Po oda implantuojamos mikroschemos, leidžiančios žinoti tikslią žmogaus buvimo vietą, skamba kaip mokslinė fantastika. Ar gali būti, kad jau netolimoje ateityje jas galės įsidiegti kiekvienas, o pagrobimo atveju jos padės lengvai rasti auką? Artimiausioje ateityje to tikėtis sunku, tačiau technologinių priemonių norintiems jaustis saugiau patiems ir užtikrinti artimųjų saugumą esama ir dabar.
Po oda implantuojamos mikroschemos, leidžiančios žinoti tikslią žmogaus buvimo vietą, skamba kaip mokslinė fantastika. Ar gali būti, kad jau netolimoje ateityje jas galės įsidiegti kiekvienas, o pagrobimo atveju jos padės lengvai rasti auką? Artimiausioje ateityje to tikėtis sunku, tačiau technologinių priemonių norintiems jaustis saugiau patiems ir užtikrinti artimųjų saugumą esama ir dabar.
Problema – energijos šaltinis
Technologija, leidžianti realiu laiku sekti žmogaus buvimo vietą GPS sistemų pagalba, išties egzistuoja. Tačiau prietaisai, kurie naudojasi šia technologija, turi turėti energijos šaltinį – bateriją. Dabar egzistuojančių GPS sekimo įrenginių būtent dėl juose įrengtos baterijos, leidžiančios nuolat veikti, matmenų, išmatavimai yra didesni negu mikroschemos. Tokį prietaisą „įmontuoti“ po oda būtų tiesiog nepatogu. Ar gali baterija būti mažesnė? Ateityje gal ir galės, bet kol kas informaciją apie žmogaus buvimo vietą perduodančio įrenginio, kuris galėtų tilpti po žmogaus oda, yra tiesiog neįmanoma.
Po oda integruojamos technologijos skirtos kitiems tikslams
Tiesa, po oda implantuojamos mikroschemos kai kuriose srityse jau yra naudojamos pasitelkiant kitą – RFID (Radijo dažnio identifikavimo, Radio frequency identification) technologiją. Ši technologija susideda iš dviejų dalių – žymės ir skaitytuvo. Į žymę įrašoma informacija, kurią radijo bangų pagalba „nuskaito“ skaitytuvas, panašiai kaip parduotuvėje nuskaitomas brūkšninis kodas. Ši technologija, naudojama, pavyzdžiui, bibliotekose grąžinant knygas, sandėliuose patenkant į kitas patalpas ar oro uostuose sekant bagažą.
Paprastai RFID žymės būna integruojamos į korteles, lipnius pakabukus, darbo pažymėjimus ir pan. RFID žymės yra labai mažos – maždaug ryžio grūdo dydžio – todėl gali būti įsiuvamos ir po oda. Jei žymė su unikaliu asmens identifikaciniu kodu yra įsiuvama, pavyzdžiui, po delno oda, tuomet jam gal priglaudus ranką su žyme prie skaitytuvo, šis jį identifikuos.
Atpažinęs informaciją, skaitytuvas įvykdys tam tikrą funkciją – pavyzdžiui, atvers asmeniui duris ar leis susimokėti už paslaugą. Technologiją bandyta pritaikyti ir medicininiais tikslais – 2004 m. JAV buvo sukurta „VeroChip“ sistema, kurios naudotojams po oda buvo įsiuvama RFID žymė su jų medicinine informacija.
Kūrėjų teigimu, tai turėjo nelaimingų atsitikimų atveju leisti ligoninėms greitai pasiekti visą asmens medicininę istoriją. Tačiau ligoninės neskubėjo diegti skaitytuvų, o ligoniai – siūtis implantus, ir 2010 m. paslauga buvo nustota teigti. Tokios žymės jau gana dažnai įsiuvamos po naminių gyvūnų, pavyzdžiui, šunų, oda dėl saugumo.
Į žymes įrašoma pagrindinė informacija apie šunį ir jo šeimininką. Tačiau svarbu suvokti, kad žymės pačios iš savęs signalų nepriima ir gyvūnų rasti nepadeda – tik atpažinti pasimetusį gyvūną, kai jį jau kažkas randa.
RFID žymių „įsiuvimas“ žmonėms kelia susirūpinimą tiek dėl teisinių, tiek dėl etinių, tiek dėl medicininių priežasčių. Viena vertus, kadangi RFID žymėse saugoma informacija nėra koduojama, programišiams lengva slapčia nuskenavus tokią žymę gauti visą joje saugomą informaciją ir ją išnaudoti savo tikslams – patekti į riboto priėjimo vietą ar pasisavinti informaciją.
