Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centre (VU GMC) biofiziką studijuojančios Kornelijos Vitkutės stažuotė JAV Nacionalinės aeronautikos ir kosmoso administracijos (NASA) Ameso mokslinių tyrimų centre jau eina į pabaigą. Ketvirtakursė buvo viena iš šešių studentų, atrinktų šiai stažuotei.
Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centre (VU GMC) biofiziką studijuojančios Kornelijos Vitkutės stažuotė JAV Nacionalinės aeronautikos ir kosmoso administracijos (NASA) Ameso mokslinių tyrimų centre jau eina į pabaigą. Ketvirtakursė buvo viena iš šešių studentų, atrinktų šiai stažuotei.
„Įgijau neįkainojamos patirties, susipažinau su mokslininkais iš viso pasaulio, išmokau įvairių metodų, praplėčiau akiratį. Tai neabejotinai įkvėps tolesniems darbams ir tyrimams. Būdama čia dar labiau supratau, kad norėčiau tolesnes studijas sieti su neuromokslais, o savo ateities be mokslo jau neįsivaizduoju“, – sako beveik keturis mėnesius NASA praleidusi K. Vitkutė.
Ji pasakoja, kad Ameso mokslinių tyrimų centras yra tarsi atskiras, nuo pasaulio atitvertas miestelis. O atvykus pirmiausia nustebino karinė atmosfera: dauguma pastatų išlikę dar nuo to laiko, kai čia veikė karinis jūrų laivynas. „Įspūdį darė prie pat gyvenamųjų patalpų esantis oro uostas, kur laikomi įvairiausių modelių lėktuvai, ir, žinoma, didžiausias JAV angaras, kur kadaise buvo laikomi orlaiviai bei raketos. Teritorija labai kruopščiai saugoma – joje dirba atskiras policijos padalinys, gaisrininkų brigada, veikia medicinos punktas. Ši aplinka su tolumoje šmėžuojančiais raudonais Kalifornijos kalnais paliko stiprų įspūdį. Nekantravau čia praleisti daugiau laiko“, – prisimena studentė.
Ji stažavosi NASA nanoinžinerijos laboratorijoje, kur kūrė elektrocheminį biosensorių, galintį atpažinti neurotransmiterius, atliekančius svarbius vaidmenis mūsų smegenyse. Iš šių neurotransmiterių galima išskirti ir gerai žinomus hormonus dopaminą bei serotoniną, kurie atsakingi už normalų fizinį bei psichologinį vystymąsi, sveiką organizmo funkcionavimą.
„Šių neurotransmiterių disbalansas lemia daugybę sutrikimų ir ligų, pavyzdžiui, Parkinsono ligą, šizofreniją, depresiją, nemigą. Vienas efektyvesnių gydymo būdų – giluminė smegenų stimuliacija. Operacijos metu pacientui implantuojami elektrodai, stimuliuojantys su sutrikimu susijusias specifines smegenų dalis. Toks metodas veiksmingas, tačiau iki šiol neaišku, kokie konkretūs mechanizmai lemia simptomų palengvėjimą ar netgi išnykimą“, – aiškina K. Vitkutė. Pasak jos, manoma, kad stimuliuojant išsiskiria didesni nei įprastai neurotransmiterių kiekiai. Minėtas biosensorius sukuria atgalinį ryšį, šiuo atveju stebi neurotransmiterių dinamiškumą smegenyse realiu laiku. Pagal tai galima atitinkamai reguliuoti stimuliuojančio elektrodo poveikį (dažnį, amplitudę) smegenims.
K. Vitkutė džiaugiasi, kad prietaisas puikiai veikia: jis gali aptikti mažus serotonino ir dopamino kiekius, vienu metu vykdyti net devynis skirtingus elektrocheminius eksperimentus. Dėl ypatingų elektrodo medžiagos (boru inkorporuotas deimantas) savybių biosensorius patrauklus moksliniams tyrimams, taip pat turi daug potencialo būti pritaikytas medicinoje.
Kaip atrodo įprasta NASA stažuotojų diena? Kadangi jie gyvena ir dirba ten pat, tad stažuotojų kasdienybė, anot VU GMC studentės, gana rutiniška: „Darbas paprastai prasideda aštuntą arba devintą ryto ir oficialiai baigiasi apie penktą, nors dažnai tenka padirbėti ilgiau. Pirmąją dienos dalį dažniausiai atlieku įvairius eksperimentus, vakarop apdoroju gautą informaciją, skaitau mokslinius straipsnius. Kadangi visi NASA darbuotojai gali nemokamai lankytis sporto klube, neretai į jį užsuku po darbų.“
K. Vitkutė pasakoja, kad NASA stažuotojai turi laisvus savaitgalius, per kuriuos stengiasi kuo daugiau pakeliauti. Tarkime, San Franciskas traukiniu pasiekiamas per valandą, todėl į šį miestą stažuotojai vyksta dažniausiai.
