Universitetas – žinioms ir įgūdžiams, ar plačiam požiūriui ugdyti? Kiek įmonės turi ir gali „kištis“ į aukštojo
mokslo studijas? Kokių žinių ir įgūdžių šiandien tikimasi iš specialisto? Kaip išmokti būti vadovu? Kokių
specialistų šiandien trūksta Lietuvoje labiausiai? Prie apskrito stalo susėdę aukštojo mokslo ir verslo atstovai diskusijoje ieško atsakymų į klausimus,
susijusius su studentams ir absolventams labiausiai rūpima tema – karjera. 
Jurgita Šiugždinienė, Kauno technologijos universiteto (KTU) studijų prorektorė ir Darius Vaičiulis, įmonės „Spaineta“ vadovas, sutinka, jog esminė savybė siekiantiems sėkmingos karjeros – drąsa keistis.
„Pradžioje įstojau į taikomąją matematiką, tačiau po metų supratau – būsiu tik labai vidutinė matematikė“, – juokiasi J. Šiugždinienė, savo kelią atradusi viešojo valdymo srityje, dirbusi ir Lietuvos Vyriausybėje, ir Jungtinėse Tautose.
Universitetas, pasak „skirtingas stovyklas“ atstovaujančių pašnekovų, yra ta vieta, kurioje išmokstama mokytis.
„Nuolatos yra ką pasitobulinti, neatmetu galimybės, kad po penkerių metų vėl stosiu į universitetą“, – teigia D. Vaičiulis, kurio gyvenimo aprašyme puikuojasi ne tik įkurtų įmonių, bet ir įveiktų viršukalnių pavadinimai bei patirtis Dakaro ralyje. Pasak jo, tai, ką žmogus veikia greta savo profesinės veiklos, kiek keliauja, kiek yra atviras skirtingoms kultūroms, įvairioms patirtims, ugdo lyderystės gebėjimus.
Universitetas – žinioms ir įgūdžiams, ar plačiam požiūriui ugdyti? Kiek įmonės turi ir gali „kištis“ į aukštojo mokslo studijas? Kokių žinių ir įgūdžių šiandien tikimasi iš specialisto? Kaip išmokti būti vadovu? Kokių specialistų šiandien trūksta Lietuvoje labiausiai?
Prie apskrito stalo susėdę aukštojo mokslo ir verslo atstovai diskusijoje ieško atsakymų į klausimus, susijusius su studentams ir absolventams labiausiai rūpima tema – karjera. Diskusija ypač aktuali artėjant didžiausiai Baltijos šalyse karjeros kontaktų mugei KTU „WANTed“ karjeros dienoms.
„Apie kai kurias įmones ir pramonės sritis daug girdime. Natūralu, kad stojančiųjų skaičius į su tomis sritimis susijusias specialybes auga. Tačiau yra kitų, ne mažiau svarbių ir patrauklių specialybių, kurių potencialūs studentai nesirenka“, – teigia J. Šiugždinienė, pabrėždama, kad įmonių grupėms formuoti savo įvaizdį ir save pristatyti studentams būtina.
– Nors apie būsimąją profesiją svajojame nuo vaikystės, universitetas – vienas iš pirmųjų laiptelių į karjeros pradžią. Kuo svarbus universitetinis išsilavinimas būsimajai karjerai, profesinei veiklai?, – paklausėme J. Šiugždinienės ir D. Vaičiulio.
Jurgita Šiugždinienė: Visų pirma, universitetas turėtų supažindinti su profesiniu lauku ir formuoti teisingą požiūrį. Universitete mokomasi ne tik specialybės, bet ir „minkštųjų“ dalykų – kalbų, filosofijos, problemų sprendimo. Iš universiteto žmogus turėtų išeiti ne tik giliai pažinęs savo studijuojamą sritį, bet ir turėdamas platų mąstymą, kas jam leistų pačiam formuoti savo karjerą – „judėti“ iš vienos srities į kitą, nebijoti pokyčių.
Darius Vaičiulis: Gyvenimas greitas, viskas keičiasi. Man atrodo, kad kuo platesnį studijų lauką pasirinksi, tuo lengviau bus atrasti save. Universitetinės studijos užtikrina tą plotį – juk ir KTU mokomasi filosofijos, kalbų. Labai svarbu, kad universitetas išmokytų kritinio mąstymo.
Apskritai man atrodo, kad svarbiausia yra daryti tai, kas tau patinka, ką myli. Universitetas turėtų sudaryti sąlygas išbandyti save ir atrasti, kas tikrai artima. Ir keisti, jei reikia.
– Kalbate apie bendruosius gebėjimus, o kaip su specialybės žiniomis?
