje, ir kovos lauke robotai elgtųsi taip, kaip naudinga žmogui, t. y. taip, kaip elgiasi geri žmonės. Tačiau etika – tai daugiau nei šaltas išskaičiavimas: būtini dar ir tokie emociniai procesai kaip rūpestis ir empatija. Žmogaus smegenys sudarytos taip, kad jis geba būti jautrus kitų žmonių atžvilgiu, juos suprasti ir atjausti. Taigi jei mūsų planuose – tokie robotai, kurie etikos požiūriu turėtų elgtis taip, kaip elgiasi žmonės, jie neišvengiamai privalo būti jautrūs.
Trys teorijos
Svarstant, ar apskritai įmanoma sukurti jausti gebančius robotus, visų pirma reikėtų suprasti, kas žmones daro emocingus. Šiuo metu populiarios trys žmogaus emocingumo pagrindimo teorijos. Pagal jas emocijas lemia situacijos vertinimas, fiziologija ir tam tikrų socialinių veiksnių visuma. Kognityvinio situacijos vertinimo teorija teigia, kad emocijos – tai žmogaus reakcija, kuri priklauso nuo to, kaip konkreti situacija atitinka to žmogaus interesus. Pavyzdžiui, netikėtai gavęs milijoną dolerių, žmogus tikriausiai pasijustų labai laimingas – juk pinigai padėtų jam patenkinti asmenines reikmes, atsipalaiduoti ir geriau pasirūpinti šeima. Robotai jau ir dabar geba atlikti tam tikrą situacijos vertinimą. Pavyzdžiui, savaeigis automobilis gali savarankiškai įvertinti, kuriuo maršrutu geriausia vykti iš vieno taško į kitą. Jei emocijas lemtų vien gebėjimas vertinti situaciją, jausmais trykštančių robotų ilgai laukti tikrai netektų.
Vis dėlto žmogiškieji jausmai priklauso ir nuo fiziologijos. Tokios reakcijos kaip džiaugsmas gavus krūvą pinigų yra glaudžiai susijusios su fiziologiniais pokyčiais: širdies ritmo, kvėpavimo dažnumo ir hormonų, kaip antai kortizolio, lygio. Kadangi robotai gaminami iš metalo iš plastiko, labai mažai tikėtina, kad kada nors jų kūne galėtų įvykti pokyčių, kurie priverstų juos patirti tai, ką atitinkamais atvejais patiria žmonės, t. y. jausmus. Taigi jei vadovausimės teorija, pagal kurią emocijos – tai fiziologijos nulemti jutimai, robotai tikriausiai niekada nesugebės patirti žmogiškųjų emocijų, nes jie niekada neturės tokio kūno, kokį turi žmogus.
Gali būti, kad fiziologines reakcijas galima sukelti dirbtinai, tačiau atsižvelgiant į tai, kad signalų iš įvairių kūno dalių žmogus gauna labai daug ir įvairių, tai daryti greičiausiai nebūtų jokios prasmės. Pavyzdžiui, virškinamasis traktas sudarytas iš 100 milijonų neuronų; jie per klajoklinį nervą siunčia signalus į smegenis; visą šį procesą nulemia tai, kaip tuo metu elgiasi milijardai skrandžio ląstelių ir bakterijų.
Trečioji teorija teigia, kad emocijos – tai savotiški socialiniai konstruktai, priklausomi nuo kalbos ir kitų kultūrinių veiksnių. Pavyzdžiui, rašo P. Thagardas, jei į jūsų rankas pakliūtų milijonas dolerių, jūsų reakcija smarkiai priklausytų nuo kalbos, kuria išreikšite savo netikėtai užgriuvusią sėkmę, ir kultūrinės aplinkos, kurioje tuo metu būsite, jums keliamų lūkesčių. Jei robotai kada nors išmoktų laisvai kalbėti ir užmegztų visapusiškus santykius su kitais robotais ir žmonėmis, visai tikėtina, kad jie galėtų patirti emocijas, siejamas su kultūrinės aplinkos poveikiu.
Ar nekils pavojus?
Autorius teigia manantis, kad šios trys emocijų pagrindimo teorijos ne tiek viena kitai prieštarauja, kiek viena kitą papildo. Neseniai suformuluotoji emocijų semantinės žymės teorija (angl. semantic pointer theory) paaiškina, kaip mūsų smegenų mechanizmuose šios trys teorijos dera. Jau kuriami robotai, kuriuose įmontuotuose neuromorfiniuose lustuose (tai tokie lustai, kuriuose esantys neuronai imituoja žmogaus smegenų veiklą) veikia kai kurie iš žmogui būdingų smegenų mechanizmų. Gal robotai pajėgtų patirti kažką panašaus į žmogiškąsias emocijas, jeigu pamėgintume visus tris aspektus suderinti? Reikėtų išmokyti juos vertinti situaciją atsižvelgiant į savo interesus, pasirūpinti, kad juose vyktų bent elementarūs fiziologiniai procesai, ir suteikti jiems tam tikrą kalbinį ir kultūrinį savitumą. Galiausiai visą šią dermę reikėtų sutvirtinti semantinėmis žymėmis. Suprantama, robotai nejaustų visiškai to paties, ką geba jausti žmonės, tačiau bent šiek tiek priartėtų prie to, ko siekiama.
Robotų ir „mąstančių“ kompiuterių ateityje tik daugės, o tai – nemažą nerimą dėl žmonijos ateities kelianti perspektyva. Daugiausia nuogąstauti, ko gero, verčia tai, kad kai robotai gebės „protauti“ ir taps visiškai nepriklausomi, jie gali pradėti veikti ne pagal žmogaus, o pagal savo pačių valią, ir tai jau būtų pavojinga. Siekiant užbėgti galimai technologinei katastrofai už akių, pirmiausia reikėtų sukurti tokius robotus, kurie gebėtų pasirūpinti mumis, žmonėmis. Deja, P. Thagardas įsitikinęs, kad kol tai įvyks, robotai jau kurs kitus robotus. Siekdami savų neprognozuojamų tikslų, emocijas jie galbūt norės palikti nuošaly.
