Kaip keičiantis technologijoms keičiasi pasaulis aplinkui? Ar mes tikrai pasiruošę visas jas priimti išskėstomis rankomis? Kokia Lietuvos vieta besikeičiančiame pasaulyje? Apie tai kalbamės su informacinių technologijų ekspertu Arnoldu Lukošiumi.
Kaip keičiantis technologijoms keičiasi pasaulis aplinkui? Ar mes tikrai pasiruošę visas jas priimti išskėstomis rankomis? Kokia Lietuvos vieta besikeičiančiame pasaulyje? Apie tai kalbamės su informacinių technologijų ekspertu Arnoldu Lukošiumi.
– Ar gali tokia maža šalis kaip Lietuva išlikti konkurencinga šiuolaikinėje rinkoje? Ko tam reikia?
– Iš tiesų, kalbant tik apie mūsų šalies infrastruktūrą – apie mūsų turimą internetą, mobilų ryšį, lazerių rinką, biotechnologiją, vaistų kūrimo struktūras ir t. t., esame netgi labai neblogoje padėtyje. Ir didieji universitetai atrodo puikiai – KTU rengia puikius inžinierius ir programuotojus, VU vysto puslaidininkių fiziką ir biotechnologijas, kurioms skirtos moderniausios laboratorijos. Juk už indėlį vystant „CRISPR/Cas“ genų modifikavimo technologiją lietuviai visai rimtai būtų galėję pretenduoti ir į Nobelio premiją. Taip pat, lyginant su kitomis net Europos šalimis, visai aktyviai diegiame naujoves – tai ir išvystytos bankų elektroninės paslaugos, plačiai naudojamas elektroninis parašas, daugybė be popieriaus veikiančių įrankių. Bet kalbant apie tolesnį technologijų diegimą į kasdienį gyvenimą ar konkurencingumą su Vakarų valstybėmis, vien verslo pastangų nepakaks.
Verslas negali priversti kliento kažkaip elgtis – jis negali uždaryti parduotuvės ir liepti žmogui pirkti tik internetu ir mokėti išmaniu telefonu. Taip saugiau, patogiau ir greičiau, tačiau tam reikia postūmio, nes žmonės, ypač vyresni, tiesiog pripratę prie eilių. Galų gale, verslas darys tik tai, kas naudinga, todėl be vyriausybės pastangų visos šalies mastu pokyčiai vyks daug lėčiau.
– Minite įpročius stovėti eilėse. Ar tam tikras nenoras priimti inovacijų ryškus ir susiduriant su kitomis technologijomis?
– Mes, lietuviai, turime labai daug nepagrįstų įsitikinimų arba baimių. Vienas iš pavyzdžių – elektroninis balsavimas. Bijome, kad tai labai nesaugu, kad kažkas padirbs rezultatus. Tačiau nupirkti ar įmesti popierių dar paprasčiau – nes mažiau apsaugos lygių. Bijome kažkokių beveidžių programišių internete, asmeninių duomenų saugumo, o ar saugu vakare eiti į parduotuvę? Ir, šiaip, jei jau tikrai bijome, tai ar pasirūpinam geru slaptažodžiu? Visų technologijų ir naujovių problema ta, kad pasidžiaugę žmonės būtinai jų išsigąsta.
Dabar nuolat akcentuojamas duomenų rinkimas, kurio bijoma iki galo nesuprantant, kam tai vykdoma. O kai miške nužudoma mergina, visi piktinasi, kodėl nebuvo galima jos rasti greičiau, reikalauja tikslaus vietos nustatymo. Bet juk tam ir reikia rinkti duomenis, ko mes taip bijome. Taigi, gal reikėtų pasirinkti, ar reikalauti, kad apie mus nebūtų renkama informacija, ar kad mums teiktų paslaugas, kurioms tų duomenų reikia.
Man labai patiko, ką kažkada apie Baltijos šalis sakė vienas iš „Skype“ įkūrėjų: mūsų problema ta, jog esame nepakankamai alkani. Ir ne todėl, kad labai gerai uždirbame ar visada sočiai valgome, o todėl, jog niekada neragavome gero maisto. Judėjimo variklis yra alkis. Žinių, garbės, pinigų, pripažinimo. Daug kas technologijų versle pripažįsta, kad didžiausias jų priešas yra ne konkurentai, ne kiti produktai, o žmonių nenoras nieko keisti. Dauguma įsitvėrę senų įpročių ir jiems visiškai nesvarbu, kad yra geresnių, greitesnių būdų pasiekti tikslo. Vėl grįžome prie vakarų parduotuvių eilėse.
– Ar tai nėra visose šalyse matoma problema?
– Status quo požiūris matyti tikrai ne vien Lietuvoje. Bet kaip maža šalis, turime problemą – jei Londone atsiranda įdomi idėja, net jei ją iškart priima labai mažai kas, to „mažai“ vis tiek pakanka, kad ji pradėtų gyvuoti ir augti. O mūsų rinka visa mažytė, todėl sudominę tik mažą jos procentą turėsime tiek nedaug klientų, kad vystyti idėjos toliau nebus kaip.
– Tačiau šiandien, kai net startuoliai iškart galvoja apie eksportą, maža rinka greičiausiai nėra toks svarbus veiksnys, kaip anksčiau?
– Visi džiaugiasi lietuvių programuotojais ir inžinieriais, o gerų, Vakaruose dirbti galinčių verslininkų ar vadybininkų neturime. Todėl galiausiai startuoliai turi emigruoti arba susirasti vadybininkus užsienyje. Žinoma, kaip ir visur, yra išimčių. Štai, „Deeper“ – kompanija, kuri gamina inovatyvų produktą Lietuvoje ir parduoda visame pasaulyje. Visgi kol kas mes daugiau eksportuojame savo darbą. Vizionieriai, tokie žmonės, kurie įkūrė „Google“, „Tesla“, skiria milžiniškas lėšas neįtikėtinoms svajonėms ir ateities vizijoms įgyvendinti.
