Ar kada girdėjote apie socialinę Mokslo krautuvės iniciatyvą? Ne, tai nėra krautuvė tikrąja ta žodžio prasme! Tai nedidelės iniciatyvos, skatinančios paprastus žmones artimiau susidraugauti su nepaprastą pažinimo džiaugsmą teikiančiu mokslinių tyrimų pasauliu ir taip juos padrąsinti spręsti realias visuomenės problemas.
Ar kada girdėjote apie socialinę Mokslo krautuvės iniciatyvą? Ne, tai nėra krautuvė tikrąja ta žodžio prasme! Tai nedidelės iniciatyvos, skatinančios paprastus žmones artimiau susidraugauti su nepaprastą pažinimo džiaugsmą teikiančiu mokslinių tyrimų pasauliu ir taip juos padrąsinti spręsti realias visuomenės problemas.
Apie Mokslo krautuvių idėją, jų naudą ir bandymą prisijaukinti šią iniciatyvą Lietuvoje kalbamės su pirmosios šalyje Mokslo krautuvės iniciatore, Socialinių Inovacijų instituto (SII) direktore Ingrida Gečiene.
Ingrida Gečienė
– Ingrida, papasakokite, kaip į Lietuvą atkeliavo Mokslo krautuvių iniciatyva?
– Dirbdama universitete pastebėjau, jog daug laiko, pastangų, žmogiškųjų išteklių reikalaujantys studentų kursiniai ar baigiamieji darbai nėra panaudojami už universiteto ribų ir dažnai nugula į stalčius. Kartu su kolegomis galvojome, ką galima padaryti, kad šie jaunų žmonių darbai atneštų ne tik akademinės naudoms jiems patiems, tačiau prisidėtų ir prie visuomenės gerovės. Lietuvoje yra daug nuostabių socialinių iniciatyvų – šiukšlių rinkimas, medžių sodinimas. Jas visada labai palaikiau, tačiau kartu galvodavau, kaip panaudodami savo turimas kompetencijas mokslininkai galėtų prisidėti prie visuomenės tobulinimo šiek tiek kitu kampu.
Maždaug prieš aštuonerius metus į Lietuvą atvyko Europoje garsios Bonos Mokslo krautuvės lektorius, kuris pasakojo apie mokslo populiarinimo iniciatyvas bei pristatė jų pačių Mokslo krautuvės idėją. Didelį kūrybinį impulsą davė ir Vengrijoje organizuoti Mokslo krautuvių iniciatoriams skirti mokymai. Buvau įkvėpta šios idėjos, buvo įdomu sužinoti ne tik apie Bonoje, bet ir kituose Europos miestuose veikiančias iniciatyvas.
Įkvėpti šių renginių kartu su kitais mokslininkais pradėjome vystyti Mokslo krautuvės idėją ir Lietuvoje. Nebuvome tikri, ar mums pavyks šią idėją paversti kažkuo apčiuopiamu, nežinojome, kas galėtų prie jos prisidėti. Nebuvau tikra, ar kitų šalių modelį pavyks pritaikyti Lietuvoje – juk kitose šalyse daug stipresnės pilietinės iniciatyvos, kur kas daugiau piliečių priklauso vienai ar kelioms nevyriausybinėms organizacijoms, įvairioms bendruomenėms.
Dirbdama su nevyriausybinėmis organizacijomis Lietuvoje pastebėjau, jog ne visoms aišku, kodėl svarbu atlikti tyrimus ir savo sprendimus pagrįsti moksliniais argumentais. Nuvykę į mokymus Vengrijoje turėjome nepaprastą galimybę pasikalbėti su kitų posocialistinių šalių mokslininkais, suprasti, kaip jie žengia pirmus žingsnelius ir užkuria visą veiklą. Supratome, jog ne vien mes, tačiau ir kitų šalių mokslininkai ir tyrėjai susiduria su panašiomis problemomis, o paklausa panašaus pobūdžio tyrimams turi būti auginama.
Mokslo krautuvių idėja – mokslininkų, studentų, praktikantų jėgomis padėti nevyriausybinėms organizacijoms ir bendruomenėms, neturinčioms lėšų tyrimams, atlikti reikalingus tyrimus, padedančius jiems tikslingai tobulinti savo veiklą ir suprasti, kuria kryptimi sėkmingai ją orientuoti. Pirmieji darbo su Mokslo krautuve Lietuvoje žingsniai prasidėjo nuo šios iniciatyvos žinomumo didinimo. Prisipažinsiu, nebuvo paprasta surasti pirmąjį užsakymą. Iki šiol manau, kad tai sudėtingiausia ir daug pastangų reikalaujanti dalis.
– Su kokiais dar sunkumais susidūrėte?
– Reikia ieškoti, kalbėtis ir nuolat skleisti žinią. Prisimenu, parašius visoms nevyriausybinėms organizacijoms apie galimybę gauti nemokamą tyrimą – atsiliepė vos dvi, o tik viena rimtai susidomėjo pasiūlymu.
Pamažu vis plačiau skleidžiant žinią ir kalbant su organizacijomis, sąmoningumas ir tyrimų paklausa didėja. Be to, mūsų instituto branduolį sudaro sociologai bei komunikacijos specialistai, tad didžioji dalis mūsų turimų kontaktų – su socialinių mokslų studentais. Tačiau Mokslo krautuvė neapsiriboja vien socialinių mokslų rėmuose. Siekiame, kad į tyrimus įsitrauktų ir bet kurių kitų specialybių atstovai – chemikai, fizikai, medikai ir kt. Mūsų tikslas – kuo labiau praplėsti tematinį lauką.
