Dar gerokai prieš atsirandant pasauliniam saitynui, žinomam kaip „World Wide Web“, buvo bandymų žlungančią sovietų ekonomiką gelbėti sukuriant savą kompiuterių tinklą. Kodėl šis projektas taip ir nebuvo įgyvendintas, portale bbc.com pasakoja mokslo ir technologijų žurnalistas Chrisas Baraniukas.
Dar gerokai prieš atsirandant pasauliniam saitynui, žinomam kaip „World Wide Web“, buvo bandymų žlungančią sovietų ekonomiką gelbėti sukuriant savą kompiuterių tinklą. Kodėl šis projektas taip ir nebuvo įgyvendintas, portale bbc.com pasakoja mokslo ir technologijų žurnalistas Chrisas Baraniukas.
12-mečiui Olegui Guimaoutdinovui mokytis programuoti kompiuterį Sovietų Rusijoje iš esmės reiškė daugybę laiko praleisti prie knygų. Daugeliui jo bendraklasių gilintis į teorinius dalykus ilgainiui pasidarė nebeįdomu ir įgriso. Tačiau, kaip sakė pats Olegas, pasiduoti jis nė nemanė – vaikas žavėjosi viskuo, kas buvo susiję su kompiuteriais, ir nekantriai laukė, kada pagaliau ateis laikas praktikai. To paties laukė dar keli jo draugai.
Praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pradžioje mokyklose kompiuterių terminalų praktiškai nebuvo – jų buvo galima rasti nebent universitetuose ir biuruose, o vaikai šalia šios įrangos buvo tikrai nepageidaujami. Vis dėlto, Olegui ir keliems jo draugams pavyko rasti sukalbamų darbuotojų, kurie leido jiems naudotis savo biurų kompiuteriais. Kaip pastebi Ch. Baraniukas, dauguma kompiuterių tuo metu buvo amerikietiškų įrenginių kopijos.
Tuomet berniukai dar nesuvokė, kad masyvios klaviatūros ir griozdiški monitoriai, kėlę jiems didžiulį susižavėjimą, leido užgimti idėjoms, kone pakeitusioms pasaulį. Pirmieji buitinio interneto taškai tapo užuomazgomis to, kas vėliau, kaip buvo tikima, padės kaip reikiant suklestėti sovietų ekonomikai.
Ištisus dešimtmečius grupelė tyrėjų siekė įtikinti valdžios atstovus leisti jiems kurti kompiuterių tinklą, sujungsiantį tūkstančius įrenginių visoje Sovietų Sąjungoje. Šis sumanymas galėjo būti pajėgus konkuruoti su JAV ir Vakarų Europoje kuriamais tinklais ir galop išaugti į tai, ką šiandien vadiname internetu.
„Kalbame apie „internetą -1.0“, – sako Oklahomos Talsos universiteto tyrėjas ir knygos „How Not to Network a Nation: The Uneasy History of the Soviet Internet“ (liet. Kad šalis netaptų tinklu: nepaprasta sovietinio interneto istorija) autorius Benas Petersas. – Decentralizuotą, hierarchinės struktūros tinklą, kurio paskirtis – valdyti informacijos srautus komandinėje ekonomikoje.“
Vis dėlto, sovietų projektas pavadinimu OGAS niekada nebuvo įgyvendintas iki galo.
Nesėkmės istorijos
Pirmąjį sovietinį internetą sukūrė vienas kibernetikos mokslo pradininkų Viktoras Gluškovas, įkvėptas ankstesnio tinklų kūrimo entuziasto Anatolijaus Kitovo. A. Kitovas visos Sovietų Sąjungos sujungimo į bendrą tinklą idėją iškėlė dar 1959 m. Apie šį žymų mokslininką rusų sukurtą dokumentinį filmą „Pulkininko Kitovo internetas“ galima pažiūrėti internete. Kaip pastebi Ch. Baraniukas, iš pirmų filmo kadrų atrodo, kad netrukus išvysime Džeimsą Bondą.
Nuo to momento, kai A. Kitovas savo sumanymą išdėstė tuometiniam Sovietų Sąjungos vadui Nikitai Chruščiovui skirtame laiške, tapo aišku, kad įgyvendinti siūlomą projektą nebus paprasta. Ir sunkumų būta tik iš dalies technologinių.
„Derėtų prisiminti, kad Sovietų Sąjungoje ir taip veikė kompiuterių tinklai – tai buvo karinėms reikmėms pritaikyti tinklai“, – teigia B. Petersas. Tačiau civiliams skirta sistema, galinti paveikti šalies ekonomiką, buvo kažkas naujo.
