Lietuva 12 metų yra visateisė Europos Sąjungos narė, tačiau lietuviškos pramonės gaminiai bendroje Europos rinkoje kelią skinasi sunkiai. Vienas iš pagrindinių „stabdžių“ – tarptautiniai sertifikatai, kurių neturėjimas užveria vartus į patraukliausias vakarų rinkas. Nors tarp gamintojų netyla diskusijos, ar sertifikatai iš tikrųjų liudija kokybinę pažangą, ar visgi tai tėra brangi įvaizdžio detalė, vis dažniau sutariama: be jų europinės rinkos neužkariausi. Kas trukdo sertifikuoti lietuviškus gaminius?
Lietuva 12 metų yra visateisė Europos Sąjungos narė, tačiau lietuviškos pramonės gaminiai bendroje Europos rinkoje kelią skinasi sunkiai. Vienas iš pagrindinių „stabdžių“ – tarptautiniai sertifikatai, kurių neturėjimas užveria vartus į patraukliausias vakarų rinkas. Nors tarp gamintojų netyla diskusijos, ar sertifikatai iš tikrųjų liudija kokybinę pažangą, ar visgi tai tėra brangi įvaizdžio detalė, vis dažniau sutariama: be jų europinės rinkos neužkariausi. Kas trukdo sertifikuoti lietuviškus gaminius?
Didžioji dalis Lietuvos gamintojų vis dar išdidžiai puikuojasi vadinamosiomis „gamintojo deklaracijomis“. Tokiuose dokumentuose kokybės standartų laikymąsi liudija ne nepriklausomi vertintojai, bet pats gamintojas. Tačiau išorinio legitimumo neturinčios „vidinės“ Lietuvos gamintojų deklaracijos mažai tepadeda skinantis kelius bendrojoje ES rinkoje, prie kurios Lietuva prisijungė 2004 metais. Beldžiantis į vakarų rinkas ir dalyvaujant konkursuose, dažniausiai privalu turėti kito „kalibro“ dokumentus - tarptautiniu mastu pripažįstamus sertifikatus, patvirtinančius gaminių atitiktį europiniams standartams.
Vokiečiai ne žaidžia
Žvelgiant iš pirkėjo perspektyvos, tarptautinių sertifikatų turėjimas byloja pastovią gaminių kokybę. Tokie sertifikatai įprastai apima ne tik gaminį, bet ir pačią gamyklą, kurioje yra gaminami. Sertifikavimo taisyklės numato, kad gamintojas gali būti tikrinamas ir inspektuojamas nepriklausomų užsienio laboratorijų be išankstinio perspėjimo. Todėl rizikuoti gaminių kokybe tampa neįmanoma.
Prekybos ES rinkoje požiūriu, europinio ar pasaulinio lygio standartus įrodantys sertifikatai tampa gyvybiškai būtina produktų pardavimo sąlyga. Pavyzdžiui, elektrotechnikos srityje pagrindinis ES šalyse reikalaujamas dokumentas yra ENEC sertifikatas (angl. the European Norms Electical Certification).
Kaip teigia Tomas Pukas, „Ecolight“ šviestuvus su šviesos diodais gaminančios įmonės „Elektros taupymo sprendimai“ vadovas, investicija į ENEC yra brangi, tačiau atsiperkanti: „Seno kirpimo gamintojai Lietuvoje dažnai pajuokia sertifikatų madą, tačiau juokas gali baigtis ašaromis – pavyzdžiui, be ENEC dokumento su rimčiausiais klientais Vokietijoje net pokalbio negalėdavome pradėti“.
ENEC sertifikatas yra pagrindinis aukštos kokybės elektrotechnikos gaminių sertifikatas Europos Sąjungoje, liudijantis, kad produktas yra visiškai saugus naudoti, o visos techninės charakteristikos yra ištestuotos ir patvirtintos nepriklausomos laboratorijos. Linksmakalnyje įsikūrusi įmonė „Elektros taupymo sprendimai“ yra pirmoji Lietuvoje šviestuvų gamintoja, kuriai šį rudenį pavyko gauti šį prestižinį dokumentą. Bendrovė yra oficiali olandų technologijų giganto „Philips“ partnerė.
Lietuviškos sertifikavimo kančios
Jei tarptautinių sertifikatų turėjimas atveria verslui plačias tarptautines galimybes, kyla klausimas, kas trukdo Lietuvos įmonėms sklandžiai įgyvendinti sertifikavimo procesą. Tomas Pukas visų pirma išskiria investicijų veiksnį: „Galimybes gauti sertifikatus riboja reikalavimas, kad absoliučiai visi gaminio komponentai būtų atskirai sertifikuoti, – teigė specialistas. – Daugelį verslininkų atbaido galutinė šio ilgo proceso kaina.“
Kalbant apie pramoninę gamybą, vieno produkto sertifikavimas įprastai kainuoja apie 10000 eurų. Jei gaminį sudaro trys komponentai, būtina sertifikuoti visus tris sudedamuosius elementus. Tuomet sertifikavimo kaina išauga iki 30000 eurų arba dar didesnių sumų priklausomai nuo gaminio komponentų kiekio.
Kitas svarbus aspektas, stabdantis lietuviškų produktų sertifikavimą, yra griežti reikalavimai produktų kokybei ir saugumui bei pačiai gamyklai, kurioje užgimsta sertifikuojami produktai. Gamykla privalo laikytis kokybės patikros procedūrų, turėti tam reikalingą specialią įrangą, saugoti įrašus apie gaminių patikrą, turi būti įsidiegusi bent jau ISO 9001 kokybės vadybos standartą ir išpildyti kitus specializuotus reikalavimus.
„Visai nesvarbu, ar tu gamini arbatą, ar metalo apdirbimo mašinas – svajonės apie vakarietišką eksportą netruks atsimušti į sertifikatų reikalaujančią Europos rinką, – teigė „Ecolight“ vadovas. – Kuo daugiau Lietuvos verslas kalbės apie sertifikavimą kaip apie perteklinį išlaidavimą, tuo mažiau šansų turėsime viliodami Europos pirkėjus.“
