Iki 2020 m. nutarta iš esmės pertvarkyti šalies aukštąjį mokslą – aiškėja universitetų jungimosi prioritetai, stambinamos studijų programos ir ketinama investuoti į dėstytojų atlyginimo augimą. Apie tai, kaip sekasi siekti užsibrėžtų aukštojo mokslo reformos tikslų, kalbamės su Švietimo ir mokslo ministerijos viceministru Giedriumi Viliūnu.
Iki 2020 m. nutarta iš esmės pertvarkyti šalies aukštąjį mokslą – aiškėja universitetų jungimosi prioritetai, stambinamos studijų programos ir ketinama investuoti į dėstytojų atlyginimo augimą. Apie tai, kaip sekasi siekti užsibrėžtų aukštojo mokslo reformos tikslų, kalbamės su Švietimo ir mokslo ministerijos viceministru Giedriumi Viliūnu.
Giedrius Viliūnas
© DELFI / Kiril Čachovskij
– Kokie šiandien pastebimi aukštojo mokslo trūkumai privertė galvoti apie reformą?
– Ne visi Lietuvos aukštojo mokslo rodikliai yra geri. Turime gerą bendrąjį aukštojo mokslo prieinamumą, tačiau mokslinių tyrimų pasiekimai ir absolventų įsidarbinimo rodikliai, ypač atskirų studijų krypčių, rodo, kad ne viskas yra gerai. Matome, kad daugelyje mūsų universitetų yra per maža mokslininkų kritinė masė, jie nelaimi tarptautinių projektų, o aukštojo mokslo ryšiai su verslu taip pat ne visada yra pakankami. Pastebima dalis absolventų įsidarbina žemesnės kvalifikacijos darbuose nei tie, kuriems jie yra paruošiami.
Pastaruoju metu išryškėjo ir demografinių procesų poveikis aukštajam mokslui – vos per keletą metų stojančiųjų į aukštąsias mokyklas sumažėjo maždaug trečdaliu. Natūralu, kad dalis aukštųjų mokyklų pradėjo „dusti“. Sumažėjo studentų grupės, nukrito priėmimo reikalavimai – dėl to smunka mokymo kokybė, dėl studijų programų dubliavimosi ir grupių išsiskaidymo mažėja dėstytojų atlyginimai.
Vienu metu šalyje buvo siūloma iki 1,5 tūkst. aukštojo mokslo programų, kai Olandijoje, turinčioje 20 milijonų gyventojų, pakanka maždaug 600 aukštojo mokslo studijų programų. Išskaidytas ne tik intelektinis potencialas, neproporcingai didelės ir aukštųjų mokyklų išlaidos ūkiui ir administravimui. Darbdavių ir studentų netenkinanti dalies aukštojo mokslo diplomų kokybė, mažas tarptautinis konkurencingumas, dėstytojams ir mokslininkams mokami atlyginimai, neužtikrinantys oraus gyvenimo, yra neatidėliotinų sprendimų reikalaujančios šiandieninės situacijos realijos.
– Daugeliui reforma asocijuojasi su aukštųjų mokyklų jungimu. Kas daugiau įeina į reformą?
– Aukštasis mokslas – tikrai ne tai, kokiomis iškabomis papuošime atskirus pastatus. Jo kokybė labiausiai priklauso nuo dėstytojų darbo ir studentų studijų sąlygų. Dėl studijų programų išsiskaidymo dėstytojų darbo krūvis yra nepakankamas, daugelyje aukštųjų mokyklų atlyginimai yra žemi. Besidubliuojančios programos lemia mažas studentų grupes, todėl sunkiai įmanomas komandinis darbas. Į išgyvenimą orientuotose aukštojo mokslo institucijose sunku tikėtis didaktinių inovacijų, kūrybingo mokslininkų ir studentų bendradarbiavimo. Todėl tinklo pertvarka, studijų programų pasiūlos optimizavimas yra negalutinis, tačiau būtinas pirmasis žingsnis.
Šiuolaikiniame pasaulyje itin svarbus tarpkryptiškumas, tarpdiscipliniškumas, šiuolaikinės studijų programos turėtų būti lanksčios, individualizuotos, kūrybingai derinti, pavyzdžiui, socialinius mokslus ir informacines technologijas. Todėl esminė reformos dalis – studijų sandaros, turinio, suteikiamų kompetencijų peržiūrėjimas. Studentams itin svarbios studijų finansavimo sąlygos. LRV programoje numatyta valstybinėse aukštosiose mokyklose grąžinti nemokamas I studijų pakopos – bakalauro – studijas. Dėl šio tikslo įgyvendinimo teisinių ir finansinių priemonių dar diskutuojama.
Didinama socialinė parama studijoms – jau 2018 m. didėja vadinamosios socialinės stipendijos. Didelis uždavinys – sumažinti aukštojo mokslo prieinamumo socialinius kontrastus. Šiuo metu tik 20 proc. neturtingų šeimų, kaimiškų vietovių jaunuolių patenka į aukštąjį mokslą, o turtingų miestiečių grupės jaunimo, studijuojančio aukštosiose mokyklose, – net 80 proc. Siekiant užtikrinti aukštųjų mokyklų finansinį stabilumą, geresnę jų veiklos sąsają su visuomenės ir darbo rinkos poreikiais bus keičiama aukštojo mokslo finansavimo sistema, pereinant nuo dabartinio „studijų krepšelio“ modelio prie sutarčių su aukštosiomis mokyklomis.