Jurgita Šiugždinienė: Verslininkai mums skundžiasi, jog jauni, vos pabaigę studijas žmonės, iš karto nori būti vadovai. „Žmonės, kurie niekada nestovėjo prie staklių, jau nori vadovauti gamybai“, – sako jie ir yra teisūs. Manau, kad kiekvienam reikia „pastovėti prie staklių“, privaloma žinoti, kaip jos veikia. Jei universitete studijuoji konkrečią specialybę, pavyzdžiui, mechanikos inžineriją ar aviaciją, turi pažinti, kaip viskas veikia, nebijoti „susitepti rankas“.
Darius Vaičiulis: Pritariu, tačiau, kita vertus, siaurų specialistų šiandien nebereikia. Iš universitetą pabaigusių absolventų tikimasi, kad jie mokės save atrasti ir ateityje prisitaikyti prie besikeičiančių sąlygų.
Jurgita Šiugždinienė: Būtent tuo skiriasi kolegijos ir universitetai. Mūsų praktikoje neretai pasitaiko, kai verslas prašo, jog parengtume absolventus, kurie yra susipažinę su tam tikra technologija, būtent su ta, kuri aktuali tam tikrai įmonei. Mes atsakome, jog universitete nemokoma vienos konkrečios technologijos, turime visiškai kitą paskirtį. Turime supažindinti su plačiu specialybės lauku, nes viskas, kaip minėjote, keičiasi – šiandien viena technologija, rytoj – kita.
Darius Vaičiulis: Juk mokymosi procesas užtrunka 4–6 metus, planuoti, kokių specialistų reikės tada, sudėtinga. Žmogus turi išmokti mokytis pats.
– Įsivaizduokite pokalbį su potencialiu kandidatu į darbo vietą. Į ką atkreipiate dėmesį, ko klausiate?
Darius Vaičiulis: Man svarbiausia, jog žmogaus akyse degtų noras dirbti tą darbą, būti toje organizacijoje, į kurią yra kviečiamas. Man patinka, kai žmonės rodo iniciatyvą, kai sako: „Seniai svajojau būti šioje vietoje“. Tada aš tikiu, kad žmogus bus laimingas dirbdamas.
– Kalbate apie specialistą. Ar skiriasi reikalavimai vadovui?
Darius Vaičiulis: Vadovui jau reikėtų praktikos. Specialisto praktika svarbi – sutinku su mintimi, jog karjeros laiptais kopti yra gerai „nuo apačios“ – tačiau vadovavimo gebėjimai vis dėlto geriausiai atsiskleidžia per socialinę veiklą. Tai, ką žmogus veikia greta savo profesinės veiklos, kiek keliauja, kiek yra atviras skirtingoms kultūroms, įvairioms patirtims, atskleidžia iniciatyvumą, parodo asmenybę. Jeigu žmogus motyvuoja save neeilinei veiklai, jeigu jis geba suburti tai veiklai kitus, tikėtina, kad gebės uždegti žmones darbui.
Jurgita Šiugždinienė: Čia matau labai svarbų magistrantūros vaidmenį. Jis ypač reikšmingas tiems žmonėms, kurie save mato vadovo pozicijoje. Tokiems žmonėms rekomenduojama rinktis vadovavimo kompetencijas magistrantūros studijose (KTU siūlome vadovavimo ar projektų valdymo kompetencijų blokus) – jie, jau dirbę praktiškai, žino, ką norėtų pasitobulinti, kokių savybių jiems trūksta.
Darius Vaičiulis: Magistrantūra, ir net ne viena, žinoma, prisideda prie to, kad žmogus yra vertinamas kaip tinkamas vadovo pozicijai. Patirties niekada nebūna mažai, nes žmogus formuojasi nuolatos. Manau, kad ateityje bus būtina turėti bent kelių universitetų – dviejų-trijų – išsilavinimą. Mokytis reikia visą gyvenimą. Aš manau, kad viena iš universiteto paskirčių galėtų būti kursai, skirti įvairaus amžiaus žmonėms, suteikiantys žinių ir įgūdžių šiandienos iššūkiams spręsti.
Jurgita Šiugždinienė: Iš tikrųjų, ateityje universitetas turėtų būti daug lankstesnis. Suprasti, kad studijas rinksis vis daugiau vyresnių žmonių, kurie labai gerai žino ko nori ir turi praktinės patirties. Mes, KTU, jau ir šiandien tą darome, siūlydami rinktis kompetencijų blokus MA+ magistrantūroje, neformalaus ugdymo seminarus, siekiame, kad būtų dar daugiau galimybių, tarpkrypčių pasirinkimų.
