Tuometis užsienio reikalų ministras Toomas Hendrikas Ilvesas, šiuo metu einantis prezidento pareigas, vėlyvais 90-aisiais ėmė kalbėti apie Estijos tapimą Šiaurės šalimi. Nors iš šios minties daug kas juokėsi, Suomija parodė gerą pavyzdį Estijai, LRT RADIJUI sako Estijos užsienio politikos instituto direktorius akademikas Andresas Kasekampas.
Tuometis užsienio reikalų ministras Toomas Hendrikas Ilvesas, šiuo metu einantis prezidento pareigas, vėlyvais 90-aisiais ėmė kalbėti apie Estijos tapimą Šiaurės šalimi. Nors iš šios minties daug kas juokėsi, Suomija parodė gerą pavyzdį Estijai, LRT RADIJUI sako Estijos užsienio politikos instituto direktorius akademikas Andresas Kasekampas. Estijos gyventojai šalies pastangas modernėti ir vykdyti pokyčius vertina skirtingai – vieni jais džiaugiasi, kiti vardija problemas ir savo valstybę lygina su Afrika, nors estai ir turi kuo pasidžiaugti, o „Skype“ sukūrimas jiems jau net nebeįdomus.
Lietuvių kalbą Tartu gatvėse taip pat galima išgirsti
Aštuonios valandos kelio ir jau esi Estijos pietryčiuose. Tartu. Atvykusius į čia autobusu pirmiausia pasitinka didmiesčio gaudesys. Centrines miesto gatves supa bent trys keturi dideli prekybos centrai, keli aukštesni stikliniai pastatai, kelios sankryžos, tarp jų – ir kantriai žalio šviesoforo signalo laukiantys pėstieji. Žvarbus rugsėjo vėjas, atrodo, jų nė kiek netrikdo.
Paėjęs šiek tiek į šiaurę, prieini nedidelį tiltą, kertantį miestu tekančia upę – Emajegį. Atsirėmę į krantinės turėklus, praplaukiančias motorines valtis stebi pora žmonių. Jie, šiek tiek palūkuriavę, susikiša rankas į kišenes ir šnekučiuodamiesi pasuka senamiesčio link.
Gyvenimo ritmas čia gana ramus. Žmonių čia panašiai kaip Panevėžyje – nesiekia 100 tūkst. Vis dėlto, tai antras pagal dydį miestas šalyje. Estija – mažiausia iš trijų Baltijos valstybių. Maždaug pusė iš 1,3 mln. tūkst. gyventojų susitelkę keturiuose miestuose – Taline, Tartu, Narvoje ir Parnu. Pati šalis – viena rečiausiai apgyvendintų visoje Europoje.
Tartu anglų kalba skamba beveik tiek pat dažnai kaip ir estų. Beje, ir lietuvių kalbą, nors ir ne taip dažnai, taip pat galima išgirsti. „Galiu sakyti, kad aš gyvenu tarp dviejų šalių, nes aš iš tikrųjų gana dažnai būnu Lietuvoje“, – tvirtina Tartu universiteto Kalbų ir kultūrų koledžo direktoriaus pavaduotoja lietuvių kalbos ir kultūros lektorė Tiina Kattel.
Susitikę su ja greitai apžiūrime keletą kabinetų, kur mokoma lietuvių kalbos, pernai metais išleisto estų-lietuvių kalbos žodyno egzempliorių. Tiina daug laiko yra praleidusi Lietuvoje. Taip pat ir šiandien kartas nuo karto dėsto estų kalbą Vilniaus universitete, tad mūsų šalį pažįsta ne prasčiau nei patys lietuviai.
Kai Lietuvoje teko lankytis pirmą kartą, Tiina neslepia pastebėjusi lietuvių ir estų skirtumų: „Tai savaime aišku. Kiekviena tauta kitokia. Mentalitetų skirtumą labai lemia jūsų istorija – turėjote Lietuvos didžiąją kunigaikštystę. Tai jaučiasi jūsų mentalitete. Kadaise Lietuva buvo didelė jėga, didelė valstybė. Mumyse to nėra. Sunku paaiškinti. Tiesiog kitokia laikysena, bendravimo būdas.“
Paklausta, ar estai šiuo atžvilgiu yra kuklesni, ji nesutinka. Anot T. Kattel, estai tiesiog yra didesni racionalistai. „Estai savo valstybę gavo tik 1918 m. Mums reikėjo visą laiką už viską kovoti, įtikinti save ir kitus, kad mes irgi kažko verti. Dėl to mes labai linkę gyventi dabartyje. Lietuvoje istorinio romantizmo yra daugiau“, – pastebi T. Kattel.