Sutartyse bus fiksuojami kokybiniai ir kiekybiniai aukštųjų mokyklų veiklos uždaviniai, taip pat strateginės kaitos užduotys, tokios kaip naujų studijų krypčių steigimas, įsitraukimas į miestų ir regionų plėtrą, taip pat ir susijungimai su kitomis aukštosiomis mokyklomis, numatyti šiuo metu Vyriausybės rengiamame aukštojo mokslo tinklo pertvarkos plane.
Neabejotinai būtina ir tiesiog didinti aukštojo mokslo finansavimą, taip pagerinant dėstytojų ir tyrėjų karjerų patrauklumą. Tačiau šis didinimas turi vykti pagal aiškius kokybinius kriterijus, būti susietas su mokslinių tyrimų ir teikiamo išsilavinimo kokybės augimu. Todėl investicijų į aukštąjį mokslą didinimas numatomas kartu su studijų kokybės užtikrinimo sistemos atnaujinimu. Šios srities permainų pagrindinė kryptis – tarptautinių palyginamųjų vertinimo metodų diegimas ir platesnis naudojimas.
– Kokius pokyčius ir kas pajus pirmiausia?
– Pirmiausia dabartinių reformų poveikį turėtų pajusti aukštųjų mokyklų dėstytojai, studentai. Jau šiais metais buvo siaurinamas studentų priėmimas, stengiamasi stambinti studijų programas. Netrukus studentai ir dėstytojai pajus ir vykstančią aukštųjų mokyklų tinklo koncentraciją – 2018–2019 m. jis turėtų gerokai persitvarkyti: turėtų sumažėti aukštųjų mokyklų ir besidubliuojančių studijų programų skaičiai. Tikimasi, kad jau 2018 m. padidinus valstybės investicijas į aukštąjį mokslą turėtų didėti dėstytojų atlyginimai. Studentai turėtų pajusti ne tik didesnį reiklumą stojant į universitetus, bet ir aukštesnius reikalavimus studijų kokybei.
– Kokius tikslus siekiama įgyvendinti aukštojo mokslo reforma?
– Ilgalaikis tikslas – aukštojo mokslo kokybės kėlimas, jo atitiktis darbo rinkos reikalavimams ir visuomenės poreikiams, taip pat efektyvumo didinimas. Dar vienas svarbus dalykas – aukštojo mokslo tarptautinis konkurencingumas mokslinių tyrimų ir studijų srityse. Neretai girdime, kad abiturientai iš geriausių mokyklų renkasi studijuoti kitų šalių aukštosiose mokyklose, nes juos traukia prestižas ir vertė, siejama su prestižinių mokyklų diplomais.
Norime, kad mokslas Lietuvoje taip pat būtų prestižinis ir sulauktų tarptautinio pripažinimo, atsispindinčio reitinguose. Šiuo metu gerą reputaciją turi mūsų aukštosios medicinos mokyklos – čia atvažiuoja daug kitų šalių studentų. Kitose srityse nesame tiek matomi, pripažįstami tarptautiniu mastu. Konkurencingumas yra glaudžiai susijęs su tarptautiškumu.
Padėtis tarptautiniuose reitinguose, plačiai cituojamų tarptautinių mokslinių publikacijų skelbimas, užsienio mokslininkų, tyrėjų, dėstytojų ir studentų skaičius mūsų aukštosiose mokyklose yra labai svarbūs rodikliai.
Lietuva siekia, kad kokybiškas aukštasis mokslas būtų prieinamas visuose regionuose, todėl greta universitetų Vilniuje ir Kaune numatoma išlaikyti aukštojo mokslo centrus Šiauliuose ir Klaipėdoje, o tokiuose mažesniuose miestuose kaip Panevėžys, Utena, Marijampolė ir Alytus išlaikyti kokybišką profesinio aukštojo mokslo – kolegijų tinklą.
Vis dėlto mažuose regionuose susiduriame su demografiniais iššūkiais dėl mažo studentų ir dėstytojų potencialo. Kaip minėta, žemesnių socialinių sluoksnių jaunuoliams mokamo aukštojo mokslo prieinamumas yra apribotas. Jie neretai stokoja tėvų paramos, todėl norint pragyventi jiems tenka dirbti, o dirbant tampa sunkiau studijuoti, iškrentama iš aukštojo mokslo. Todėl numatytas siekis grąžinti nemokamas bakalauro studijas Lietuvoje – tai yra vienas iš artimiausių tikslų.
Dar vienas techninis tikslas – užtikrinti stabilų aukštųjų mokyklų finansavimą. Norime nuo vadinamųjų studijų krepšelių pereiti prie sutarčių su aukštosiomis mokyklomis principo. Kiekvienai aukštajai mokyklai būtų fiksuotas tam tikras parengiamų specialistų ir absolventų skaičius. Būtų labiau orientuojamasi į rezultatą, o ne į procesą.