Darius Vaičiulis: Svarbu, kad tai būtų skirta ne tik 18-mečiams, bet, ir, pavyzdžiui, man. Aš labai rimtai svarstau dar kažką papildomai pastudijuoti.
Jurgita Šiugždinienė: Beje, šiemet pastebėjome labai įdomią tendenciją – tarp stojančiųjų sumažėjo šiemet mokyklą baigusių bakalaurų skaičius, tačiau padaugėjo ankstesniųjų metų abiturientų. Tai rodo, kad studijuoti ateina vyresni žmonės. Iš tikrųjų, mes, universitetas, vis dar manome, jog mokome jaunimą. Turėtume persiorientuoti į suaugusiųjų mokymą – jie tikrai ateis keletą kartų per karjerą.
Pavyzdžiui, aš šiemet kartu su studentais planuoju mokytis ispanų kalbos, nes manau, kad man reikia dar vienos kalbos.
– Yra posakis: „Žmonės samdomi ne dėl įgūdžių, bet dėl jų požiūrio. Įgūdžių galima išmokyti“. Koks universiteto vaidmuo ugdant tą reikiamą požiūrį?
Jurgita Šiugždinienė: Karjerai labai svarbu, kad darbuotojo vertybės sutaptų su organizacijos vertybėmis. Tačiau, jei specialybės žinių gali išmokyti, vertybės yra atsinešamos. Nors labai daug kas priklauso nuo šeimos, universitetas per ketverius ar šešerius studijų metus turi galimybę formuoti ne tik žmogaus mąstymą, bet ir asmenybę, požiūrį. Dėstytojų pavyzdys ir nuomonė daugeliui studentų yra labai svarbi, ja nuoširdžiai tikima.
Darius Vaičiulis: Universitetai neturėtų būti visiškai komercinės organizacijos, kurios siekia išduoti kuo daugiau diplomų. Universitetas turėtų atsirinkti tuos, kurie siekia kažko daugiau, ir išugdyti jiems aistrą mokytis. Nemanau, kad 18-metis jau yra apsisprendęs, ką nori veikti gyvenime, todėl manau, kad universitetas turi suteikti jiems šansą keistis patiems ir keisti universitetą, jei reikia.
– Gal galite prisiminti savo karjeros pradžią – jos nuotykius ir laimėjimus? Ką gavote iš studijų?
Darius Vaičiulis: Universitetui esu dėkingas pagrinde už „minkštuosius“ įgūdžius – pagal tą specialybę, kurią esu baigęs, dirbau tik 3 mėnesius. Po to įkūriau savo verslą. Universitete gavau drąsos, pasitikėjimo ir ryšius. Iki šiol artimai bendraujame su grupės draugais, nors studijas baigiau 1993-aisiais.
Jurgita Šiugždinienė: Turbūt didžiausias mano nuotykis buvo tai, kad, įstojusi į taikomąją matematiką, po vienerių metų supratau, kad tai – ne mano kelias. Kad būsiu tik vidutinė matematikė. Tada perstojau į kitą fakultetą ir čia sutikau savo mentorių – žmogų, kuris uždegė mane aistra valstybės valdymo reikalams. Būtent todėl manau, kad mentorystė universitete (kalbu ne apie programą, o apie mokymą asmeniniu pavyzdžiu) yra labai svarbi.
Viešojo administravimo sritis žavėjo ir tuo, kad tuo metu, kai studijavau, ji buvo visiškai nauja ne tik Universitetui, bet ir visai Lietuvai: buvome tik išsikovoję nepriklausomybę, viskas kūrėsi ir persitvarkė – nuo ministerijų iki valstybės įstaigų. Viešojo sektoriaus valdymas – mano sritis. Joje apsigyniau savo mokslo darbus, o savo karjeros neįsivaizduoju versle – iki šiol nuolat domiuosi viešuoju valdymu.
– Įmonių ir aukštojo mokslo institucijų bendradarbiavimas yra vienas iš prioritetų ne tik atskirų aukštųjų mokyklų, bet ir valstybės politikoje. Ko verslas tikisi iš universiteto, aukštojo mokslo apskritai?
Darius Vaičiulis: Nesitikiu naudos sau ar verslui, greičiau jau žiūriu visuomenine prasme – kuo geriau universitetas atliks savo visuomeninę funkciją, tuo visiems bus geriau. Tikiuosi, kad universitetas paruoš žmones, kurie, kad ir būdami vienos ar kitos srities specialistai – inžinieriai, ekonomistai, arba verslininkai – būtų išmokę pasirinkti kelią. Ir nebijoti keistis.
