Šiandien tai atrodo tarsi utopinis sapnas, bet jau ne už kalnų diena, kai dalį nuobodžiausių mūsų darbų perims dirbtinis intelektas, kuris už mus gali padirbėti ir kur kas greičiau, ir patikimiau. Apie tokią ateitį papasakojo ir Vilniuje, „AI Camp“ hakatone pranešimą skaitęs Nathanas Benaichas – buvęs mokslininkas, dirbęs medicinos laboratorijoje, vėliau pasirinkęs informacinių technologijų ir investuotojo kelią ir ypač daug dėmesio kreipiantis į dirbtinio intelekto pritaikymą mūsų gyvenimui palengvinti.
Šiandien tai atrodo tarsi utopinis sapnas, bet jau ne už kalnų diena, kai dalį nuobodžiausių mūsų darbų perims dirbtinis intelektas, kuris už mus gali padirbėti ir kur kas greičiau, ir patikimiau. Apie tokią ateitį papasakojo ir Vilniuje, „AI Camp“ hakatone pranešimą skaitęs Nathanas Benaichas – buvęs mokslininkas, dirbęs medicinos laboratorijoje, vėliau pasirinkęs informacinių technologijų ir investuotojo kelią ir ypač daug dėmesio kreipiantis į dirbtinio intelekto pritaikymą mūsų gyvenimui palengvinti. Apie tokio dirbtiniu intelektu praturtinto gyvenimo grožybes jis mums ir papasakojo.
– Esu tikras, kad mašininis mokymasis pakeis tai, kaip rašome programinę įrangą. Pagrindinė priežastis – ta, kad šiandienos pasaulyje yra begalės duomenų, aprašančių tai, ką mes žinome ir kaip vartotojai elgiasi su produktais mūsų aplinkose. Iš esmės tai reiškia, kad turime informaciją, iš kurios galime automatiškai mokytis, kaip procesai turėtų būti atlikti. Ir tas automatinis mokymasis atlikti užduotis fundamentaliai skiriasi nuo ligšiolinio programavimo būdo – labai specifiškai aprašyti griežtai apibrėžtą taisyklių rinkinį, kaip, tarkime, nusigauti nuo taško A iki taško B.
Vidmanto Balkūno / „15min“ nuotr.
Manau, naujieji metodai yra labai galingi ir išplis daugybės paskirčių programinėje įrangoje. Ir tai padės mums išspręsti turimas problemas – pavyzdžiui, padidins logistikos efektyvumą, patobulins elektroninės prekybos procesus, pakeis finansinių produktų teikimo principus. Bet taip pat dirbtinis intelektas bus pritaikomas ir sveikatos apsaugoje, diagnostikoje, pagerins milžiniškų duomenų kiekių, surenkamų palydovais, apdorojimą, padės ten, kur tradiciniai duomenų apdorojimo įrankiai yra nepakankamai galingi. Ilgainiui skaitmeninėje ekonomikoje beveik visos įmonės, veiklą vykdančios internetu, turės kokius nors programinius mašininio mokymosi sprendimus, kurie suteiks joms kur kas daugiau galimybių.
– Kokias permainas dirbtinis intelektas atneš į darbo rinką? Kokius darbuotojus pakeis dirbtinis intelektas?
– Robotika – dirbtinio intelekto realizacija, atliekanti fizinį darbą, o dirbtinis intelektas atlieka darbus skaitmeniniame, duomenų pasaulyje. Taip, be jokios abejonės, egzistuoja daug specifinių užduočių, kurioms skiriame tam tikrą laiką, o korporacijose tam tikri žmonės atlieka tik tokį specifinį darbą – tarkime, rankinį informacijos suvedimą, informacijos apdorojimą, formų užpildymą, formų skaitymą ir panašiai. Kompiuteriai tą patį darbą gali atlikti ne prasčiau nei žmonės, tad manau, kad ilgainiui tuos darbus atliekančius žmones pakeis programinė įranga. Tad kyla klausimas – kur tie žmonės nueis, ar programinė įranga leis tiems žmonėms savo laiką praleisti naudingiau, spręsti užduotis, reikalaujančias daugiau kūrybingumo ir lankstesnio žmogiško proto, daugiau bendravimo su kitais žmonėmis. Pavyzdžiui, pardavimų srityje vis dar labai svarbus žmogiškas kontaktas. Todėl mano atsakymas yra toks: taip, kai kuriose srityse programinė įranga iš dalies pakeis žmones, bet vis dėlto programinė įranga padeda mums efektyviau ir produktyviau atlikti tas užduotis, kuriose iš tiesų būtinas žmogaus indėlis.