Viena išskirtiniausių sričių Estijoje – edukacija
Tęskime pasivaikščiojimą po miestą. Tartu senamiestis nedidelis, bet jame jautiesi savas. Pagrindinė Ruutli gatvė, stačiai su ja besikertančios gatvelės – viskas apeinama per 20 minučių. Akį pirmiausia patraukia neoklasikinio stiliaus, rotušė rausvu fasadu. Priešais ją – didelė aikštė, jos šonai apstatyti kavinių lauko terasomis ir nedidelėmis krautuvėmis. Greta priešais rotušę stovinčios statulos, vaizduojančios du po skėčiu besibučiuojančius įsimylėjėlius, lėtą, bet jaukų toną užduoda jūreivio kepurę dėvintis pagyvenęs gatvės muzikantas.
Kiek kitokį atspalvį Tartu įgyja sutemus. Dieną aukštųjų mokyklų slenksčius minančius studentus naktį gali sutikti toje pačioje Ruutli gatvėje. Kavinės, užeigos, barai pilni žmonių, gatvė iš ramios tampa triukšminga. Miestas ne be priežasties vadinamas Estijos žinių, švietimo sostine. Rudenį į Tartu universitetą bei kitas aukštąsias mokyklas suplūsta studentai iš visų šalies kampelių, taip pat – užsienio.
Būtent edukacija yra viena sričių, kurioje Estija gana ryškiai išsiskiria. Patys estai sako, kad kaip ir visur, erdvės tobulėjimui netrūksta, tačiau pripažįsta, kad per paskutinius keliolika metų vykdytos reformos vaisių davė. Apie tai pasakoja profesorė, estų kalbos filologė, buvusi Tartu universiteto prorektorė Birutė Klaas-Lang. Ji turi tvirtas lietuviškas šaknis ir šiandien taip pat eina Lietuvos garbės konsulės pareigas, turi nemažai akademinių saitų su Lietuva.
„Nors mes patys nesame patenkinti tuo mokytojų prestižu, vis dėlto yra svarbu paskirti stipendijas tiems, kurie mokosi, studijuoja universitetuose, kad taptų mokytojais. Būtų galima daryti ir daugiau. Estų šeimose išsilavinimas visada buvo labai vertinamas. Dabar taip irgi yra“, – tikina B. Klaas-Lang.
2005 m. Estijoje veikė 44 aukštosios mokyklos. Šiandien jų skaičius sumažintas iki 21. Prieš dešimtmetį vidutinis mokytojo atlyginimas siekė vos daugiau nei 500 eurų. Dabar pedagogų algos ne mažesnės nei visos šalies darbo užmokesčio vidurkis.
Estijos pasiekimai neprilygsta stereotipui apie estus
„Esu iš paslaptingos šalies Estijos – niekas nežino, kur tai yra / Kalnai ledų ir šokoladinis dangus – niekas nežino, kur tai yra“, – šiais žodžiais už Atlanto išgarsėjusi atlikėja Kerli Koiv kūrinyje „Creepshow“, satyriškai pasakoja apie savo gimtąją šalį – tuomet dar sąlyginai uždarą, mažai kam žinomą, konservatyvią Estiją.
Tačiau retas kuris paprieštarautų, kad šiandien šios šalies pasiekimai rodo ką kita. Pačiame 2008 m. pasaulį apėmusios ekonominės depresijos įkarštyje, anot analitikų, estai ėmėsi pavyzdinių priemonių. Tiesioginio poveikio piliečiams nuspręsta neamortizuoti, didelių paskolų atsisakyta, viešojo sektoriaus išlaidos smarkiai apribotos, infliacija sukontroliuota. Po dvejų metų ekonominiai rodikliai atitiko Mastrichto kriterijus. 2011 m. Estija tapo pirmąją Baltijos šalimi, prisijungusia prie euro zonos.
Antrąjį šių metų ketvirtį vidutinis darbo užmokestis Estijoje siekė 1163 eurus, neatskaičius mokesčių. Šis skaičius – didžiausias tarp vidurio rytų Europos valstybių. Šių metų „Transparency International“ korupcijos indekse Estija užima 23 vietą. Tai aukščiausias rezultatas tarp visų „Geležinės uždangos“ šešėlyje buvusių šalių.
Sausio pradžioje įsigaliojo prieš porą metų priimtas įstatymas, kuriuo įteisinama tos pačios lyties asmenų civilinė partnerystė. Vėlgi Estija pirmoji regione.
