NASA, JAV KOP ir „Lockheed Martin“ atstovai susirinko Kalifornijoje ir paskelbė, kad ultragarsiniai lėktuvai yra „neišvengiami“ – suprask, metas pratintis prie minties skraidyti daugiau nei penkis kartus greičiau už garsą. Jei toks greičio apibūdinimas jums nieko nereiškia, gal aiškiau būtų 4800 km/h ? Arba kelionė iš Londono į Niujorką per 35 minutes, ir iš Londono į Sidnį per 2 valandas?
„Esame ant naujos oro transporto eros slenksčio“, – sakė David McBride, NASA Armstrongo Skrydžių tyrimų centro direktorius naujausiame Amerikos aeronautikos forume. McBride tiek ultragarsinius, tiek viršgarsinius keleivinius lėktuvus laiko technologijomis, kurias galime įgyvendinti. Viršgarsinis greitis reiškia judėjimą greičiau už garsą, o ultragarsinis – garso greičio lenkimas penkis ar daugiau kartų.
„Reikia judėti greičiau. Yra rinka efektyviems viršgarsiniams skrydžiams virš sausumos, netrikdant esančiųjų apačioje ramybės“, – sakė jis.
Forumas, kuriame dalyvavo ir Craigas Johnstonas, „Lockheed Martin“ aeronautikos strategijos ir verslo plėtros direktorius; bei išėję į pensiją Oro pajėgų generolas, Curtis M. Bedke iš Mitchello Aerokosminių tyrimų instituto, vyko Kalifornijos Mohave Oro ir kosmoso uoste spalio 27 dieną. Penki aeronautikos ir kariniai ekspertai diskutavo, kaip galėtume šią technologiją, po tiek dešimtmečių kūrimo, taip sakant, pakelti į orą.
„ultragarsinės technologijos yra neišvengiamos, – sakė Bedke. – Džiugina, kad dabar esame aeronautikos istorijos taške, kai po ilgos tylos staiga visur viskas sujudėjo.“ Keistoka, kai pagalvoji, kad pirmasis pilotuojamas ultragarsinis skrydis įvyko beveik prieš pusę amžiaus – 1967-aisiais.
Amerikietis aeronautikos inžinierius William John „Pete“ Knight pilotavo ultragarsinį, raketa varomą „North American X-15“ – reaktyvinį lėktuvą, pasiekusį pilotuojamo orlaivio greičio ir aukščio rekordą, skriedamas 7274 km/h (Mach 6.72) greičiu ir pasiekęs kosmoso ribą. Šie rekordai iki šiol dar lieka nepagerinti. Tačiau negalima sakyti, kad nebuvo stengiamasi. Pernai metų gale, „Airbus“ užpatentavo ultragarsinį reaktyvinį lėktuvą, galintį iš Londono į Niujorką nuskrieti per valandą, pasiekdamas M 4.5 greitį.
O šių metų gegužę, bendras JAV ir Australijos karinis projektas „Hypersonic International Flight Research Experimentation“ (HIFiRE) sėkmingai įveikė svarbius bandymus Australijos dykumoje. HiFiRE bandymai tęsis dar ir 2018 metais, o iki šiol technologijai pavyko pasiekti 278 km aukštį, skriejant M 7.5 greičiu.
„Tai daug greičiau, nei „viršgarsinis“ „Concorde“ kada nors yra pasiekęs, – paaiškino Duncan Geere leidiniui „Tech Radar“. – Tokiu greičiu bet kurią planetos vietą būtų galima pasiekti per porą valandų.“
O tai kas kliudo? Kaip Douglas Messier praneša Space.com, Steve Knight iš JAV Mokslo, kosmoso ir technologijų komiteto pabrėžė, kad skrydis iš Niujorko į Los Andželą vis dar trunka tas pačias 4,5 valandos ar panašiai, kaip ir prieš 30 metų. Misijoms į Marsą jau šmėžuojant ne už kalnų, tai atrodo kažkaip visai neteisingai.
Didelė problema, su kuria rungiasi NASA, Karinės oro pajėgos, „Airbus“, ir „Boeing“ yra garsinis šokas – smūginė banga ir „bum“ garsas, sukeliamas orlaivių, kai šie viršija garso sklidimo greitį. Nuo „Concorde“ keleivinių lėktuvų tarnybos pabaigos 2003 metais, visi viršgarsiniai skrydžiai virš JAV sausumos buvo uždrausti dėl jų sukeliamo garsinio šoko.
NASA kūrė keleivinį lainerį, galintį įveikti garso barjerą visai be garsinio smūgio, ir tikisi pradėti bandomuosius skrydžius jau 2020. Jei tyrėjams pavyktų eliminuoti ar bent patylinti, garso smūgį, leidimas galėtų būti atšauktas. Kita didelė problema, panašu, kamuoja visų sričių tyrimus: nėra tąsos.
Kaip sakė Lamar Smith, irgi iš JAV Mokslo, kosmoso ir technologijų komiteto: „Ketiname nutraukti pasiekimų ir startų istoriją, kai pinigai metami didelei programai, pasiekiama didelė sėkmė, ir tada viskas užmetama, jos nebetęsiant. Arba daugybės pinigų metimą per didelei programai, kuri per daug apžioja, apgailėtinai žlunga ir tada nusprendžiama, kad ultragarsiniai skrydžiai tuščias reikalas. Negalima leisti, kad tokie dalykai vyktų ir ateityje“.
Tiksliai pasakyta.
Dabar, kai skrydis tarp Sidnio ir Niujorko į vieną pusę trunka ilgiau nei 20 valandų, mums labai reikia greitesnio susisiekimo, ir šiuo klausimu užsiima geriausi aerokosmonautikos tyrėjai. Laukiam nesulaukiam ateities.
Žemiau pateikiame visą forumo sesiją: