Lietuvos robotikos asociacijos vadovas Edgaras Leichteris yra šios srities profesionalas, kuris savo kailiu patyrė, kaip sudėtinga turint socialinių mokslų išsilavinimą gilintis į technologinius dalykus. Visgi pašnekovas savo pavyzdžiu įrodė, kad nieko nėra nepasiekiamo ir dalijasi įžvalgomis apie robotikos tendencijas, inžinierių atlyginimus bei kas juos lemia ir kitas įdomybes.
Lietuvos robotikos asociacijos vadovas Edgaras Leichteris yra šios srities profesionalas, kuris savo kailiu patyrė, kaip sudėtinga turint socialinių mokslų išsilavinimą gilintis į technologinius dalykus. Visgi pašnekovas savo pavyzdžiu įrodė, kad nieko nėra nepasiekiamo ir dalijasi įžvalgomis apie robotikos tendencijas, inžinierių atlyginimus bei kas juos lemia ir kitas įdomybes.
– Vadovaujate neseniai įkurtai Lietuvos robotikos asociacijai. Kodėl ryžotės tokioms pareigoms?
– Man tai buvo natūrali evoliucija. 10 metų vadovavau asociacijai „Žinių ekonomikos forumas“, ten atstovavau lazerių ir biotechnologijų sektorius, dariau ateities įžvalgas, analizavau Lietuvos inovacijų sistemos ir verslo-mokslo bendradarbiavimo problematiką. Ilgainiui platus temų ratas ėmė varginti, norėjosi būti arčiau konkrečių ir greitai sprendžiamų verslo problemų. Pradėjau klausinėti pažįstamų startuolių, kas ką įdomaus veikia, kur aš galėčiau prisijungti. Galvojau daugiau apie verslo įmones, tačiau gavau pasiūlymą, kurio negalėjau atsisakyti – kurti Lietuvos robotikos klasterį. Tai yra du viename: daug bendrauju su verslu, tačiau taip pat galiu panaudoti daugelį žinių ir kontaktų, kuriuos įgijau ankstesniame darbe.
Edgaras Leichteris / © DELFI (M. Ažušilio nuotr.)
– Galbūt jūs studijavote inžineriją ar kitus techninius mokslus?
– Kai rinkausi kur studijuoti – populiariausios studijos buvo teisė, ekonomika ir medicina. Baigiau teisę nelabai suprasdamas, ar noriu dirbti šioje srityje. Pradėjęs dirbti supratau, kad man įdomiau yra dalyvauti ateities kūrime. Ir visai neįdomu klausytis, kaip skirtingos šalys teisme pila šiukšles vieni ant kitų. Padariau asmeninį sprendimą ir apie jį dažnai pasakoju moksleiviams, skatindamas juos nebijoti rinktis naujų sričių. Kiti mano išsilavinimai buvo susiję su konkrečių žinių ir įgūdžių poreikiu, atėjusiu jau iš praktikos: baigiau verslo mokyklą ir apsigyniau disertaciją vadybos ir administravimo srityje. Technologijų mokausi neformaliuoju būdu – šiuo metu galimybių kaip niekada daug.
– O galbūt jūs pats esate robotų kūrėjas?
– Įdomu tai, kad visą laiką nuo pat studijų teisės fakultete, mane lydėjo hobis – kompiuteriai, internetas, programavimas. Prisidurdamas prie stipendijos tais laikais surinkinėjau kompiuterius, kurdavau interneto puslapius, buvau vienas iš „Fidonet“, o vėliau interneto tinklo propaguotojų. Man patinka būti ten, kur neišvengiamai formuojasi ateitis.
– Ar galite papasakoti apie savo pirmąją pažintį su robotika?
– Konkrečiai su robotika susidūriau netyčia, tačiau užteko pusdienio, kad suprasčiau, kad ji įveikė ilgą brandos ir fantastikos romanų rašymo etapą ir perėjo į greito augimo fazę. Pasikvietėme Lietuvos robotikos mokyklos įkūrėją Paulių Briedį paskaitos paskaityti. Praktiniuose užsiėmimuose programavome LEGO robotukus ir man labai patiko. Paulius pasiūlė lankyti suaugusiems skirtą grupę ir nuo LEGO pereiti prie „Arduino“ ir „Raspberry Pi“ plokščių programavimo. Iš pradžių dvejojau, nes svarsčiau, kaip aš, suaugęs žmogus, eisiu į mokyklą, tačiau kai išgirdau, kad man pažįstamos lazerių įmonės inžinieriai ten jau apsilankė, galvoju ir man gėdos nebus (juokiasi).
