Pastaraisiais metais gamtos stichijos ima įsisiautėti. Pavyzdžiui, JAV Rytinę pakrantę talžantys uraganai šįmet kaip niekada galingi, tad šalies gelbėjimo tarnyboms tenka gerokai daugiau darbo. Daugybę žmonių teko evakuoti, sunaikinta dešimtys tūkstančių namų, stichinių nelaimių pridaryti nuostoliai skaičiuojami šimtais milijardų dolerių, o gelbėjimo operacijos buvo itin sudėtingos.
Tokiais atvejais ypač svarbus vaidmuo tenka operacijų valdymo centrams, kurie sprendžia, ką, kada daryti ir kokia pagalba turi pasiekti pirmiausia. Sustyguoti jų darbą padeda naujausios technologijos. Kokios jos ir kaip pasitarnauja?
Klimatologai sako, kad stichijos ateityje tik stiprės ir jų daugės, todėl investicijos į technologijas ir skaitmeninius sprendimus, kurie būtų skirti padėti efektyviai valdyti tokius incidentus ir krizes, yra labai svarbios. Tam kuriamos ir įvairios sistemos, kurių paskirtis – padėti specialistams ir įvairioms gelbėjimo, medicinos ir visuomenės saugumą prižiūrinčioms įstaigoms nutikus įvykiui operatyviai keistis informacija, bendrai koordinuoti visų funkcijas ir darbą, kuo tikslingiau naudoti turimus gelbėjimo resursus, efektyviai spręsti kilusius padarinius.
Tokie sprendimai turi ir kur kas platesnį panaudojimą, nes jas diegia ir verslas – finansų, gynybos, energetikos, pramogų, gamybos, telekomunikacijų, transporto ir kitų sričių įmonės, kurioms svarbu gebėti susidoroti su netikėtai užklupusiomis krizėmis ar sklandžiai valdyti masinius renginius. Tam, kad sistema veiktų kokybiškai, pirmiausia yra vykdomas pradinis pasiruošimo etapas. Jo metu sudaromi planai, pritaikyti konkrečiai spręstinai situacijai, pavyzdžiui, potvyniui ar didelio mąsto gamtos stichijai: kaip įvykį reikėtų valdyti, kas turėtų būti įtraukti į jo valdymą ir pan.
Prasidėjus įvykiui ar ištikus ekstremaliai situacijai, atsakinga institucija aktyvuoja tam atvejui pritaikytą incidento valdymo planą. Į įvykio reagavimą įtrauktos tarnybos realiu laiku gauna aiškius nurodymus, ką ir kada reikia daryti, kokius išteklius naudoti situacijos padariniams šalinti ir teikia atgalinį ryšį apie vykdomų užduočių būseną.
Pavyzdžiui, sistema padeda didelio masto katastrofos metu proporcingai paskirstyti nukentėjusiųjų srautus į ligonines, kad nesusidarytų tokia padėtis, kai vienos ligoninės yra perpildytos, o kitos – pustuštės. Turėdamas aktualią informaciją apie atvežamus pacientus ir jų sveikatos būklę ligoninės personalas iš anksto gali pasirengti juos priimti.
Kitas pavyzdys, nutikus didesnio masto avarijai kelyje, sistema, žinodama kelių infrastruktūros padėtį, sudaro efektyviausius vykimo į nelaimės vietą maršrutus gelbėjimo tarnyboms. Tai ypač aktualu, nes kiekviena minutė tokioje situacijoje yra gyvybiškai svarbi.
Labai svarbu, kad situaciją suvaldžius, vyktų ir jos analizė: įvertinami priimti sprendimai, užduočių atlikimo trukmė, kokybė. Tai leidžia, esant poreikiui, atlikti pirminių planų korekcijas, papildymus, kad kitą kartą viskas vyktų dar sklandžiau. Kuomet ekstremalios situacijos nevyksta, tokie sprendimai gali būti naudojami kasdienių procesų valdymui transporto, energetikos, infrastruktūros priežiūros ir kituose sektoriuose, kuriuose svarbi galimybė operatyviai valdyti informaciją.
Tokia sistema galėtų būti naudojama ir Lietuvoje, pavyzdžiui, Vilnių užklupus liūtims ir patvinus gatvėms, tarnybos pirmiausia vyktų ten, kur įprastai vanduo užsilaiko labiausiai arba kur realiu laiku yra labiausiai nepravažiuojami ruožai, kelininkams leistų efektyviai valdyti eismą, perspėti vairuotojus apie problemines gatves informacinėse švieslentėse arba pastačius reikiamus įspėjamuosius, ribojimu kelio ženklus ir pan.