Daugeliui mūsų JAV kosmoso agentūros NASA veikla asocijuojasi su kosmine technologijų pažanga, su gebėjimu sukurti tai, apie ką kiti gali tik pasvajoti. Na, ir su neįtikėtinai greitu žmogaus nuskraidinimo iki Mėnulio realizavimu. Bet bėgant laikui padėtis keičiasi nebūtinai į gerąją pusę. 
Daugeliui mūsų JAV kosmoso agentūros NASA veikla asocijuojasi su kosmine technologijų pažanga, su gebėjimu sukurti tai, apie ką kiti gali tik pasvajoti. Na, ir su neįtikėtinai greitu žmogaus nuskraidinimo iki Mėnulio realizavimu. Bet bėgant laikui padėtis keičiasi nebūtinai į gerąją pusę.
Praėjusią savaitę NASA vyr. technologas Douglasas Terrieras apsilankė pas vieną iš didesnių šios kosmoso agentūros kontraktininkų – bendrovę „Jacobs“. Šio apsilankymo metu jis sužinojo apie naują distiliavimo aparatą, efektyviau išgaunantį geriamą vandenį iš astronautų šlapimo, apie naują nuolaužų jutiklį, kuris Tarptautinėje kosminėje stotyje registruos susidūrimus net ir su pačiomis smulkiausiomis kosminėmis dulkėmis. Ir apie šios bendrovės kuriamą parašiutų sistemą „Orion“ erdvėlaiviui.
Įdomus faktas – parašiutų kūrimo sutartis su „Jacobs“ galioja jau 11 metų. Ir dar galios iki 2019-ųjų. Ir tai šiais laikais, kai technologijos bei mokslo žinios kuriamos neįtikėtinais greičiais.
Palyginimui, nuo JAV prezidento Johno F. Kennedy paskelbto plano nugabenti žmogų į Mėnulį ir saugiai jį pargabenti atgal iki plano realizavimo praėjo aštuoneri metai. Ir per tą laiką buvo sukurti ne tik parašiutai, bet ir visas kosminis laivas su nusileidimo moduliu, ir daugybė kitų komponentų. Ką tai reiškia? Nejaugi NASA sensta ir nebesugeba palaikyti darbo apsukų?
Anot NASA atstovės spaudai Barbaros Zelon, sutartis dėl „Orion“ parašiutų sukūrimo ir sertifikavimo galioja jau 11 metų. Per tą laiką sukurta ankstyva koncepcija, atlikta daugybė antžeminių bandymų, 17 pilno mastelio nusileidimo bandymų, kurie buvo reikalingi norint išbandyti įvairius nesklandumų scenarijus.
Galų gale, „Orion“ kapsulė panaudota trijuose iš pastarųjų aštuonių nusileidimo bandymų siekiant sertifikuoti parašiutų ir kapsulės naudojimą pilotuojamiems skrydžiams. Sertifikavimą ketinama užbaigti 2019 metais, tad iš viso parašiutų kūrimas truks bent 13 metų.
Tam tikra prasme tai yra tiesioginis NASA tikslas. Agentūra išbando naujas, dar nematytas technologijas ir pasidalina jomis su pramonės įmonėmis. Pavyzdžiui, agentūra pasidalino daugiau nei 300 savo intelektinio turto vienetų – dizaino, modeliavimo, bandymų duomenimis – su svarbiais komerciniais partneriais „Boeing“ ir „SpaceX“. Tokiu būdu įmonės, pasinaudojusios NASA patirtimi, galėjo praleisti laikui ir investicijoms reiklų kūrimo ir bandymų procesą.
Ilgainiui tai sutaupo lėšų ir agentūrai, ir bendrovėms. Bet ką galima pasakyti apie tyrimų programą, kurioje vien parašiutų kūrimas trunka 13 metų? Juk tos pačios „Apollo“ programos kapsulės taip pat buvo su parašiutais – o ne tik parašiutai, bet ir kapsulės buvo sukurtos per kelerius metus. Be to, „Apollo“ parašiutų kūrimo patirtis niekur nedingo – ja juk galima pasinaudoti ir rengiantis „Orion“ skrydžiams (nors „Orion“ kapsulės ir sunkesnės, panašu, kad joms taip niekada ir neteks pabuvoti Marse).
Nejaugi NASA kažkur pavartojo per daug stabdžių skysčio ir nusprendė niekur nebeskubėti? „Ars Technica“ žurnalistas tokius klausimus po ekskursijos ir išsakė D.Terrierui.
„Manau, kad tai labai sąžiningas klausimas. Manau, labai sąžininga užduoti sau klausimą, ar mes, kaip valstybė, rimtai tai vertiname, ar teikiame šiam klausimui prioritetą. Vykdant šį projektą turėjome nuolatinę paramą, tačiau be jokios abejonės šioji parama nebuvo tokio lygio, kaip vykstant „Apollo“ ar „Manhattan“ projektus, kad galėtume pateikti rezultatą per septynerius metus“, – sakė P. Terrieras.
Tai nereiškia, kad NASA ar didelis šios agentūros kontraktininkų būrys šiandien gali mažiau nei praėjusio amžiaus septintame dešimtmetyje. Toli gražu. „Manau, svarbu suvokti, kad ir komanda, ir technologijos, ir gamybinė bazė sugebėtų tai padaryti akimirksniu, kai tik kas nors paspaustų tinkamą mygtuką. Greitis, kuriuo dirbame, nėra ribojamas nei NASA, nei kontraktininkų gebėjimais, jis ribojamas ištekliais ir, tiesą sakant, politiniais prioritetų nustatymais“.
Taigi, P. Terrieras išaiškino esminę priežastį, dėl ko NASA astronautai nuo 1969 metų nenuskrido toliau už Mėnulį ir po „Apollo“ programos pabaigos nebesiuntė žmonių į Žemės palydovą. Kai tik „Apollo“ programa atliko savo Šaltojo karo laikų užduotis, politinė NASA svarba sumenko, o finansavimas išseko.
Dabar agentūra priversta suktis su gerokai mažesne JAV biudžeto procentine dalimi nei tada. Vėliau apsiribota sprendimu palaikyti reikšmingą pilotuojamų tyrimų programą Žemei artimoje orbitoje – daugkartinio naudojimo erdvėlaiviais ir komine stotimi.
Agentūra turi vilčių, kad padėtis pasikeis dabartinės prezidento administracijos darbo metu. Viceprezidentas Mike'as Pence'as yra pasisakęs apie atnaujintą pilotuojamų kosminių tyrimų planą ir ketinimą į NASA veiklą įtraukti daugiau nebrangių komercinių kosminių skrydžių paslaugų. Žinoma, tokioje kryptyje esama potencialo. Bet iki tol NASA iš lėto kurs parašiutus ir lauks, kol kas nors paspaus reikiamą mygtuką.