– O kokias, jūsų manymu, reformas turėtų vykdyti vyriausybės, besirengdamos darbo rinkos permainoms? Kaip užtikrinti socialinį saugumą žmonėms, kurie praras darbus atėjus robotams ir dirbtiniam intelektui?
– Nemanau, kad yra koks nors slaptas receptas, bet esu tikras, kad labai svarbu yra kvalifikacijos kėlimas. Juk vis dar yra daugybė žmonių, kurie vis dar nežino, kam iš tikrųjų reikalingas internetas arba nesugeba kompiuteriu naudotis taip, kaip juo naudojasi kiti žmonės savo kasdieniniams reikalams atlikti. Ne mažiau svarbi ir specialybės keitimo galimybė. Taip pat esama ir kūrybingesnių eksperimentų – tokių, kaip visuotinės bazinės pajamos – minimalus, pragyvenimui pakankamas lėšų išskyrimas kiekvienam visuomenės nariui, kuris nėra kaip nors mažinamas dirbant darbą už atlyginimą.
Tiesa, nežinia, ar toks modelis suveiktų – tam tikra prasme jis yra utopinis. Nes neaišku, kas už tai sumokėtų. Be abejo, nebus taip, kad vieną dieną prabusime ir niekas nebeturės darbo, nes viską darys kompiuteriai ir robotai. Iki to bus einama iš lėto. Daugybė tų dirbtinio intelekto įrankių kol kas yra labai trapūs, juos kol kas sunku pritaikyti net vienai užduočiai, jau nekalbant apie skirtingų užduočių atlikimą. Pavyzdžiui, kompiuteris, puikiai išmokęs analizuoti vieno tipo nuotraukas, nežinia kaip reaguos gavęs kitokio tipo nuotraukų rinkinį, nes jis yra konkrečiai prisitaikęs kitam nuotraukų tipui analizuoti.
Labai tikėtina, kad ilgainiui tapsime konservatyvesni – kukliau vertinsime spektrą galimybių, kuriose kompiuteris galės pakeisti žmones. Turime daug laiko pagalvoti ir susiplanuoti, kuria kryptimi judės vienoki ar kitokie darbai, kokių darbų paklausa kris arba kils tam tikruose regionuose.
– Billas Gatesas yra užsiminęs, kad robotus (vadinasi, ir dirbtinį intelektą) derėtų apmokestinti. Ką apie tai galvojate?
– Manau, esminė šios idėjos dalis yra ta, kad robotus sudėtinga sukurti, jie bus brangūs, tad juos įsigyti galės tik ir taip turtingi žmonės, kurie iš šių robotų galės generuoti reikšmingas pinigų sumas, mat jie dirba našiau už žmones ir dėl to turto pasiskirstymo neproporcingumas dar labiau augs. Bet kyla jausmas, kad nesąžininga apmokestinti inovacijas, kurios gali labai teigiamai paveikti labai didelę visuomenės dalį.
Manau, tai labai svarbu sveikatos apsaugos srityje. Tarkime, JAV yra 40 000 radiologų, kurie geba analizuoti rentgeno nuotraukas. Ir kai reikia analizuoti pomenopauzinę stadiją pasiekusių moterų rentgenogramas tikrinant, ar joms nesivysto krūties vėžys – o tokių moterų vien JAV yra 40 milijonų, jeigu ne daugiau – jų mamogramoms analizuoti žmonių nepakanka.
