Mokyklos vis dar neišnaudoja technologijų teikiamų galimybių, kurios galėtų suteikti moksleiviams šiuolaikiniam gyvenimui reikalingų įgūdžių – taip rašoma OECD (Ekonominio ir socialinio bendradarbiavimo ir vystymosi organizacijos) PISA (Tarptautinio penkiolikmečių tyrimo) išvadose apie skaitmeninį raštingumą.
Tyrimo autoriai pabrėžia, kad net tos šalys, kurios daug investavo į informacines švietimo technologijas, nepasiekė žymaus PISA rezultatų pagerėjimo. Belaukiant naujų PISA duomenų, pagal kuriuos Lietuva tikisi pakilti aukščiau nei iki šiol nepasiektas tyrime dalyvaujančių šalių vidurkis, kyla poreikis kritiškai įvertinti esamus skaitmeninius švietimo įrankius. Tarp jų – ir visuotinais tampantys elektroniniai dienynai, ir skaitmeninį ugdymo turinį talpinančios aplinkos, skirtos praturtinti pamokas.
Technologijos – ne panacėja
„Kad išpildytų į technologijas dedamas viltis, šalys turi dėti daugiau pastangų, siekti, jog mokytojai būtų pokyčių priešakyje ir juos įgyvendintų“, – rašoma OECD pranešime apie paskutinę besimokančiųjų, kompiuterių ir mokymosi sąsajų ataskaitą.
Tuo metu pasak Tado Puko, leidyklos „Šviesa“ skaitmeninių produktų skyriaus vadovo, svarbu nepamiršti, kad pagrindinis tikslas yra ne technologijų naudojimas, o sėkmingo vaiko gyvenimo pagrindai.
„Kad ir kaip besižavėtume technologijų plėtra ir jų atveriamomis galimybėmis, turime suprasti, kad svarbiausias asmuo vaiko ugdyme išlieka mokytojas. Jam svarbu turėti ne vien technologinį įrankį, bet jame sudėtą vertingą ugdymo turinį – pamokų medžiagą, užduotis, integruotą vertinimą. Todėl ir virtualūs švietimo sprendimai, visų pirma, turi leisti mokytojui dirbti taip, kad padėtų vaikams kuo sėkmingiau mokytis. Gera programa taupo mokytojo laiką, palengvina pasiruošimą pamokai, kad daugiau dėmesio liktų bendravimui su vaikais. Taip pat svarbu aiškiau ir nuosekliau bendrauti su tėvais, kuriems rūpi sekti visą vaiko pažangą, ne tik pažymius“, – apie technologijų paskirtį kalba Tadas Pukas.
Jis atkreipia dėmesį, kad technologijų raida yra daug spartesnė, nei jas spėjama įsisavinti.
„Prieš penkerius metus sukurti telefonai šiandien jau tapo nieko verti. Lygiai taip pat sensta ir programos, kurių atnaujinimo nebeužtenka, jas tenka kurti iš naujo, žvelgiant ne į praeitį, o į ateitį“, – teigia T. Pukas.
Taip pat greitai keičiasi ir moksleivių bei mokytojų poreikiai. Nuo šių metų į mokyklas atėjo naujoji alfa karta, sociologų vadinama tikru iššūkiu mokytojams ir tėvams.
„Į mokyklą susirenka labai skirtingi vaikai. Jie čia ateina su savo norais, gebėjimais, žiniomis, skiriasi tai, kuo jie domisi. Todėl siekiant, kad pamoka būtų kiekvienam vaikui pritaikyta, įdomi ir atitiktų jo poreikius, mokytojams reikia viską diferencijuoti, integruoti dalykus“, – apie šiuolaikinio švietimo iššūkius kalba Odeta Janušaitienė, Vilniaus Genio progimnazijos matematikos mokytoja.
Mokykloms trūksta ne tik lėšų
Viena iš dažniausiai įvardijamų technologijų taikymo mokykloje problemų yra biudžeto trūkumas.
Kauno LSMU Gimnazijos direktorius Arūnas Bučnys atskleidė įprastą savivaldybės mokyklose sutinkamą faktinį lėšų paskirstymą. Pasak jo, neretai 97 procentus mokinio krepšelio lėšų sudaro darbo užmokestis ir socialinio draudimo įmokos, o 3 procentai – mokymo reikmių finansavimas, iš kurių vadovėliams tenka 60 proc., o likusi dalis – IKT, kvalifikacijos tobulinimas, pažintinė veikla.
Kitokia situacija gali pasigirti tik tėvų iš dalies finansuojamos mokyklos. Pavyzdžiui, LSMU gimnazijoje IKT diegimui išleidžiama 225 proc. daugiau nei tam gaunama lėšų iš mokinio krepšelio.
Kita vertus, techninės ir programinės įrangos įsigijimas dar nieko nereiškia. Europos Komisijos tyrimų duomenimis, Lietuvos moksleiviai, naudodami šiuolaikines mokslo technologijas, yra net dvigubai labiau pažengę negu statistinio ES vidurkio mokiniai: visose klasėse bent kartą per savaitę savo mobiliuosius telefonus mokymuisi naudoja vidutiniškai 65 proc. mokinių, o ES vidurkis – tik 36 proc. Tačiau nepaisant technologinio išprusimo mokslo rezultatai iki šiol nuvilia – PISA tyrimų duomenimis, 15 metų moksleivių skaitymo, matematikos ir gamtos mokslų pasiekimai Lietuvoje visose trijose srityse prastesni nei OECD vidurkis.
Mokytoja O. Janušaitienė mano, kad pedagogai turi pakankamai priemonių, bet ne visas jas gali ir moka panaudoti. Šios problemos sprendimas priklauso jau ne nuo finansavimo apimčių.
Požiūris turi keistis
T. Pukas pastebi, kad viena iš auksinių bet kurio gero produkto ar sprendimo kūrimo taisyklių yra pradėti nuo bendravimo su būsimaisiais vartotojais ir įsiklausyti į jų pageidavimus ir pirmuosius atsiliepimus. Jį stebina, kad tai nuo seno įprasta privačiame versle, bet iki šiol sunkiai prigyja švietimo srityje, kur mokytojai, tėvai ir vaikai gauna programą be galimybės kažką keisti ar prisidėti prie jos tobulinimo.
Tikimasi, kad aktyvesnis mokytojų įtraukimas ne tik į mokymosi aplinkos taikymą, bet ir jos kūrimą tai pat galėtų padėti spręsti atotrūkį tarp technologijų galimybių ir praktikos. Tokiu būdu virtualią aplinką, skirtą švietimui, turėtų kurti jungtinės komandos, sudarytos iš mokslininkų, mokytojų ir IT specialistų.
„Dideles viltis dedame į dienyną, kurio kūrėjai galėtų mums pasiūlyti sprendimą, neapkraunantį mokytojo, ir padėtų kuo išsamiau informuoti tėvelius apie jų vaiko pažangą“, – apie lūkesčius kalba Vida Monginienė, Kauno Jono Pauliaus II gimnazijos direktoriaus pavaduotoja pradinių klasių ugdymui.
Diskusija ir sprendimų demonstracija apžvelgiant tai, kokias naujas galimybes atveria šiuolaikinė virtualioji mokymo ir mokymosi aplinka, vyks šeštadienį, parodos „Mokykla 2016“ metu, 5.1 salėje 13.00–13.45 val., renginyje „Mokymosi priemonių evoliucija: virtualiosios aplinkos „EDUKA“ galimybės“. Joje dalyvaus skaitmeninius edukacinius sprendimus kuriantys ir testuojantys pedagogai.