Gimus vaikui, užklasinei veiklai laiko neliko, tačiau spėjau suvokti pagrindinius principus, kurie labai padeda darbe. Vienas iš suvoktų dalykų – robotika tapo prieinama eksperimentavimui praktiškai kiekvienam. Prikurta aibė simuliacinių kompiuterinių programų, kuriose galima testuoti idėjas.
– Kaip vertinate robotikos ateitį Lietuvoje: kai kurie mokymo specialistai jau dabar pabrėžia, kad vaikai nori mokytis humanitarinių dalykų, o ne tiksliųjų. Ypač tai pasakytina apie mergaites, ar su tuo sutiktumėte?
– Robotikos era neišvengiamai ateis, o kokiomis spalvomis ją nupiešime priklauso nuo mūsų. Renkantis karjerą, patariu visiems: jeigu vienodai sekasi ir fizika, ir literatūra, pirma pasistenkite pabaigti technologinius mokslus, pavyzdžiui, fizikos, o po to papildomai pasimokykite socialinių, tarkime vadybos, arba laisvalaikiu rašykite eiles. Atvirkščiai padaryti daug sunkiau. Tuo tarpu mūsų išgyvenimui robotų eroje reikės technologinių žinių, o uždirbti orius atlyginimus galės tik kūrybiški ir įprastus rėmus netelpantys žmonės, t. y. tie, kurių darbą bus sunku automatizuoti.
Dėl vaikų pasirinkimo ir merginų – sutinku su mokymo specialistais. Kolegos iš manęs juokiasi, nes nuolat kartoju: reikia daugiau merginų technologiniuose moksluose. Sako „kam tau tos emocijos?“. Tačiau inovacijos gimsta skirtingų požiūrių sankirtoje. Reikia ne tik skirtingų lyčių, bet ir skirtingų amžių, kultūrų, pažiūrų. Bet dar labiau reikia gebėjimo turėti ir pagrįsti savo nuomonę. Mokyklose vaikai nepakankamai išmoksta judėti prieš srovę, rinktis, kritiškai mąstyti, rizikuoti, turėti ambiciją ir nuosekliai jos siekti. Situacija kai kuriose mokyklose jau pradeda gerėti, bet bendras vaizdas vis dar liūdnas.
– Robotika skamba patraukliai, tačiau ar iš tiesų šioje srityje dirbantys žmonės gali tikėtis uždirbti orius atlyginimus? Pamenu, kai pasidalinote iliustratyviu pavyzdžiu, kad kompetentingi žmonės užuot kūrę robotus remontuoja šaldytuvus. Toks pasirinkimas turbūt iš geriau apmokamo darbo stygiaus?
– Toks pasirinkimas dažniausiai yra dėl tikėjimo savo jėgomis stokos, o taip pat dėl nuolatinio „sistemos“ kalimo į galvą, kad darbą tau turi kažkas duoti, atlyginimą nustatyti, turi pastebėti, kad tu esi nepatenkintas ir siūlyti geresnes sąlygas.
Jeigu žmogus žino, kokią vertę jis generuoja įmonei ir sugeba tai pagrįsti, jo atlyginimas atitinka rinkos vertę. Tačiau dažnai jis ir pats turi keistis: kažko naujo išmokti, pažiūrėti į save iš šalies ir tobulėti, pažvelgti į situaciją iš įmonės pozicijų – kaip jis gali būti dar naudingesnis įmonei. Keistis yra labai sunku, dėl to žmogus renkasi lengvesnį kelią – dirbti nekenčiamą darbą ir burbėti.
– Gal žinote, kokių atlyginimų Lietuvoje gali tikėtis robotikos specialistai ir profesionalai, bent apytiksliai?