Tad labai akivaizdu, kad programinė įranga turėtų perimti žmonėms tenkantį analizavimo krūvį ir užtikrinti, kad žmonėmis būtų pasirūpinta geriau, diagnozė nustatyta anksčiau. Ir jeigu apmokestinimo sistema būtų taikoma plačiai bei apimtų kiekvieną įmonę, kuriančią pridėtinę vertę taikant mašininio mokymosi algoritmus, manau, tai mažintų norą kurti inovacijas. Tai būtų slopinantis efektas, paveikiantis visus, kas, mano manymu, būtų pavojingiau.
– O ką patartumėte jaunimui? Kokios profesijos ateityje būtų saugios?
– Aš nežinau, ar yra tokia nuo ateities permainų apsauganti profesija – panašu, kad kuo jaunesnis esi šiandien, tuo didesnė tikimybė, kad per gyvenimą pakeisi darbą penkis ar šešis kartus. Kas žino – šis skaičius ateityje gali ir padidėti. Bet, be jokios abejonės, programinės įrangos kūrimas ir bet koks kitas darbas su programine įranga įgyja vis didesnę svarbą. Tad vietoj siekio išmokti kuo daugiau užsienio kalbų geriau būtų mokytis kuo daugiau programavimo kalbų.
– Ar dirbtinis intelektas turėtų vietos mene?
– Taip, manau, vis labiau aiškėja suvokimas, kaip kompiuteriai galėtų būti kūrybingi ir kaip gali paskatinti dar didesnį kūrybingumą. Prieš porą metų investavome į kompaniją „Jukedeck“, kurios misija – išmokus iš žmonių kurti visiškai originalią muziką. Dažnai keliamas argumentas, kad tokiu būdu menas naikinamas, tačiau man atrodo, kad arčiau realybės būtų tai, kad šis įrankis kaip tik skatina meniškumą. Tik pažvelkite, kaip skaitmeniniai veidrodiniai fotoaparatai paskatino žmones fotografuoti – nebereikia pirkti juostelių, ryškinti jų tamsiame kambaryje ir gaminti popierinių nuotraukų. Tai būdavo brangus ir ilgas procesas. O pasižiūrėkite, kas pasidarė dabar – nuo veidrodinių fotoaparatų perėjome prie išmaniųjų telefonų ir „Instagram“. Dabar fotografas yra kiekvienas. Tai taip pat yra savotiška meno forma ir bendru vertinimu tai yra teigiamas dalykas. Tą patį galima pasakyti ir apie muziką, ir apie kitas kūrybingumo formas.
– Dirbtinis intelektas glaudžiai susijęs su singuliariumo sąvoka. Kaip manote, turėtume to siekti ar labiau bijoti?
– Nemanau, kad to pats bijočiau, bet nelabai to ir siekčiau. Būčiau kažkur per vidurį. Ši sąvoka atsiduoda distopiškumu. Manau, daugelį technologinių tendencijų sunku numatyti ilgesniam nei 5–10 metų laikotarpiui. Manau, singuliariumą gerai iliustruoja Nicko Bostromo minties eksperimentas apie robotą, gaminantį popieriaus segtukus. Vienintelis jo tikslas yra prigaminti kuo daugiau popieriaus segtukų, tačiau kažkuriuo momentu robotas supranta, kad norint prigaminti daugiau segtukų reikia daugiau žaliavų, kurias jis vagia iš kitų šalių, tokiu būdu sukeldamas pasaulinį karą.
Taigi, konkretus, nedidelės apimties tikslas ilgą laiką nekontroliuojamas gali išsivystyti į kažką labai reikšmingo. Žinoma, tai yra labiau teorinis pasvarstymas, kuriame nenumatyti jokie saugikliai, kuriuos susikurtume dar iki priartėdami prie tokių krizinių situacijų.
Jau dabar dirbtinio intelekto mokslinių tyrimų srityje yra nemažai darbų, susijusių su didelio raudono mygtuko kūrimu, kurį paspaudus galima būtų sustabdyti netinkama kryptimi pasisukusius įvykius. Taigi, nesu tikras, kad būčiau singuliariumo šalininkas, nežinau ar tai kada nors apskritai nutiks, bet esu tikras, kad jei nutiks, tai reikšmingi ištekliai bus skirti tam, kad būtume užtikrinti, jog galime valdyti sistemą, kurią sukūrėme. Nes kitaip tai būtų tiesiog neatsakinga.
