Sukurti naująjį Černobylio sarkofagą prireikė dviejų dešimtmečių. Ši konstrukcija, kuri yra didesnė nei Vemblio stadionas ir aukštesnė už Laisvės statulą, visą katastrofos vietą izoliuos šimtui metų. Projektas buvo įgyvendinamas du dešimtmečius. Vienas iš aktyviausiai prie projekto įgyvendinimo prisidėjusių žmonių – Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko Branduolinės saugos departamento direktorius. 
Sukurti naująjį Černobylio sarkofagą prireikė dviejų dešimtmečių. Ši konstrukcija, kuri yra didesnė nei Vemblio stadionas ir aukštesnė už Laisvės statulą, visą katastrofos vietą izoliuos šimtui metų.
Projektas buvo įgyvendinamas du dešimtmečius. Vienas iš aktyviausiai prie projekto įgyvendinimo prisidėjusių žmonių – Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko Branduolinės saugos departamento direktorius. Vince`ui Novakui buvo per trisdešimt, kai įvyko Černobylio avarija. Dabar, kai jam beveik septyniasdešimt, V. Novakas atvyko pažiūrėti, kaip bus užbaigta tai, ką galima vadinti jo gyvenimo darbu.
Pixabay.com nuotr.
Tikimasi, kad pastačius sarkofagą bus užbaigtas šis katastrofiškas branduolinės energetikos istorijos skyrius. Tačiau kai praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje buvo pirmąkart pasiūlyta Černobylio atominės elektrinės avarijos vietoje, kur radiacijos lygis vis dar yra pavojingai didelis, pastatyti milžinišką konstrukciją, buvo nemažai manančių, kad tai yra beprotybė.
Pirmajam sarkofagui pastatyti prireikė košmariškų 206 dienų, 400 000 kubinių metrų betono ir 7 300 tonų metalo konstrukcijų. „Dirbome trimis pamainomis, tačiau tik po penkias–septynias minutes, nes buvo labai pavojinga, – pasakojo grupės vadovas Jaroslavas Melnikas. – Baigę darbą drabužius tiesiog išmesdavome.“
Iš viso apie milijonas vyrų ir moterų iš visos Sovietų Sąjungos dalyvavo vykdant pradinius valymo ir nukenksminimo darbus. Siekiant užgesinti ugnį ir užkirsti kelią radiacijos paplitimui, iš sraigtasparnių ant reaktoriaus buvo pilamas smėlis, švinas ir kitos medžiagos. Šachtininkai kasėsi po reaktoriumi, kad būtų galima pumpuoti skystą azotą, skirtą atšaldyti branduolinį kurą.
Nepaisant didvyriškų avarijos likviduotojų pastangų, pirmasis sarkofagas buvo laikina konstrukcija, todėl reikėjo rasti ilgalaikį sprendimą. Tačiau iki Sovietų Sąjungos žlugimo 1991 m. tikroji padėtis vietoje buvo neaiški. Posovietinio chaoso sąlygomis Tarptautinė atominės energijos agentūra greitai ėmėsi įgyvendinti projektą, kad apie sovietinius reaktorius sužinotų viską, kas įmanoma.
Šis projektas tapo techniniu pagrindu, kuriuo remdamasi pasaulio bendruomenė ėmėsi spręsti šią problemą. Praėjus keliems mėnesiams po to, kai virš Kremliaus paskutinį kartą buvo nuleista Sovietų Sąjungos vėliava, Ukraina paskelbė tarptautinį Černobylio saugumo užtikrinimo idėjų konkursą.
Konkursą laimėjo prancūzų konsorciumas, kuris pasiūlė virš viso sovietinio sarkofago su pažeistu reaktoriumi pastatyti visiškai naują konstrukciją. Tačiau tokiam statiniui keliami reikalavimai atrodė sunkiai įgyvendinami.
Jis turėjo būti milžiniškas. Jis turėjo būti pakankamai tvirtas, kad išstovėtų bent šimtą metų. Ir jį reikėjo statyti prie pat labai radioaktyvaus objekto, užtikrinant darbininkų saugumą, o po to perkelti į galutinę paskirties vietą – toliau, nei tokio dydžio konstrukcija kada nors buvo perkelta.
Įgyvendinant projektą pirmiausiai reikėjo sutvirtinti esamą sarkofagą, kad jis nesugriūtų. Pirmuosius 10 metų po avarijos vienintelis dalykas, kuris užkirto kelią tolesniam radioaktyviųjų medžiagų plitimui, buvo betono struktūra, pastatyta siaubingomis sąlygomis pirmaisiais mėnesiais po avarijos. Struktūros būklė buvo prasta, tačiau tiesioginiai remonto darbai buvo neįmanomi. Apskaičiuota, kad radiacijos lygis prie reaktoriaus siekia net 10 000 rentgenų per valandą – 20 kartų daugiau už mirtiną dozę.
Tačiau tik pradėjus darbus 1999 m. buvo suvokta, kokia sudėtinga yra padėtis. „Sovietų specialistai sijas į sarkofagą leido sraigtasparniais – taip buvo suformuota visa stogo konstrukcija“, – sakė V. Novakas. Konstrukcijos elementai buvo metami po vieną, jie nebuvo niekaip sutvirtinti.
„Sijos tiesiog riogsojo vienos ant kitų, ir greitai tapo aišku, kad arba jos ėmė slinkti, arba ėmė judėti siena, – sakė jis. – Jei milžiniškos sijos dar būtų pajudėjusios bent kelis centimetrus, jos būtų pradėjusios kristi. Visa konstrukcija būtų sugriuvusi.“
V. Novakas prisimena, koks įtemptas tai buvo metas visiems proceso dalyviams. Tiek Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas, tiek projekto valdymo grupė manė, kad darbo sąlygos buvo visiškai netinkamos. Tačiau nieko nedaryti buvo per daug pavojinga. Buvo priimtas sprendimas imtis veiksmų, ir tai galbūt padėjo išvengti dar vienos katastrofos Černobylyje.
Kartu buvo kuriamas naujasis sarkofagas. Statybos darbus buvo pavesta vykdyti Prancūzijos konsorciumui „Novarka“, kurios projektą Ukrainos vyriausybė patvirtino 2004 m. Siekiant sumažinti darbuotojų apšvitą, „Novarka“ nusprendė milžinišką struktūrą pastatyti už 300 metrų nuo avarijos vietos ir jau užbaigtą ją perkelti į vietą.
Atskiros sarkofago dalys buvo pastatytos ir iš anksto sumontuotos Italijoje. Jas reikėjo jūra atplukdyti į Ukrainą, o po to sunkvežimiais nugabenti į Černobylį. Šiai itin sudėtingai užduočiai prireikė 18 laivų ir 2 500 sunkvežimių. Pagrindinė konstrukcija Černobylyje buvo pastatyta 2014 m. pabaigoje. Nuo Černobylio avarijos buvo praėję 28 metai. Visas statinys į galutinę paskirties vietą buvo perkeltas 2016 m. lapkričio 29 d., praėjus 30 metų ir septyniems mėnesiams po sprogimo. Įgyvendinant šį projektą dalyvavo 10 000 žmonių.
