Lietuvoje dirbantys mokslininkai, skirtingai nei dirbantys NASA, dažniausiai būna susireikšminę, LRT RADIJUI sako iš NASA grįžusi Kauno technologijos universiteto studentė Miglė Aurėja Mickonytė. Jai antrina kartu stažuotę atlikusi Vilniaus Gedimino technikos universiteto studentė Julija Semenenko: „Jie [NASA mokslininkai] sugeba labai įdomiai ir paprastai išaiškinti sudėtingus principus. Supranti, kad žmogus tikrai žino, ką jis daro, ir be galo tai myli. Tie žmonės tikrai nuostabūs.“
M. A. Mickonytė ir J. Semenenko. LRT RADIJO nuotr.
Fotografuoti draudžiama net darbo vietą
Pirmas įspūdis, nuvykus į NASA, buvo stebinantis ir džiuginantis – ten žmonės labai draugiški, sako M. A. Mickonytė ir J. Semenenko. „NASA turi daug padalinių, atrodo, septynis skyrius. Mes dirbome mokslinių tyrimų centre „Ames“ Kalifornijoje. Vietovė, kur gyvenome ir dirbome, yra kaip didelis miestelis, tai – tarsi tyrimų parkas, į kurį gali pakliūti visi. O į tyrimų centrą gali patekti tik darbuotojai“, – pasakoja M. A. Mickonytė.
J. Semenenko didelį įspūdį paliko tai, kad ten nėra aukštų pastatų, išskyrus milžinišką vėjo tunelį, kuriame tikrinami erdvėlaivių ir lėktuvų modeliai: pavyzdžiui, pučiama labai stipri vėjo srovė ir stengiamasi atkartoti tikras oro sąlygas, o tada žiūrima, kas vyksta su sparnais ir pan.
Saugumas, pabrėžia M. A. Mickonytė, ten, be abejo, labai svarbus – negalima fotografuoti net darbo vietos, atliekamų tyrimų: „Fotografuoti gal ir galėtum (jei reikia medžiagos vidinėms prezentacijoms), bet viešinti griežtai draudžiama.“
Šiukšlių kosmose gali daugėti savaime
M. A. Mickonytė sako dirbusi Gyvybės palaikymo skyriuje, o jos projektas buvo susijęs su maisto medžiagų gamyba kosmose. „Pagrindinis tikslas – sukurti technologiją, kuri leistų pasigaminti maisto kosmose, kad nereikėtų gabentis jau pagamintų produktų. Juk, kai produktai laikomi ilgai, mažėja jų maistinė vertė. Be to, kosmose kitokios sąlygos ir kitokios ligos“, – kalba mergina.
Anot jos, šiai technologijai buvo naudojami mikroorganizmai, o kaip terpė pasirinktas jogurtas. „Bet šio projekto planas sudarytas iki 2018 m., tad ten praleisti du mėnesiai tebuvo nedidelis žingsnelis. Bet savo užduotis aš įvykdžiau, man viskas gerai pavyko“, – džiaugiasi M. A. Mickonytė.
J. Semenenko tyrimų centre su komanda kūrė internetinę programą, kuri realiu laiku stebi apie Žemę skriejančius palydovus, kosmines šiukšles. Tačiau, kadangi ji nuvyko ten dviem mėnesiais vėliau, nei buvo planuota, komanda jau buvo atlikusi beveik visą darbą.
„Aš atvykau jau tada, kai reikėjo žiūrėti, kas veikia ne taip, kaip turėtų veikti, taisyti klaidas, tikrinti funkcionalumą“, – neslepia J. Semenenko.
Ji pasakoja, kad programa realiu laiku stebi 15,5 tūkst. objektų, skriejančių apie Žemę. Dalis tų objektų yra palydovai, bet apie 10 tūkst. šiukšlės – palydovų, raketų nuolaužos. „Kosminių šiukšlių jau tiek daug, kad jos susiduria vienos su kita ir šiukšlių atsiranda dar daugiau. Tai reiškia, kad, jei nieko nedarysime, šiukšlių daugės savaime. NASA jau svarsto, kaip būtų galima valyti orbitas“, – kalba J. Semenenko.