– Esate investuotojas – į kokius dirbtinio intelekto produktus investavote?
– Vienas, kuris svarbus internetui plačiąja prasme, analizuoja mokėjimus internete ir nustato, kurie mokėjimai yra atlikti tikrųjų sąskaitų savininkų, o kurie – neteisėtais būdais sąskaitų duomenis gavusių sukčių. Ši Londone įsteigta bendrovė teikia savo paslaugas interneto parduotuvėms. Ši sistema analizuoja kiekvieną mokėjimą ir įvertina, ar jis atrodo normaliai, ar kuo nors išsiskiria. Tokį produktą kurti nėra lengva – sukčiai prisigalvoja vis naujų strategijų.
Senesnė analogiškas funkcija atliekanti programinė įranga buvo papildoma nauju instrukcijų rinkiniu, kai tik analitikai aiškiai perprasdavo naują sukčiavimo strategiją, o konkrečiai šiuo atveju vykdoma automatinė duomenų analizė priimami sprendimai – tai yra fundamentaliai geresnis būdas aptikti naujus elgsenos modelius ir sudaryti sąsajas tarp asmenų sukčių grupuotėse. Kita investicija – į bendrovę, kuriančią kažką panašaus į „Google Street View“. Ji suteikia galimybę žmonėms pasiimti bet kokią ryšį su internetu turinčią kamerą ir fiksuoti aplinkos vaizdą vaikščiojant, važinėjant dviračiu ar automobiliu. Vaizdas gali būti ir filmuotas, ir fotografuotas. Iš esmės jie kuria sklandų perėjimą nuo vieno vaizdo prie kito, panašiai, kaip „Street View“.
Tai yra labai galingas produktas, nes yra dešimtys tūkstančių žmonių, kurie labai aktyviai kuria jiems turinį – jie visame pasaulyje užfiksavo apie 150 mln. gatvių vaizdų iš 2,5 mln. kilometrų kelių ir gatvių. Šios paslaugos naudotojai aplankė 190 pasaulio žmonių ir gatvių vaizdinius žemėlapius sudaro kur kas greičiau, kur kas pigiau, nei tą padarytų „Google“ automobilis su specialia įranga ant stogo.
Kitas projektas, į kurį investavome – tai jau minėtas „Jukedeck“. Jis ganėtinai galingas, žinant, kad šiandien norint įsigyti žmonių sukurtą muziką reikia mokėti dideles sumas autoriams. Tokią nebrangią muziką galima įtraukti į savo videofilmukus, į „Snapchat“ ir kitokį turinį nepažeidinėjant autorių teisių.
Neturint specifinių muzikinių sugebėjimų muziką iki šiol buvo sudėtinga sukurti, o dabar – paprasta: pasirenkate žanrą, tempą, keletą kitų parametrų ir jau turite tai, ko jums reikia. Taip pat investavome į „Starship Technologies“ – Estijoje įsteigtą bendrovę, kuriančią šešiaračius siuntinių pristatymo robotukus. Jie savo gaminius jau bando Jungtinėje Karalystėje, San Fransiske, ir, jeigu neklystu, Vokietijoje.
Robotukas pristatinėja nedidelius siuntinius ir užsisakytas maisto prekes. Pristatymo paslaugos teikėjas turi savo teritoriją, kurioje stovi konteineriai su pristatymo robotukais. Kurjeris pristato kliento užsakytą paketą į tą teritoriją, kur paketas priimamas ir įdedamas į robotuką, kuris iškart po to vyksta pas klientą. Dėl to laikotarpį tarp prekės užsakymo ir gavimo galima sutrumpinti iki vos 10 minučių.
Ir didžiąją dalį navigacijos šie robotai atlieka savarankiškai, nors jeigu kyla kokia nors nenumatyta situacija, valdymą nuotoliniu būdu gali perimti gyvas operatorius. Hakatonas „AI Camp“ Vilniaus Techparke vyksta visą savaitgalį, nuo balandžio 7 iki 9 dienos, tad jeigu turite idėjų, kurias norėtumėte realizuoti ir ieškote bendraminčių ar bent jau įkvėpimo naujiems darbams – paskubėkite.