– Kaip aukštasis mokslas atrodys po penkerių metų – kokias mokyklas baigs šiemet įstojusieji?
– Minėti tikslai yra dabartinės vyriausybės programoje ir iki 2020 m. jie turėtų būti arba įgyvendinti, arba bent jau pradėti įgyvendinti. Per šį laikotarpį turėtų būti įvykdytas finansavimo ir priėmimo sistemų keitimas, grąžintos nemokamos bakalauro studijos. Žinoma, pereinamasis laikotarpis gali užtrukti ir ilgiau.
Aukštųjų mokyklų tinklo pertvarkymas iki 2020 m. vargu ar bus baigtas vykdyti, tačiau per penkerių metų laikotarpį tikslai turėtų būti iš esmės įgyvendinti. Ilgiau gali užtrukti tarptautinio prestižiškumo padidinimo tikslas, nes jis yra labai ambicingas. Lietuvos ilgalaikės raidos strategijoje numatytas bent vieno Lietuvos universiteto patekimas tarp 300 geriausių pasaulyje.
Per 3 metus to turbūt nepasieksime, bet iki 2030 m. šis tikslas yra realus. Sieksime, kad optimizavus universitetų tinklą ir turtą bei išlaidas administravimui, gerokai didėtų dėstytojų atlyginimai. Turime tikslą, kad užsienio studentų skaičius Lietuvos aukštosiose mokyklose padidėtų nuo 4 iki 12 proc. O Lietuvos mokslininkai kaip lygiaverčiai partneriai dalyvautų tarptautiniuose mokslo projektuose atlikdami priešakinius tyrimus.
– Kokiuose miestuose bus galima siekti aukštojo mokslo? Kaip atrodys aukštųjų mokyklų konsolidacija Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose?
– Šiuo metu galutiniai sprendimai dar nėra priimti. Vyriausybė yra apsvarsčiusi Lietuvos valstybinių universitetų tinklo optimizavimo plano priemones, tačiau galutiniai sprendimai bus patvirtinti Vyriausybės posėdyje tik lapkričio 22 d.
Plano gairėse numatytas Vilniaus universitetas (VU) stiprinimas, šalia kurio išliks profilinis Vilniaus Gedimino technikos universitetas (VGTU). Lietuvos edukologijos universitetas (LEU) ir Mykolo Romerio universitetas (MRU) turėtų integruotis į didesniuosius. Kaip žinome, LEU jau yra susitaręs jungtis su Vytauto Didžiojo universitetu (VDU).
Vyriausybė palaiko šią kryptį, tai reiškia, kad visas LEU mokslinis personalas persidislokuos į Kauną. Kaune taip pat numatyta telkti plačios aprėpties universitetą, greta kurio, kaip ir Vilniuje, galėtų likti profiliniai Kauno technologijos universitetas (KTU) ir Lietuvos sveikatos mokslų universitetas (LSMU). Jau paskelbta apie tai, kad Aleksandro Stulginskio universitetas (ASU) įsijungs į VDU.
Lietuvos sporto universitetas svarstė įvairius variantus – nors vidinis sprendimas dar nepadarytas, linkstama prie LSMU ir Vyriausybė tam pritaria. Šiauliuose ir Klaipėdoje bus išlaikyti universitetinių mokslų centrai, tačiau dar neaišku, ar jie bus savarankiški. Šiaulių universitetas (ŠU) yra jau beveik apsisprendęs tapti VU regionine akademija. Klaipėdoje buvo svarstomos įvairios alternatyvos.
Prioritetinė alternatyva, kurią palaiko pats universitetas ir aktyviai remia miestas ir politikai, – savarankiško Klaipėdos universiteto (KU) išlaikymas reformuojant ir išgryninant jo profilį, subalansuojant bendradarbiavimą su dviem kitomis Klaipėdoje veikiančiomis valstybinėmis aukštosiomis mokyklomis, iškeliant aiškius kokybinius tikslus. Jei KU nepavyktų reorganizuotis, jis turėtų tapti kito universiteto filialu.
– O kokios įtakos reforma turės dėstytojo prestižo gerinimui? Kaip ši situacija bus gerinama?
– Šiandieninis dėstytojo darbo užmokestis yra per žemas. Tai aiškiai pabrėžia universitetai ir pripažįsta Vyriausybė. Ši jau 2018 m. yra numačiusi tam tikras investicijas, kurias skirs dėstytojų atlyginimų kėlimui, planuojami papildomi 22,6 mln. eurų leistų pakelti atlyginimus vidutiniškai 20 proc. Skiriamos nemažos lėšos, kad atlyginimai taptų patrauklūs ir konkurencingi.
Galime tikėtis, kad iki Vyriausybės kadencijos pabaigos šios darbo vietos bus tikrai patrauklios. Negana to, dėstytojams bus gerinamos galimybės dalyvauti tarptautiniuose mokslo projektuose. Stambinant studijų programas, konsoliduojant universitetus, keliant atlyginimus ir reikalavimus, dėstytojų reputacija turėtų kilti.