Kita vertus, galima kelti klausimą, ar, pavyzdžiui, darbovietė turi teisę nurodyti darbuotojui implantuoti tokią žymę ir kas, šiam keičiant darbą, turėtų būti atsakingas už jos išoperavimą. Galų gale, tokių žymų implantavimas kelia didelių medicininių pavojų – pradedant padidėjusia vėžio ar organizmo užkrėtimo pavojingais mikroorganizmais rizika ir baigiant abejonėmis, ar toks implantas nesukels pavojaus, jei jo savininkui teks atlikti magnetinio rezonanso tomografijos procedūrą.
Norintiems – prie diržų segami ar kuprinėse slepiami GPS prietaisai
Ar tai reiškia, kad norintys pasirūpinti savo saugumu neturi kitos išeities, tik įsidiegti į telefoną mobiliąją programėlę ir tikėtis, kad atsitikus nelaimei spės išsiųsti pagalbos signalą? Nebūtinai. Lietuvoje galima įsigyti GPS seklių, kurie gali būti slepiami kišenėse arba nešiojami kaip laikrodžiai. Jie leidžia sekti juos dėvinčio žmogaus vietą, o kai kurie – ir pačiam žmogui esant reikalui išsiųsti SOS signalą.
Pirmieji tokio pobūdžio prietaisai Lietuvoje atsirado prieš 8–10 metų. Iš pradžių jie veikė išsiųsdami SMS žinutę nutikus nelaimei, dabar jiems yra sukurtos specialios mobiliosios programėlės. GPS sekimo prietaisų ir panašių prietaisų platinimu užsiimančios bendrovės „Slapukas.lt“ atstovų teigimu, visuomenėje plačiai nuskambėjus Ievos Strazdauskaitės pagrobimo ir nužudymo istorijai besirūpinančių savo bei artimųjų saugumu skaičius išaugo.
„Po Lietuvą sukrėtusios tragedijos sulaukiame daugiau negu įprastai skambučių būtent saugumo klausimais. Žmonės domisi, ar yra kokių nors įrenginių, galinčių apsaugoti juos ir artimuosius. Vieniems aktualu stebėti, ar jų vaikai saugiai atvažiuoja iki mokyklos viešuoju transportu, kitiems – ar nepaklydo artimas garbaus amžiaus žmogus, sergantis Alzheimerio liga, treti domisi dėl asmeninio saugumo“, – 15min sakė „Slapukas.lt“ atstovė.
GPS seklių, anot „Slapukas.lt“ atstovų, būna įvairių dydžių ir tipų. Vaikams yra skirti GPS laikrodžiai, kurie atrodo kaip laikrodžiai, bet veikia ir kaip mobilieji telefonai, rodo buvimo vietą realiu laiku ir turi pagalbos mygtuką, kurį paspaudęs vaikas gali iškart pranešti, kad atsitiko bėda.
Egzistuoja ir mini GPS seklys, kurio dydis – kaip pusė degtukų dėžutės, tad jį galima lengvai paslėpti vidinėje striukės kišenėje ar panašioje vietoje. Jis turi SOS mygtuką, kurį galima paspausti pagrobimo ar užpuolimo atveju. Tada artimas žmogus sužinos, kad kažkas atsitiko, ir asmens buvimo vietą. Aišku, rizika, kad tokį įrenginį grobikas pastebės ir išmes, išlieka. Ar galima tokį įrenginį paslėpti dar slaptesnėje vietoje – striukės pamušale ar batų pade? Pasak „Slapukas.lt“ atstovų, teoriškai tai įmanoma, tačiau jie atkreipia dėmesį, kad tokių įrenginių trūkumas – mažas akumuliatorius.
Mini GPS seklio baterija, jam esant įjungtam, „laiko“ vos kelias dienas, tad jį reikia arba dažnai krauti, arba laikyti išjungus ir įjungti tik ypatingu atveju, nutikus nelaimei. Tai įmanoma padaryti pakankamai greitai, jei įrenginys bus striukės kišenėje, tačiau nusiauti batą ir atidaryti slėptuvę greičiausiai užims kiek daugiau laiko. Kiekvienas norintis dabar taip pat gali įsigyti automobiliui pritaikytą „seklį“. Tokie prietaisai yra tvirtinami prie automobilių ir nustatytu intervalu siunčia informaciją apie automobilio buvimo vietą. Kai kurių iš šių „seklių“ akumuliatoriaus veikimo laikas gali siekti netgi dvejus metus.