– Kalbant apie atlyginimus – orientuotis reikėtų į informacinių technologijų (IT) sektoriaus atstovų atlyginimus. Sakyčiau 1 tūkst. EUR „į rankas“ yra normalu. Naujokai, kurie sugeba ne tik kalbėti, bet ir kažką padaryti – 700–800 EUR. Aukštos klasės specialistai – gali būti ir daugiau nei 2 tūkst. EUR. Tačiau reikia suvokti, kad kol kas robotikos sektoriuje darbo vietų pasiūla nėra didelė. Žiūrint į 4–5 metų perspektyvą numatomas spartus sektoriaus augimas. O darbo programuotojams, kurie nemokės programuoti „daiktų“, darbo vietų pasiūla rinkoje gali ir mažėti.
– Anksčiau esate minėjęs, kad Lietuvos robotikoje vietos gamintojai, nors yra pasiekę gana daug, ne visada buvo užmezgę sėkmingus bendradarbiavimo santykius. Kaip jūs manote kokia yra to priežastis? Ar tiesiog tam nesusiklostė aplinkybės, ar tarp vietos verslo trūksta pasitikėjimo, bendrų iniciatyvų?
– Pradėkime nuo to, kad bendradarbiavimo ir pasitikėjimo kultūros Lietuvoje mažai, kad dar neseniai išaugome iš „laukinių vakarų“ periodo, kai konkurentas konkurentą tiesiog sprogdindavo. Pasitikėjimo kultūrai susiformuoti reikia laiko, gerai veikiančios švietimo sistemos, kultūros suformuoto vertybinio konteksto. Versle šie santykiai labai trapūs, sunku pasitikėti konkurentu, kai abu lipa vienas kitam ant kulnų mažoje Lietuvos rinkoje.
Todėl Lietuvos robotikos asociacijose stengiamės ieškoti galimybių veikti kartu tarptautinėse rinkose. Bandome bendromis jėgomis aiškintis tradicinės pramonės problemas. Tada žymiai lengviau susitarti. Konkrečių bendradarbiavimo projektų kol kas mažai, bet per metus nuo pokalbių apie asociacijos poreikį pradžios sparčiai pasistūmėjome į priekį. Prie to labai stipriai prisideda ir asociacijos pirmininkas, kuris pagal tautybę yra danas.
– Ko tikitės robotikos srityje kitais metais?
– Pramoninės robotikos sektorius auga 10–12 proc. per metus. Panašiai auga ir profesionalių paslaugų sektoriaus robotika. Ypatingai prognozuojamas augimas logistikos srityje, medicinoje, krašto apsaugoje. Tačiau labiausiai auga – 40 proc. per metus – asmeninių paslaugų robotika, tai – pramogos, namų valymas, vejos priežiūra, pagyvenusių žmonių priežiūra, švietimas ir mokymas. Taip pat stebimas labai spartus augimas kuriant naujas robotikos įmones. Šiuo metu naujų įmonių kūrimo srityje pirmauja Europa. JAV robotikos srityje nėra lyderė, bet pagal prognozes ir skaičius sparčiai vejasi.
Labai norėčiau 2017-ais metais pamatyti Lietuvoje bent keletą startuolių, kurie veiktų asmeninių paslaugų robotikos srityje. Kai parodai žmonėms pramonėje veikiantį robotą, jie nustemba, kad jis visai nepanašus į robotą iš filmų. Asmeninių paslaugų robotika daug suprantamesnė paprastam žmogui.
Tradicinėje pramonėje susidomėjimas robotizavimu auga. Daugėja ir sėkmės istorijų, kurias robotikos įmonės gali naudoti darydamos naujus pardavimus. Palaipsniui išeiname iš eksperimentavimo ir klaidų darymo fazės į brandesnius lietuviškus sprendimus.
Dar neseniai būčiau sakęs, kad gerai būtų 2017-ais sulaukti pirmos rimtesnės rizikos kapitalo investicijos į robotikos įmonę, tačiau prieš mėnesį toks įvykis jau įvyko. Tai belieka 2017-iems palinkėti dar 2–3 panašių investicijų į robotikos, daiktų interneto ar panašius startuolius.