– Ko universitetas tikisi iš verslo?
Jurgita Šiugždinienė: Mes iš verslo tikimės labai daug, kartais gal net per daug. Laukiame bendradarbiavimo ne tik dėl studentų, bet ir dėl dėstytojų. Norėtume, kad, pavyzdžiui, dėstytojai turėtų galimybę praktikuotis įmonėse, kad ir jie galėtų atnaujinti savo praktines žinias apie tai, kas aktualu šiandien.
Darius Vaičiulis: Labai lauktume dėstytojų svečiuose.
Jurgita Šiugždinienė: Tai sritis, kurią turime tobulinti mes, universitetas. Mes turime keisti dėstytojų požiūrį, skatinti juos intensyviau bendrauti su praktika.
– Artėja KTU „WANTed“ karjeros dienos – masiškiausia karjeros kontaktų mugė Baltijos šalyse. Kokia šio renginio vertė?
Darius Vaičiulis: Ieškantiesiems darbo dažnai atrodo, kad trūksta darbo vietų. Kita vertus, verslo, pramonės įmonės teigia, jog trūksta darbuotojų. Tokios mugės yra puiki proga susitikti vieniems su kitais, jos palengvina karjeros sprendimus tiek verslui, tiek studentams.
Jurgita Šiugždinienė: Šių metų stojimų rezultatai parodė, kad tos sritys, pramonės šakos, kurios susilaukė valstybės dėmesio, kurios buvo intensyviau reklamuojamos, prie ko prisidėjo ir aktyvi „Investuok Lietuva“ veikla, buvo populiarios tarp stojančiųjų. Žiniasklaidoje buvo pabrėžiama, kad reikia informatikų, programuotojų, elektronikos specialistų, aviacijos inžinierių, skambėjo ir tam tikrų įmonių pavadinimai.
Tačiau yra ir kitų įmonių, kitų pramonės šakų, kurios šiandien irgi ne mažiau svarbios, bet potencialūs studentai nežino, kad tai – tikrai patrauklios darbo vietos. Pavyzdžiu, mediena, plastika, tekstilė. Lietuva turi stiprią pramonę šiose srityse, bet mes nejaučiame stojančiųjų susidomėjimo. O juk KTU esame bene vieninteliai, kurie rengiame šiuos specialistus.
Manau, kad įmonėms ypač svarbu dalyvauti tokiuose renginiuose ir formuoti savo patrauklų įvaizdį, kad pritrauktų geriausius studentus.
– Karjeros dienų metų galima gauti ne tik darbo, bet ir praktikos vietą. Kuo svarbi studentui praktika? Kaip noriai įmonės priima praktikantus?
Darius Vaičiulis: Esu atlikęs tokį eksperimentą – bičiulio dukra atėjo pas mane į įmonę, o mano sūnus ėjo pas jį. Praktika truko tik vieną mėnesį, po jo buvo išmokėti atlyginimai. Abiems praktikantams praktika labai patiko, iki šiol prisimena, ką jos metu gavo – nuo bendravimo su vyresniais kolegomis iki užduočių sprendimo. Aš, pavyzdžiui, išgirdau labai daug pagyrų apie savo sūnų.
Apskritai, man atrodo, kad kuo anksčiau susipažinsi su darbo aplinka, tuo mažiau bus streso ateinant į pirmąją darbo vietą. Į praktiką, ypač jei ji trumpa, žiūriu kaip į bendravimo su žmonėmis, prisitaikymo prie darbo sąlygų laikotarpį. Specialybei, jei praktika netrunka, pavyzdžiui, 9 mėnesius, nepasirengsi.
Jurgita Šiugždinienė: Tiesa, todėl su tam tikromis įmonėms mes turime susitarimus dėl išplėstinės praktikos. Aviacijos inžinerijos, mechanikos inžinerijos studentai turi galimybę praktikuotis 9 mėnesius per 4 studijų metus.
Į praktiką aš žiūriu kaip į galimybę išbandyti, ar specialybė, kurią pasirinkai, yra tinkama, patraukli veikla.
Darius Vaičiulis: Pasauly gana dažnai būna taip, kad pirmuosius dvejus metus žmonės naujoje darbo vietoje dirba smulkius darbus – pavyzdžiui, nešioja korespondenciją ar verda kavą. Didžiojoje Britanijoje tokia praktika būdinga visoms sritims – nuo teisės iki pramogų verslo. Žmogų galiausiai atsirenka ir įvertina turbūt pagal tai, kaip jis ar ji bendrauja, kiek rodo iniciatyvos ir pasiryžimo. Specialistu tampama pamažu.
