Nors kosmoso verslo sektorius Lietuvoje yra labai mažas, visgi yra sričių, kuriose neatsiliekame. Viena jų – radarinių palydovų duomenų apdorojimas ir panaudojimas. Taip LRT.lt sako „Geomatrix“ direktorius dr. Gediminas Vaitkus. Jis priduria, kad tuos duomenis labai tikslingai galėtų panaudoti Lietuvos žemės ūkis. 
Nors kosmoso verslo sektorius Lietuvoje yra labai mažas, visgi yra sričių, kuriose neatsiliekame. Viena jų – radarinių palydovų duomenų apdorojimas ir panaudojimas. Taip LRT.lt sako „Geomatrix“ direktorius dr. Gediminas Vaitkus. Jis priduria, kad tuos duomenis labai tikslingai galėtų panaudoti Lietuvos žemės ūkis.
– Kiek žinau, turite visą Lietuvos duomenų iš kosminių palydovų istoriją nuo nepriklausomybės pradžios. Papasakokite plačiau, kokie tai duomenys?
– Iš tikrųjų, duomenų turime dar ir iš 1986–1988 m., nes tada jau skraidė amerikiečių palydovai „Landsat“, kurių vaizdus prieš gerą dešimtmetį nemokamai internetu pradėjo platinti JAV geologijos tarnyba. Aš tuomet buvau mokslininkas, duomenų iš tų palydovų rinkimas buvo ne tik mano darbas, bet ir hobis. Kapsčiausi archyvuose, rinkau visas nuotraukas, kurias tuo metu pavykdavo rasti.
Tie ankstyvieji palydoviniai duomenys yra multispektriniai vaizdai. Tuo metu Žemės stebėjimo programoms buvo kuriami palydovai su optiniais sensoriais – tokie, kurie iš kosmoso registruoja nuo Žemės paviršiaus atspindėtą šviesos energiją. Ta šviesa skaidoma į žmogaus matomą ir infraraudonųjų spindulių spektro zonas.
– Ar tai reiškia, kad, kalbant apie Lietuvos kraštovaizdį, galite parodyti, kaip, pavyzdžiui, 1998 m. spalio 6 dieną atrodė koks miško plotelis bet kurioje Lietuvos vietoje?
– Būtent tą dieną – tikrai ne, nes senieji archyviniai vaizdai būdavo pateikiami tai pačiai Žemės vietai gal tik kartą per keletą metų. Bet ir šiandien, kai Žemės paviršių kasdien skenuoja dešimtys palydovų, kokybiški optiniai vaizdai pasitaiko gana retai.
Gyvename debesuotame krašte, vadinasi, jeigu palydovas praskrenda virš Lietuvos kartą per 2–3 dienas (o senieji palydovai praskrisdavo gal tik kartą per dvi savaites), jeigu tą dieną ir tą valandą virš Lietuvos būna susikaupę debesys, tai palydovas ir nufotografuoja tik debesis.
– Tad ir dabar Lietuvos klimatas užkerta galimybę mums save stebėti iš kosmoso?
– Taip, jis labai nedėkingas. Anksčiau iš palydovų per metus Lietuvoje būdavo gaunamos 2–3 kokybiškos tos pačios vietos optinės nuotraukos, o šiais laikais – gal koks tuzinas, ne daugiau.
Tarkim, šiemet buvo debesuota, lietinga ir itin nepalanki vasara optinių palydovinių vaizdų gamybai. Tačiau ne viskas yra taip jau blogai, nes jau veikia palydovai, kurie yra aprūpinti ne optiniais, bet radariniais sensoriais. Europos kosmoso agentūra (ESA) jau keletą metų vykdo programą „Sentinel“, o pirmieji du šios misijos palydovai turi radarinius sensorius. Apibendrintai galima pasakyti, kad tai yra palydovai, kuriems nereikalinga šviesa, todėl jie mato ir dieną, ir naktį, ir pro debesis...
Tai išsprendžia pagrindinę Lietuvos palydovinių stebėjimų problemą, jau šiemet kiekviename Lietuvos taške palydovai praskrenda nuo 3 iki 5 kartų per savaitę. Tokiu dažniu ir gauname radarines Žemės paviršiaus nuotraukas.
– Kokia šių duomenų nauda? Kas į jus dažniausiai kreipiasi?
– Pagrindinis „Sentinel“ palydovų misijos tikslas yra kompleksinis aplinkos monitoringas. Pavyzdžiui, stebimas žemės ūkis, nes jis labai intensyvus ir dinamiškas. Dažnai pasikartojantys palydovo duomenys leidžia geriau įvertinti dirvos, pasėlių ar pievų būklę, sezoniškumą, ūkinę veiklą, vyraujančias klimatines sąlygas.