– Ar Lietuvoje veikiančios Mokslo krautuvės iniciatyva veiklos kryptimis skiriasi nuo užsienyje veikiančių iniciatyvų?
– Kol kas Lietuvoje nėra išvystyta technologinė, tiksliųjų mokslų Mokslo krautuvės pusė. Be to, nemažai Vakarų valstybėse kuriamų Mokslo krautuvių kuriasi universitetų pagrindu – taip daug lengviau pritraukti tyrimams vadovauti gebančius mokslininkus, tyrėjus. Juk Mokslo krautuvės metu aukštųjų mokyklų studentai, jaunieji tyrėjai savo darbu prisideda prie realios problemos sprendimo – prižiūrint patyrusiems mokslininkams jie patys atlieka tyrimus. Taip studentai turi galimybę prisiliesti prie darbo su realiu užsakovu, pamatyti projekto derinimo, tvirtinimo procedūras. Nepaisant iššūkių, jie įkvepia ir nurodo kryptis, kur link eiti toliau.
– Šios iniciatyvos tikslas – priartinti mokslą prie visuomenės. Kodėl tai taip svarbu? Kokių pozityvių pokyčių visuomenėje tai gali atnešti?
– Atlikti tyrimai rodo, kad Lietuva yra viena iš paskutiniųjų ES šalių pagal žmonių domėjimosi mokslu lygį. Matome, kad šioje srityje neturime kuo didžiuotis. Visų pirma, norime, kad žmonės pradėtų sąmoningiau suvokti, jog be mokslo toks kasdienis gyvenimas, prie kurio esame pratę, neegzistuotų.
Prie mokslo populiarinimo visuomenėje prisideda ne tik Mokslo krautuvė, tačiau ir mokslo populiarinimo festivaliai, parodos. Tačiau parodose ar festivalyje dalyviai dalyvauja pasyviai. Mokslo krautuvė aktyviai, realiais savo gebėjimais įgalina žmones prisijaukinti mokslo pasaulį.
– Trumpai papasakokite, kaip visa tai veikia?
– Visų pirma, paskleidžiame žinią, kad egzistuoja tokia iniciatyva. Vėliau skatiname organizacijas, bendruomenes suvokti, koks tyrimas jų organizacijai būtų naudingiausias, o mūsų komanda padeda išgryninti idėją. Turėdami aiškią tyrimo viziją, ieškome žmonių, galinčių ir norinčių atlikti tyrimą.
Ilgiuosi meto, kai pati dėsčiau universitete, tad nenoriu prarasti ryšio su jaunais žmonėmis, tad mūsų institute nuolat dirba skirtingų kompetencijų turintys praktikantai. Taip pat prie tyrimo prisideda savanoriai. Šie žmonės padeda surinkti duomenis, vystyti tyrimą. Siekiame, kad nagrinėjamos temos padėtų studentams apsispręsti ir pasirinkti kursinių ar baigiamųjų darbų temas, gautus duomenis pritaikyti ir savo studijų procese.
– Visuomenės poreikių atliepimas – pagrindinis elementas, išskiriantis Mokslo krautuvę iš kitų žinių perdavimo mechanizmų. Kokias temas dažniausiai tenka nagrinėti?
– Tyrinėjamos temos labai įvairios – dar niekuomet neteko analizuoti tos pačios problemos. Jos visos skirtingos ir inovatyvios – kaskart tenka tapti vis naujos temos žinovu. Dirbame su plataus diapazono temomis – nuo ekologijos iki korupcijos ar spaudinių neregiams problematikos.
– Kaip iš visų siūlomų temų atrenkate dėmesio ir atskiro tyrimo vertas problemas?
– Atmetame visas komercines tyrimų temas. Vadovaujamės idėja, kad tam tikra tyrimo tema, mūsų surinkti duomenys, analizė, tyrimo rezultatai turi būti naudingi visuomenei. Tai mūsų savanoriško darbo pagrindas. Komercinės įmonės su malonumu gautų nemokamą tyrimą, tačiau ši veiklos pusė mūsų nedomina. Dar vienas kriterijus – reali galimybė atlikti tyrimą. Kartais organizacijų atstovai tikisi kažko, kam tiesiog nėra galimybių. Tenka kalbėtis ir pasakoti, kad reprezentatyvios visuomenės nuomonės apklausos savo pajėgomis padaryti negalime.
– Ingrida, Mokslo krautuvė Lietuvoje veikia nuo 2013-ųjų metų. Pasidalinkite sėkmingiausių per šiuos metus įgyvendintų kolaboracijų pavyzdžiais.
– Visi atlikti tyrimai buvo sėkmingi ir naudingi. Tenka dalyvauti duomenų pristatymuose tam tikroms suinteresuotoms grupėms. Matome, kad tyrimų rezultatai sukelia diskusijas, apie problemas imama kalbėti, organizacijos suvokia, kokia kryptimi nori dirbti. Ateityje planuojame plėsti temų ratą, bendradarbiauti su kitais universitetais. Kol kas Lietuvoje esame vienintelė Mokslo krautuvė, tačiau labai norėčiau, kad jų atsirastų ir daugiau. Esu tikra – savanoriškų organizacijų niekada nebus per daug. Kuo daugiau jų atsiras – tuo daugiau galėsime nuveikti.