1970-aisiais aukščiausiuosius valdžios sluoksnius pasiekė ir V. Gluškovo pasiūlymas dėl OGAS. Nors pritariančiųjų sumanymui įgyvendinti jo idėją buvo ir tarp valdžios atstovų, pasiūlymas vis tiek buvo atmestas. Už galimybę siekti savo tikslo jis kovojo dar 12 metų.
Veikė vietiniai tinklai
Nedideliais vietiniais tinklais gebėta sujungti keletą miestų. Jau būdamas studentas Novosibirsko universitete, O. Guimaoutdinovas aptiko kompiuterį, tiesiogiai sujungtą su daugiau kaip už trijų tūkstančių kilometrų esančia Maskva. „Kabelis buvo pagamintas iš tvirto metalo, labai sunkus, – pasakoja jis. – Tai buvo labiau durstinys negu tinklas.“
Pasak Ukrainoje įsisteigusio Viktoro Gluškovo kibernetikos instituto specialisto Boriso Malinovskio, kuris, beje, yra parašęs keletą knygų apie sovietų kompiuterių pramonę, dėta be galo daug pastangų, kad šiuos tinklus būtų galima valdyti kompiuteriais. Tačiau rezultatai ne visada būdavo teigiami, o darbas ne visada vykdavo pagal planą.
Imta nerimauti, kad, norint iki galo įgyvendinti OGAS projektą, teks pakloti milžiniškas sumas. Remiantis to meto skaičiavimais, galutinė projekto vertė galėjo pasiekti 20 mlrd. rublių – šių laikų pinigais tai būtų per 90 mlrd. eurų. Manoma, kad idėjai įgyvendinti būtų prireikę 300 tūkst. žmonių darbo jėgos. Dėl šių priežasčių sovietai taip niekada ir neįgyvendino savos interneto idėjos.
Artėjant praėjusio amžiaus devintajam dešimtmečiui, OGAS buvo aptarinėjamas tiek spaudoje, tiek mokyklose. V. Gluškovo sumanymą ėmėsi plėtoti kiti entuziastai, vienas jų – šachmatų didmeistris ir elektrotechnikos mokslų daktaras Michailas Botvinikas. Jis eksperimentavo su ankstyvosiomis šachmatų žaidimui skirtomis kompiuterių programomis ir mėgino sukurti tokią programą, kuri imituotų didmeistrio logiką. M. Botviniko sudaryti algoritmai buvo naudojami planuojant sovietinių elektrinių techninės priežiūros tvarkaraščius.
Pasak B. Peterso, ėmus griūti Sovietų Sąjungai, tuomet jau aštuntą dešimtį einantis M. Botvinikas bandė įtikinti Borisą Jelciną, kad sukūrus kompiuterių tinklą, būtų galima išgelbėti šalies ekonomiką. Tačiau, kaip ir V. Gluškovas, A. Kitovas ir daugelis kitų, mėginusių įgyvendinti šį sumanymą, M. Botvinikas liko neišgirstas. Vos po kelerių metų pasaulį sudrebino sensacija – amerikiečių „Arpaneto“ pagrindu sukurtas pasaulinis saitynas – „World Wide Web“.
B. Petersas užsimena, kad apie V. Gluškovą buvo susibūrusi kibernetikos mėgėjų bendruomenė, eksperimentavusi su utopine virtualios valstybės – Kibertonijos – idėja. Jie netgi turėjo pasigaminę šios valstybės pasus. Tam tikra prasme tai buvo žaidybinė dabartinių socialinių tinklų versija.
„Pirmuosius pasaulinius kompiuterių tinklus sukūrė bendradarbiauti linkę kapitalistai, o ne tarpusavyje besivaržantys socialistai, – savo knygoje rašo B. Petersas. – Kapitalistai elgėsi kaip socialistai, o socialistai – kaip kapitalistai.“
Sovietų Sąjungoje buitinis internetas taip ir netapo plačiosios dirbančiosios visuomenės kasdienos įrankiu. Sovietų interneto kūrėjams net nebuvo suteikta galimybė pamėginti išgelbėti žlungančią sovietinę ekonomiką. Planas buvo didis, tačiau taip ir liko neįgyvendintas.
Gyvendami įvairiausiais tinklais „apraizgytame“ pasaulyje, suvokiame, kad idėjos, kurias anuomet siekė įgyvendinti sovietų mokslininkai, buvo užgimusios pirma laiko, įsitikinęs Ch. Baraniukas. A. Kitovas, V. Gluškovas ir M. Botvinikas numanė, kad ateityje žmonija neišsivers be tinklų.
