P. Baršauskas: toną permainoms davė KTU ir LSMU jungimosi projektas

Prieš kelerius metus iškelta idėja apie KTU ir LSMU jungimąsi pernai virto detaliu pačių universitetų parengtu ir praėjusios Vyriausybės patvirtintu projektu. Nors jis nebuvo įgyvendintas, tapo diskusijos apie Lietuvos aukštojo mokslo reformą katalizatoriumi, kuri šią savaitę virto konkrečiu Premjero sudarytos darbo grupės pasiūlymu, kaip vykdyti aukštųjų mokyklų konsolidaciją.

„Tai gali būti istorinis aukštojo mokslo šuolis aukštyn. Tiesa, vizijos įgyvendinimui prireiks didelės politinės valios“, – sako vienas iš aukštųjų mokyklų tinklo optimizavimo iniciatorių, Kauno technologijos universiteto (KTU) rektorius Petras Baršauskas.

Jo manymu, darbo grupės pasiūlymas Kaune sukurti naują plačios aprėpties universitetą ir palikti Lietuvos sveikatos mokslų universitetą (LSMU) yra logiškas ir įgyvendinamas, o ilgalaikėje perspektyvoje iš abiejų institucijų turėtų susiformuoti vienas universitetas.

P. Baršauskas priminė, kad 2013 m. pabaigoje penkių Kauno universitetų rektoriai pasirašė ketinimų protokolą dėl istorinio Lietuvos universiteto atkūrimo, tačiau, kaip pasirodė, tai buvo tik deklaratyvus pareiškimas. Susijungimo procesą pradėjo tik KTU ir LSMU.

‒ Buvusi Vyriausybė buvo uždegusi žalią šviesą KTU ir LSMU jungimuisi, bet konkrečios paramos taip ir neskyrė. Kodėl ir kaip pasikeitė situacija?, – paklausėme rektoriaus.

‒ Įvardinčiau kelias priežastis. Pirmoji – politinės valios ir kompetencijų švietimo politikoje trūkumas. Šių dviejų universitetų sujungimui pritarė visi politikai, išskyrus buvusią švietimo ir mokslo ministrę. Antroji priežastis – artėjo rinkimai, o prieš juos kai kuriems politikams visada ima trūkti laiko savo tiesioginiams darbams.

Atėjus naujai Vyriausybei, pasigirdo kalbų apie dar stambesnį darinį, tuomet priėmėme logišką žingsnį – nusprendėme prilaukti. Tačiau tai nereiškia, kad abiejų universitetų sinergijos paieškos nutrūko. Iš vidinių mokslo fondų finansuojame bendrus mokslininkų projektas, vykdome bendras studijų programas ir darome daug kitų dalykų, tik lėčiau.

Reikia pabrėžti, kad aukštųjų mokyklų tinklo optimizavimui, o tuo pačiu ir kokybei, kenkė ir kenkia skuboti, savanaudiški, dirbtiniai kelių kitų universitetų bandymai susijungti, taip viliantis išlikti. Nors niekuo nepagrįsti jungimųsi projektai buvo sukritikuoti ir aukščiausių šalies vadovų.

Kalbant labai praktiškai, KTU veikti vienam būtų parankiau: turime stabilų biudžetą, studentų skaičius pas mus nemažėja, bet negalime egoistiškai žiūrėti vien tik į savo kiemą, nes kitaip nei Kaunas, nei Lietuva niekada nesulauks teigiamų permainų aukštajame moksle. Būtina žiūrėti į valstybės interesus, būti pilietiškais ir orientuotais į ateitį, o ne tik galvoti apie save.

Jei nebūtume inicijavę KTU ir LSMU susijungimo projekto, į kurį sudėjome visą savo įdirbį, patirtį, žinias, kažin ar šiandien dar kas nors kalbėtų apie būtinybę konsoliduoti visą šalies aukštojo mokslo potencialą. Sėkmingai pavykus konsolidacijai, turėtume didžiausią kokybinį aukštojo mokslo šuolį šalies istorijoje.

‒ Kaip KTU ir LSMU susijungimo projektą vertinate darbo grupės pasiūlymo dėl aukštojo mokslo reformos kontekste?

‒ Gyvenime nebūna tik juoda arba balta. Labai sunku būti pirmiesiems ir praminti tą taką, tačiau šis projektas ne tik išjudino kitas aukštąsias mokyklas ir šalies valdžią, bet ir tapo lakmuso popierėliu, kuris parodė, kad mūsų visuomenė jau pribrendusi dideliems pokyčiams švietimo sistemoje. KTU ir LSMU susijungimo projektas – lėtas ir sunkus procesas, kuris nėra nutrūkęs – yra žingsnis į priekį, kelias į brandą, nes mūsų šalyje apie reformas švietimo sistemoje kalbama jau 27 metus, tačiau nieko nebuvo padaryta.

Su LSMU norėjome jungtis ne šiaip sau, bet stebėdami ateities tendencijas, tokias kaip sveikas ir aktyvus senėjimas. Medikams ir technologams reikia vieni kitų. Galvodami apie susijungimą, žvalgėmės į tokius universitetus kaip JAV veikiantį Stanfordą. Tai puikus pavyzdys, kaip toje pačioje erdvėje sėkmingai dirba skirtingų specialybių žmonės, įkvėpti kūrybiškumo, tarpdiscipliniškumo ir kritinio mąstymo. Šiame universitete sau vietą randa tiek fizikas, tiek sociologas.

– Ilgoje perspektyvoje kalbate apie vieno universiteto Kaune neišvengiamybę. Jūsų vizija – kaip būtų administruojamas toks universitetas? Ar jis būtų sukoncentruotas vienoje vietoje?

– Viskas po vienu stogu – siekiamybė, bet ne realybė. Net ir geriausi pasaulio universitetai turi tam tikrus „išsibarstymus” po miestus, kuriuose jie yra įsikūrę.

Po sujungimo visi universitetai turės mažėti savo plotu. Administracijos, rektorių, prorektorių kiekis turėtų mažėti. Aišku, vien administracinių kaštų sutaupymas nesuteiks tokio stipraus efekto mokslo kokybei. Svarbiausia – panaikinti besidubliuojančias studijų programas, padalinius. Miestui nereikia 5 universitetų, kur būtų, pavyzdžiui, 5 matematikos katedros. Taip pat turėtų didėti ir valstybinis finansavimas. Visa tai suteiktų realų pagrindą ženkliai didėti dėstytojų, lektorių, mokslininkų darbo užmokesčiui.

Darbo grupės pasiūlytas konsolidacijos variantas jau reiškia siekį apsivalyti švietimo sistemoje, tačiau man didžiausią nerimą kelia tai, kokį sprendimą priims Seimas. Tikiu, kad šį kartą jam užteks politinės valios parodyti, kad bendri valstybės interesai yra aukščiau asmeninių ir trumparegiškų universitetų ambicijų.

Be abejo, prieš atliekant bet kokį jungimą, būtina aiškiai apsibrėžti kriterijus, pagal kurias vyktų atskirų mokslo sričių, studijų programų įvertinimas ir jungimas.

– Kiek laiko galėtų užtrukti universitetų konsolidacija?

– Galvodami apie susijungimą su LSMU, buvome nutarę, kad studentus į naująjį universitetą priimtume 2020 -2021 metais. Žiūrint į analogišką Danijos patirtį, tai būtų logiška prognozė. Ten jungimai vyko 5-8 metus, tačiau tam buvo skirtos didelės lėšos. Mano nuomone, jei konsolidacija įvyktų 2021 metais, tai būtų fantastiškas pasiekimas Lietuvai.