Jei Lietuvoje ketintų įsidarbinti „Facebooko“ įkūrėjas Markas Zuckerbergas, tai būtų sudėtinga, jam tektų įrodinėti, kad yra pakankamai kvalifikuotas. Taip LRT RADIJUI sako informacinių technologijų įmonių vadovas Marius Pereščius.
Jei Lietuvoje ketintų įsidarbinti „Facebooko“ įkūrėjas Markas Zuckerbergas, tai būtų sudėtinga, jam tektų įrodinėti, kad yra pakankamai kvalifikuotas. Taip LRT RADIJUI sako informacinių technologijų įmonių vadovas Marius Pereščius. Anot jo, Lietuvoje vis dar neparuošiama pakankamai informacinių technologijų specialistų, o atvykstantiems darbuotojams iš kitų šalių tenka susidurti su ilgai trunkančiomis, sudėtingomis procedūromis.
– Ar tiesa, kad „Facebooko“ įkūrėjas M. Zuckerbergas, sumanęs atvažiuoti dirbti į Lietuvą, negalėtų to padaryti?
– Jei kalbėtume apie jo, kaip darbuotojo, atvykimą į Lietuvą pagal naujas pataisas, siūlomas aukštos kvalifikacijos darbuotojams informacinių technologijų srityje, taip, tai būtų sudėtinga. Nebūtų neįmanoma, bet jis atvyktų kaip įmonės filialo darbuotojas, nes tai reikalauja mažiau įrodinėjimo.
Tačiau kalbant apie tokį M. Zuckerbergą, koks jis buvo veiklos pradžioje (paprastas programuotojas, studentas), į Lietuvą atvažiuoti būtų gana sunku. Kiek pamenu, universiteto baigti jis nespėjo. M. Zuckerbergui tektų įrodinėti, kad jo kvalifikacija aukšta, o tai šiomis dienomis, pasak Migracijos departamento aiškinimų, sudėtinga.
Lietuvoje reikia eiti į studijų tikrinimo procedūrą. Studijų tikrinimo tarnyba, susisiekusi su mokslo institucija, turi gauti atsakymą, kokias studijas žmogus baigė. Su savo diplomu ar pažymius nurodančiais dokumentais reikia eiti pas vertėjus, apostilizuoti juos su notaro antspaudu ir t. t.
Yra daugybė nesąmonių, kurios tarpininkams leidžia užsidirbti. Taip papildomai trikdomas laikas, nes tos procedūros gali užtrukti nuo kelių savaičių iki pusantro mėnesio. Galbūt kažkam iš to ir yra naudos. Taip stabdomas migrantų skaičius, neleidžiama „Sodrai“ gauti mokesčių už darbuotojus, kurie galėtų dirbti.
– Jūs atsivežate nemažai darbuotojų iš Ukrainos, ar ne?
– Negaliu sakyti, kad nemažai. Atsivežame tam tikrą skaičių, tai pat padedame darbuotojų atsivežti kitiems, juos konsultuojame – kaip tai daryti, kokias procedūras reikia atlikti. Yra įmonių, atsivežusių dešimtis darbuotojų, didžioji dalis tų žmonių – aukštos kvalifikacijos, susiję su IT.
– Kas šį procesą palengvintų?
– Manau, kad reikėtų sugalvoti procedūrą, leidžiančią arba per atstumą, arba gyvai patikrinti atvykstančių žmonių kvalifikaciją. Valdžia nori, kad į Lietuvą atvažiuotų aukštos kvalifikacijos darbuotojai, galintys kurti didelę pridėtinę vertę. Aš juos įvardyčiau kaip darbuotojus, kurie iš Lietuvos jau pabėgo. Mūsų kraštiečiai išvyko į Angliją, o ukrainiečiai, rusai ar baltarusiai atvažiuoja čia kaip į vietą, kur patogu gyventi, juos supranta rusiškai ir pan.
Man tenka matyti, kaip atvažiuoja žmonės, nebaigę universitetų, bet turintys 10–15 metų patirtį, savo šalyse dirbę pagal specialybę, pasižymintys aukšta kvalifikacija. Tai įrodo jų darbo knygelės, dar egzistuojančios Ukrainoje ir Rusijoje. Tai įrodo ir išrašai iš socialinio fondo, padaryti darbai ir kvalifikaciniai sugebėjimai.
Sugebėjimus galėtų patvirtinti ekspertas. Pavyzdžiui, liepti ką nors suprogramuoti turint porą valandų, nesinaudojant „Google“. Turėtų atsirasti tokia tikrinimo procedūra. Kiek žinau, ji Lietuvoje jau egzistuoja ir yra vykdoma Vilniaus prekybos, pramonės ir amatų rūmų. Taip įrodoma profesinė kvalifikacija, kurios negalima pagrįsti mokymo institucijos dokumentu. Pavyzdžiui, aš taip pat esu nebaigęs universiteto.
– Susipažinote su pirmais verslininkais būdamas 14 metų?
–14 metų pradėjau užsiimti rimtu verslu, teko dirbti biržos tarnautoju. Dar anksčiau, būdamas maždaug šešerių, padėjau šeimai prekiauti turguje. Tiesiog buvo toks laikas, 1980–1990 m. nebuvo kito pasirinkimo.
Žvelgiant į dabartį, pagal idėją neturėčiau galimybės kur nors išvažiuoti. Pavyzdžiui, manęs neturėtų priimti Kanadoje kaip kvalifikuoto darbuotojo. Tačiau kai ištrauki savo gyvenimo aprašymą, ten prirašyti kone septyni puslapiai.
Kalbant apie ukrainiečius ir rusus, didžioji jų dalis kvalifikuoti dėl to, kad dirba su užsieniečiais. Tai laisvų darbuotojų rinka, dirbanti JAV ir Kanadai. Jie sėdi namuose, nėra baigę universitetų, turi kompiuterį, nusipirkę po butą, naują automobilį. Taip šie žmonės programuoja namuose ir gali parodyti, kokius darbus yra atlikę.
– Kalbant apie IT specialistus, ar mums jų reikia? Kodėl atsivežame juos iš trečiųjų šalių? Negi jų negali paruošti Lietuva?
– Lietuva gali paruošti, bet mažą jų skaičių. Jie padengtų tik tą žmonių skaičių, kurie išvyksta iš Lietuvos. Šiandienos problema yra tai, kad nerandame naujų darbuotojų. Kaip rasti naujų? Vienas iš būdų – mokyti baigusius mokyklas ir mėgstančius programuoti. Taip pat mokyti baigusius kolegijas, bet neturinčius jokių žinių.
Su tokiais jaunais žmonėmis pats susiduriu, kai jie ateina į praktiką, bendrauju su jų tėvais. Verkiu kartu su tėvais, nes gaila jų prarasto laiko ir pinigų, bet taip yra. Šiandien mokymo sistema, taip pat aukštesniojo ir aukštojo mokslo sistemos neparuošia specialistų, kurie būtų tinkami rinkai.
