Begalės „Facebook“ vartotojų kiekvieną dieną į socialinį tinklą kelia savo kūdikių nuotraukas, „instagramina“ savo pietus ir vakarienes, pasakoja, kas juos tą dieną nudžiugino, nustebino ar papiktino. Tai – tikrų tikriausios „Facebook“ krosnies malkos, dujos ir anglys, varančios galingą socialinio tinklo pinigų kalimo mašiną.
Begalės „Facebook“ vartotojų kiekvieną dieną į socialinį tinklą kelia savo kūdikių nuotraukas, „instagramina“ savo pietus ir vakarienes, pasakoja, kas juos tą dieną nudžiugino, nustebino ar papiktino. Tai – tikrų tikriausios „Facebook“ krosnies malkos, dujos ir anglys, varančios galingą socialinio tinklo pinigų kalimo mašiną.
„Kodėl aš esu?“ – šis klausimas kankino ne tik eilinius linksmybes mėgstančius piliečius sunkiais šeštadienio rytais, bet ir pačius stipriausius pasaulio protus pačiomis skaidriausiomis akimirkomis. Panašu, kad šiandien atsakymas į šį klausimą – bent jau atsakymo versija pagal „Google“ ir „Facebook“ – yra „užkalti daug pinigų“, – leidiniui „The Independent“ rašo Kirsty Major.
Kiekvienas interneto naudotojas yra šių skaitmeninės visuomenės gigantų kuras. Kiekviena jų įkeliama nuotrauka, gimtadienio vaizdeliai, savimi patenkintos būsenos atnaujinimai yra tarsi ketvirtosios pramoninės revoliucijos anglis ir plienas. „Facebook“, „Google“ ir kitos didžiosios technologijų bendrovės kaupia Jūsų generuojamus duomenis apie save – kiekvieną „palaikintą“ ar aplankytą puslapį, kiekvieną aplankytą vietą su laiko žymekliais, kiekvieną pažymėtą nuotrauką, suplanuotas keliones ir absoliučiai visus kitus savo skaitmeninius pėdsakus. Išanalizavus visą šią informaciją parduodami labai tiksliai specializuoti reklaminiai plotai trečiosioms šalims.
Praėjusiais metais „Facebook“ 96 proc. savo pajamų uždirbo iš reklamos. „Google“ – 98 procentus. Kitaip tariant, iš Jūsų. Milžiniškus pinigus. Ir planuojamos pajamos ateinančiais metais didės milžiniškais tempais – vis daugiau naudotojų šių milžinų paslaugomis naudosis per įvairias papildomas programėles – tokias, kaip „Messenger“ ar „Google Maps“, kurioms reklamų blokavimo įskiepiai dar nesukurti. Pasaulio istorijoje žaliavos, iš kurių gaminami pelną duodantys produktai, taip pat buvo pardavinėjamos, o ne dalinamos dykai. Tuo tarpu paprasti vartotojai socialiniams tinklams savo duomenis dalina nemokamai.
Įsivaizduokite situaciją – internete „palaikinate“ nuotrauką žmogaus, kurį sutikę gatvėje net nestabtelėtumėte pasisveikinti, o mainais... mainais atiduodate visą savo asmeninę informaciją kokiai nors privačiai bendrovei. Nekoks, atrodo, sandoris. Ypač nekoks įvertinus tai, kad abi šios bendrovės pagarsėjo savo sugebėjimu išsisukti nuo mokesčių Europos Sąjungoje.
Ir jeigu abi šios įmonės ir toliau priešinsis raginimams perskirstyti savo turtą mokesčių pavidalu, kurie mums paprastiems vartotojams, grįžtų socialinių paslaugų ar geresnės infrastruktūros pavidalu, tai mes, paprasti piliečiai, turėtume pareikalauti tiesiogiai atsilyginti už sunkų šioms dviem bendrovėms nudirbamą darbą – savotiškų „dividendų už duomenis“.
Vienas iš galimų „duomenų dividendų“ išmokėjimo būdų galėtų būti „Visuotinės bazinės pajamos“ – tokia socialinių išmokų forma, kurią besąlygiškai gautų kiekvienas pilietis ir kuri nemažintų pašalpų ar kitokių pajamų, gaunamų iš kitokių šaltinių. Mat jeigu reklamavimosi platformos, prisidengusios interneto paslaugų figos lapeliu ir toliau kals pinigus vien dėl to, kad mes egzistuojame, tuomet mes lyg ir užsitarnavome gauti kažkokį atlygį už tai, kad egzistuojame. Ir patiems technologijų gigantams tokia idėja gali pasirodyti ne pati baisiausia ir kvailiausia.
Programuotojas ir ekonomistas Steve'as Waldmanas visuotines bazines pajamas yra pavadinęs „rizikos kapitalu visuomenei“, nes jos paskatintų žmones daugiau mokytis, įgyti daugiau gebėjimų, būti inovatoriais, daugiau rizikuoti – pavyzdžiui, steigti startuolius nebijant, kad dėl pajamų stokos teks mirti badu. Egzistuoja ir tokių bazinių pajamų moralinis pagrindas.
Darbo rinkai derinantis prie naujų technologijų kai kurios tradicinės profesijos taps nebereikalingomis, tad žmones reikės perkvalifikuoti. Ir technologijų bendrovės turėtų prisidėti prie naujų įgūdžių suteikimo bei nedarbingumo laikotarpio sąnaudų – ypač jeigu jos gauna tiesioginę naudą dėl to, kaip tie žmonės naudojasi jų technologijomis savo kasdieniame gyvenime. Tai ypač svarbu žmonėms, bandantiems išgyventi dirbant darbus, kuriems didelę grėsmę kelia ketvirtoji pramonės revoliucija.
Pavyzdžiui, „Uber“ transformuojasi iš dalijimosi automobiliu platformos į didžiųjų duomenų kompaniją, nes naudojasi informacijos apie kiekvieną savo naudotoją lobynais. Tuo pačiu bendrovė ketina brangius vairuotojus pakeisti autonominiais automobiliais. Tai reiškia, kad ganėtinai netolimoje ateityje „Uber“ duomenų analitikų samdys daugiau nei vairuotojų.
Tad kodėl gi nepadėjus finansuoti vairuotojų apmokymų, kad šie įgytų duomenų analitikų įgūdžius? Ir kodėl gi nepaskatinus vyriausybių daryti tą patį, savo gyventojams suteikiant bazines pajamas, kad šie galėtų išsilaikyti sparčiai besikeičiančioje ekonominėje aplinkoje? Ir tai, anot K. Major, nėra utopinė svajonė. Netgi Indijoje svarstoma itin sudėtingą pašalpų sistemą pakeisti bazinių pajamų planu, pilotinės bazinių pajamų programos jau pradedamos Kanadoje ir net Namibijoje.