Tiesa, ši veikla kol kas dar labai priklausoma nuo mano minėtų optinių palydovų, nes radarų duomenys dar tik pradedami naudoti žemės ūkio monitoringui. Optinių palydovų duomenys naudoti daugelyje mokslinių darbų ir taikomųjų tyrimų, sukurtos standartinės formulės įvairiems biofiziniams parametrams apskaičiuoti, kuriuos panaudojus galima teikti praktines rekomendacijas ūkininkams ir pan. Tuo tarpu radarinių palydovų duomenimis dar tik mokomės naudotis, todėl patirties šioje srityje sukaupta nepalyginamai mažiau.
Lietuva šioje srityje neatsilieka. Suprantate, daug kur Europoje stambios įmonės yra investavusios milžiniškas sumas į būtent optinių palydovų duomenimis grįstas technologijas. Jiems persikvalifikuoti labai sunku ir brangiai kainuotų.
– Jūsų „Twitter“ paskyroje mačiau, kad turite įrašą apie potvynius ir jų žalą grūdų laukams, kokią išvadą iš to galima padaryti? Kokia dabar situacija?
– Šią savaitę Lietuva kreipėsi į Europos Komisiją (EK) prašydama skirti kompensacijas ūkininkams, susidarius ekstremaliai situacijai dėl užsitęsusio lietaus. EK atsakė, kad, žinoma, pagalbos galima tikėtis, bet reikia pateikti tikslius ir argumentuotus patirtos žalos skaičiavimus. Pateikiau šitą pavyzdį, norėdamas pademonstruoti mūsų sukurtą algoritmą, kurį naudojant būtų galima tiksliai nustatyti užmirkusius plotus ir įvertinti žalą.
– Lietuva dar neturi tokio pilnai funkcionuojančio palydovo. Jūs, kaip minėjote, naudojate ESA „Sentinel 1“ ir „Sentinel 2“ palydovų duomenis, kurie prieinami nemokamai. Tai gal mums to palydovo ir nereikia?
– Pasakysiu atvirai, esu šiuo klausimu gana skeptiškas. Panašaus palydovo misija kainuoja tikrai daug, atsiperkamumas ir pridėtinė vertė, kurią galėtų sukurti tie duomenys, turint omeny mažą Lietuvos teritoriją ir labai konkurencingą tarptautinę aplinką, yra labai maža.
Dabar „Sentinel“ surinkti duomenys yra nemokami – kainuoja tik jų apdorojimas. Tačiau tai nėra pigus ir paprastas procesas. Po dvejų metų darbo ir tam tikrų investicijų mums pavyko šių palydovinių vaizdų apdorojimą automatizuoti, jau esame sukaupę visiškai apdorotus pastarųjų trejų metų Lietuvos teritorijos „Sentinel 1“ ir „Sentinel 2“ palydovų duomenis, o 2017 metų archyvą perduodame Nacionalinei žemės tarnybai.
Paradoksalu, tačiau taip jau yra, kad, kuo didesnis duomenų kiekis, tuo sunkiau suprasti, kas realiai vyksta. Be automatizavimo, paralelinių skaičiavimų ir dirbtinio intelekto algoritmų, Žemės paviršiuje matomų procesų susekti dažnu atveju būtų tiesiog neįmanoma. Taigi Žemės stebėjimuose iš kosmoso sudėtingiausia yra ne gauti palydovinius duomenis, o juos išanalizuoti ir atpažinti atskirus objektus, būsenas ar reiškinius.
– Lietuvoje, kaip žinia, verslininkų, dirbančių kosmoso srityje, yra labai mažai. Sakykite atvirai iš verslininko perspektyvos, ar užsiimti su kosmosu susijusiais verslais Lietuvoje apsimoka?
– Sakyčiau, yra dvi medalio pusės. Kosmoso technologijos labai imlios inovacijoms, todėl verslininkai patys turi turėti nemažai informacinių technologijų ar inžinerinės patirties, turi būti pasirengę daug investuoti į taikomuosius tyrimus ir neskaičiuoti savo darbo valandų. Ši sritis visų pirma yra inovacijos mokslas, o tik paskui – verslas.
Aš pats esu daugiau mokslininkas, o ne verslininkas, iš savo patirties žinau, per kokias kančias čia gimsta rezultatai... O ir specialistų, jeigu pats jų neparuoši, praktiškai nėra. Be to, klaidos ar nesėkmės gali kainuoti daug daugiau, negu iš pradžių galvojai.
Kita vertus, šioje srityje yra sukuriama tikrai didelė pridėtinė vertė, todėl, jeigu inovacijos sėkmingai tampa paslaugomis, šis verslas gali būti labai pelningas.
Lietuvos rinka labai maža, todėl būtina kurti tokias informacines paslaugas, kurios galėtų peržengti Lietuvos ribas. Neabejoju, kad, naudojant „Sentinel“ palydovų duomenis, tai yra realus dalykas. Šie palydovai dengia praktiškai visą pasaulį. Paslaugas gali teikti, kur tik nori – Afrikoje, Europoje ar pan. Tai neišsemiamas informacijos aruodas. Šis verslas pagrįstas vien tik intelektu – tiesiog iš oro sukuriama pridėtinė vertė ir yra beribės augimo galimybės.
