NASA reikalavimai norintiems tapti astronautais išties griežti, tačiau nėra pernelyg gąsdinantys. Pretendentai privalo turėti gamtos mokslų bakalauro laipsnį, būti fiziškai stiprūs ir nuo 149 iki 193 centimetrų ūgio. NASA nepamini, tačiau yra keletas neapčiuopiamų reikalavimų.
NASA reikalavimai norintiems tapti astronautais išties griežti, tačiau nėra pernelyg gąsdinantys. Pretendentai privalo turėti gamtos mokslų bakalauro laipsnį, būti fiziškai stiprūs ir nuo 149 iki 193 centimetrų ūgio. NASA nepamini, tačiau yra keletas neapčiuopiamų reikalavimų.
Keletą greičiausiai nutuokiate: šaltakraujiškumas, problemas spręsti pajėgus intelektas, gebėjimas dirbti komandoje. Tačiau vieno bruožo galite nenumanyti. Tai – gebėjimas nesišlykštėti, rašo livescience.com.
Astronautas Scottas Kelly kosmose save skiepyja nuo gripo, 2015 metai / © NASA
Nesvarumas kosmose gali sukelti daug bjaurių situacijų. Jeigu manote, kad sunku išvalyti kilimo dėmes, pabandykite surinkti plūduriuojančius vėmalus ar sudžiūvusią odą.
„Ant pėdų esančios nuospaudos kosmose galiausiai nukris, – įspėja astronautas Scottas Kelly. – Taigi, jūsų kojų padai tampa minkšti tarsi kūdikio pėdutės. Tačiau pėdų viršus tampa grubus kaip krokodilo oda, nes aš pėdos viršumi naudojuosi judėdamas po kosminę stotį, kai naudojuosi pėdų turėklais.“
Skraidančios nuospaudos, galinčios patekti kad ir į atvirą burną – to pakanka daugumai žmonių suerzinti, bet tai dar ne blogiausia. Štai kas nutiko „STS-1“. 1981 metų balandį astronautai Johnas Youngas ir Robertas Crippenas sėkmingai pilotavo „Space Shuttle Columbia“ per pirmąją šio kosminio laivo misiją, tačiau kelių nesklandumų išvengti visgi nepavyko.
Labai greitai užsikimšo tualetas, todėl abu įgulos nariai buvo priversti naudotis išmatų izoliavimo sistema – tai ilgi vamzdžių formos maišai, pritvirtinti prie sėdmenų ir prilipinti prie išmatų talpyklos. Dar blogiau, grįžtant į Žemės atmosferą vakuume išdžiūvę išmatos iš subyrėjusio tualeto pateko į ventiliacijos sistemą ir į pagrindinę įgulos kabiną. J. Youngas ir R. Crippenas išgyveno fekalijų skraidymą aplink galvas... profesionaliai.
Išmatų izoliavimo sistemos buvo nedidelis nepatogumas „STS-1“ metu, na o „Apollo“ misijų metu tai buvo įprasta. Prietaisai toli gražu nebuvo tobuli, ypač esant mikro nesvarumui. Per misiją „Apollo 10“, kai Tomas Staffordas, Gene‘as Cernanas ir Johnas Youngas skrido aplink Mėnulį, dalis fekalijų ištrūko iš izoliavimo sistemos.
Alanas Boyle‘as atrado nekaip kvepiančią situaciją, peržiūrėdamas filmuotą medžiagą, ir perdavė NBC „Cosmic Log“. „Greičiau paduok servetėlę, ore sklando š..as“, – sako T. Staffordas. „Jis – ne mano“, – pareiškia J. Youngas. „Mano buvo truputį lipnesnis. Išmesk“, – atsako T. Staffordas. Astronautai aptaria fekalijų šalinimo kosmose subtilybes, paskui pokalbis pakrypsta kita linkme. Bet netruks vėl pasigirsta „Houstonai, turime problemą“. „Po galais, dar viena išmata, – sako G. Cernanas. – Kas jums darosi?“
Atsiradus futuristiniams vakuuminiams tualetams ir kokybiškoms filtravimo sistemoms, skraidančių fekalijų nebeliko. Iš tiesų, Tarptautinė kosminė stotis „daug, daug švaresnė nei tualetas namuose“, – leidiniui „Washington Post“ sakė astrobiologas Kasthuri Venkateswaranas. Džiugi žinia trokštantiems tapti astronautais.