Žemė pro šiukšles dar matoma
Anot J. Semenenko, vienas iš būdų, kaip NASA siūlo išvalyti kosmosą nuo šiukšlių, – sulėtinti jų skriejimo greitį. Sulėtėjusios kosminės šiukšlės pradės kristi į Žemę ir sudegs atmosferoje. „Viskas labai paprasta – reikia sulėtinti šiukšlės greitį. Klausimas, kaip tai padaryti. Buvo mintis, kad galima šviesti lazeriu. Yra apskaičiuota, iš kur kyla, „pateka“ šiukšlė. Ją kylančią galima apšviesti. Dėl to šiukšlė imtų spinduliuoti daleles ir tai ją pristabdytų. Teoriškai ji turėtų nukristi ir sudegti atmosferoje“, – aiškina J. Semenenko.
Jos teigimu, tokį lazerį būtų galima paleisti iš Žemės, tačiau reikėtų labai galingo prietaiso. Pasak merginos, šiukšlių aplink Žemę gana daug, tačiau svarbu žinoti, kad jų nėra tiek, kad nebesimatytų Žemės. „Žemė vis dėlto didelė. Nėra taip, kad pro kosmines šiukšles jos nesimato. Ji vis dar graži ir mėlyna, tačiau objektų vis dėlto daug“, – sako J. Semenenko.
Ji atkreipia dėmesį, kad kosminė programa vykdoma gana trumpai, tad, atsižvelgiant į šį faktą, šiukšlių kosmose tikrai nemažai. „Užtat nuo palydovų susidaro labai gražūs žiedai, todėl Žemė atrodo kaip Saturnas su nuosavais žiedais“, – teigiamą pusę įžvelgia J. Semenenko.
Kaip visa tai atrodo, tvirtina ji, gali pasižiūrėti visi, apsilankę NASA puslapyje. Nors kol kas neįmanoma įžiūrėti, kokie daiktai skrieja, kiekvienas jų turi aprašą, kurį galima pasiskaityti.
NASA nenustebino pastatais ar įranga
Abi merginos sutartinai tikina – NASA nėra išskirtinė savo pastatais ar įranga, nes visa tai galima nusipirkti. Labiausiai NASA abi stažuotojas sužavėjo ten dirbantys žmonės. „Tai žmonės, kurie myli savo darbą, turi degančias akis, kurios tiki, kad mes tikrai gyvensime Marse, kad ten skrisime. Tai gali pamatyti tik NASA. To tikrai pasiilgstu. Man to trūksta“, – neslepia M. A. Mickonytė.
Jos pastebėjimu, Lietuvoje dirbantiems mokslininkams dažnai būdingas susireikšminimas. Be to, sako M. A. Mickonytė, jie dažnai ieško kitų pritarimo. „Aš ten nesutikau nė vieno susireikšminusio žmogaus. Ten mokslininkai tikrai daro kosminius projektus, kuria naujas technologijas, kurios gali pakeisti pasaulį. Ten visi paprasti ir labai nuoširdūs. Lietuvoje žmonės galbūt labiau bando kažką įrodyti kažkam kitam, ne sau, aplinkiniams. Jie reikalauja nuomonės – aš svarbus, aš reikšmingas. Tiesiog patyriau didžiulį kultūrinį šoką“, – tvirtina M. A. Mickonytė.
Jai antrina ir J. Semenenko, kuri taip pat sako, kad NASA labiausiai įsiminė žmonės. „Jie sugeba labai įdomiai ir paprastai išaiškinti sudėtingus principus. Supranti, kad žmogus tikrai žino, ką jis daro, ir be galo tai myli. Tie žmonės tikrai nuostabūs. Galbūt jie akumuliuojasi tokiose įmonėse, kaip NASA, ar kitose tyrimų laboratorijose“, – svarsto J. Semenenko.