Nesakau, kad valstybė taip turi daryti, tačiau Lietuvoje trūksta apsisprendimo ir analizės, kokias naudingas svajones, kokius projektus realizuoti ir finansuoti. Šį klausimą tiesiog genialiai išsprendęs Izraelis – šalis kuriai technologiniai startuoliai generuoja milžiniškus pinigus. Ten vyriausybė stengiasi investuoti kuo plačiau, bet nedaug ir kuo daugiau, bet itin siaurai. Taigi, pradedantys jaunuoliai visada gaus minimalių naudų, kad galėtų imtis idėjos įgyvendinimo. O rimčiausia ekspertų komisija visada patars vyriausybei į kokį projektą verta dėti dideles sumas, kad po to uždirbtų. Taip ir valstybė pinigų nepraranda, ir idėjų kupini žmonės gauna paramą.
Manau, kad mūsų šalyje technologinė ateitis turi daug potencialo. Lietuviai turi savybę save nuvertinti, bet kai kas nors kur nors prasiveržia, tada atsiranda labai didžiulis tikėjimas tuo. Klasikinis tokio tikėjimo pavyzdys – krepšinis. Tad, jeigu kažkas prasiverš moksle, technologijų ar verslo srityje ir parodys, kad tai įmanoma – atsiras ir susidomėjimas, ir pasekėjai. Na, taip, reikia Lietuvai rasti savo „Skype“ legendą.
– Kalbant apie proveržius – ar nebus taip, jog bet koks skepticizmas išnyks sulig nauju tikrai inovatyviu išradimu?
– Neseniai Izraelyje teko klausyti lektoriaus, kuris provokuodamas įrodinėjo, jog anksčiau gyvenome pagal Dievą, t. y. Bibliją, XIX a. pradėjome gyventi pagal save, t. y. liberalizmą, o ateity gyvensime pagal kompiuterį. Ateities dievas bus neklystantis kompiuteris, kurio jau dabar pradedame klausyti. Taigi, artėja tas laukiamas ir toks baisus dirbtinio intelekto amžius. Ne to, kur robotas sėdi ir plepasi su tavimi, o to, kuris žino atsakymus, nes moka analizuoti duomenis.
Dirbtinis intelektas žino, ką žmonės daro „Facebooke“, kokie jų pomėgiai, kokie draugai, ką jie perka ir veikia laisvalaikiu, todėl gali nustatyti tam tikras tendencijas. Mes judame link tokio dirbtinio intelekto ir jo valdomos globalios informacijos. Bet skepticizmo dėl to kol kas tik daugėja. Gal ir gerai – juk sako, kad ginčuose gimsta tiesa.
– Skamba gundančiai ir kraupiai. Ar tikrai galime kažkada tikėtis mašinos, kuri atspės ateitį?
– Dirbtinis intelektas gali prognozuoti, bet jis prognozuoja remdamasis tuo, kas buvo. Jis neturi iliuzijų ir tuo yra geresnis už žmogų, kuris visada įsivaizduoja, kad kažko pasimokė, kad kažkas yra neįmanoma, kažkas nebegali kartotis. Kompiuteris tiria sąlygas, aplinkybes, įpročius ir tiesiog mato visus pasikartojimus.
Nemanau, kad dirbtinis intelektas prognozuos tai, kas vyks po 50-ies metų, nes neįsivaizduoju, koks skaičiavimas padėtų nuspėti proveržius ar genijus. Netikiu, kad dirbtinis intelektas galėtų prognozuoti Leonardo Da Vinčio gimimą – tai išimtis. Bet tokia išimtis gali daug ką keisti, todėl ilgalaikę prognozę reikėtų nuolat koreguoti. Be to ir geriausią prognozę gali griauti žmogaus valia – gal jis gali tapti puikiausiu pasaulyje futbolininku, tačiau gali ir palysti po mašina bei nusilaužti koją. Ir viso to dabar nesuskaičiuos joks kompiuteris pasaulyje. Kita vertus, akivaizdu, kad aš klystu – juk visi ateities prognozuotojai žmonės klydo.
– Ar pats į technologijų ateitį žiūrite labiau optimistiškai ar pesimistiškai?
– Visada buvo nihilistų ir optimistų, o tiesa visada būdavo kažkur per vidurį. Yra vienas trečiojo dešimtmečio filmas apie ateitį, kurio pradžioje girdime diktoriaus žodžius: „Kadangi neseniai baigėsi pats baisiausias žmonijos karas, daugiau karų nebebus ir žmonės skirs savo pastangas gerovei kelti. Miestuose...“ Na, kas buvo po to, puikiai žinome... Todėl aš dabar tiesiog labai laukiu didžiųjų išradimų, kelionių į kosmosą, neribotos energijos iš šaltosios sintezės ir tikiuosi, kad viso to nesustabdys mūsų pačių baimės.
– Esate vienas Vilniaus inovacijų forumo „Innovation Drift“ moderatorių? Ko tikitės iš šio renginio?
– Tikiuosi, kad ten dalyvausiantys lietuviai užmegs ryšius su užsienio ekspertais. Tai labai plačias temas apimantis forumas, bet labiausiai aš laukiu konkrečių įvykių. Nesvarbu, gal lietuvių mokslininkai užmegs kontaktą su „Hyperloop“ kūrėjais, gal verslas ras ką pasiūlyti NASA. Nesvarbu dėl ko ir kaip, kiekvienas toks kontaktas duoda milžinišką naudą ir leidžia konferenciją vadinti vykusia.