Dauguma estų netiki, bet bažnyčiose retkarčiais lankosi
Tiek Lietuvos žiniasklaidoje, tiek politikų diskusijose Baltijos šalių lyginimas yra tapęs savotišku reiškiniu. Užtenka kelių raktinių žodžių interneto paieškoje ir rasime dešimtis straipsnių, kuriuose Estija yra tapusi kone pažangos etalonu visame vidurio rytų Europos regione. Nuolatinis Baltijos šalių lyginimas, anot kai kurių apžvalgininkų, įgauna veikiau ne bendradarbiavimo, o konkurencijos atspalvį.
„Aš labai dažnai apie tai girdžiu. Taip pat žinau, kad yra labai daug anekdotų apie estus. Visa tai žinau puikiausiai. Drįsčiau sakyti, kad [tuose anekdotuose] netgi buvo dalelė tiesos. Dabar, kai praėjo 25 metai nuo nepriklausomybės atgavimo, mes gyvename gana greitai. Nejaučiu, nematau to. Man net kartais sunku suprasti, kodėl lietuviai iki šiol taip kalba. Mes lygiai einame, žiūrint ekonomiką, švietimą... Savų problemų yra visur, bet didelio skirtumo nėra, nejaučiu“, – sako T. Kattel.
Estiškas pragmatizmas dažnai, ir, ko gero, stereotipiškai siejamas su religija. Tiksliau, jos nebuvimu. Skirtingai nei Lietuvoje, Estijoje dominuoja Protestantų bažnyčia, tačiau net ir ji čia nėra populiari – mažiau nei penktadalis gyventojų teigia, kad religija jų kasdienybėje svarbios vietos neužima. Šis skaičius – vienas didžiausių, o patys estai – viena mažiausiai religingų tautų pasaulyje.
„Estai dar prieš 100 metų nelabai aistringai į tą religiją žiūrėjo, gana šaltokai. Aš manau, kad tai nulėmė racionalumas, kuris būdingas estams. Sovietų okupacijos pabaiga ir nepriklausomybės pradžia buvo toks laikotarpis, trukęs penkerius, šešerius, o gal ir dešimt metų, kai žmonės pradėjo labai lankyti bažnyčias, krikštyti vaikus. Bet tie religiniai ritualai liko. Nors žmogus ar šeima nėra religingi, vis dėlto labai daug žmonių eina nors porą kartų per gyvenimą į bažnyčią, kad vestų, krikštytų vaikus ir per Kalėdas. Galima sakyti, kad tai gana šaltokas santykis“, – sako B. Klaas-Lang.
„Skype“ sukūrimas patiems estams neįdomus
Ne paslaptis, kad skaitmeninė erdvė yra ta sritis, kuriai estai skiria ypač daug dėmesio. Per 25 metus šalis tapo informacinių technologijų lydere. Ir ne tik Europoje, o visame pasaulyje. Tai, kad estai sukūrė populiarią interneto pokalbių programą „Skype“, anot jų pačių, nuvalkiotas ir nebeįdomus faktas. Pasiekimų šiandien gerokai daugiau.
Nuo 2007 m. šalyje įvestas elektroninis balsavimas. Plačiajuosčio interneto greitis – sparčiausias pasaulyje. Vienam šalies gyventojui tenkančių „startuolių“ daugiau nei Silicio slėnyje. Asmens medicininiai duomenys prieinami internetu, už paslaugas atsiskaitoma internetu, pateikti mokesčių deklaraciją – taip pat internetu – užtrunka vos penkias minutes.
Galbūt teko girdėti apie Europos Sąjungos (ES) planus įsteigti bendrą skaitmeninę rinką, kas, paprasčiau tariant, reiškia panaikinti esamus šalims taikomus geografinius apribojimus prekyboje, finansinėse operacijose ir kitų paslaugų prieinamume. Šiuo požiūriu Estija savo sienas jau atvėrė – tiek patys estai, tiek užsieniečiai gali gauti elektroninės tapatybės kortelę, su kuria viešųjų ir privačių institucijų paslaugos tampa prieinamos fiziškai nesant pačioje Estijoje. Kitų metų vasarą Estija pradės savo pirmininkavimą ES, tad skaitmeninės rinkos plėtra bus vienas jos prioritetų.
Asmens duomenims persikeliant į interneto erdvę, didėja ir potencialių įsilaužimų grėsmė. Tačiau čia estai taip pat nemiega – augindami šios srities specialistus, estai aktyvūs ieškant būdų užtikrinti kibernetinį saugumą. Kitaip tariant – Estijos pažanga informacinių technologijų srityje tampa ne tik prekės ženklu, bet ir saugumo garantu tarptautinėje erdvėje.
Baltijos valstybe kadaise laikyti ir Suomija
Atvykstame į Taliną. Čia pabandysime toliau panagrinėti Estijos ir kitų Baltijos šalių raidą. Talino universitete susitinku su buvusiu universiteto rektoriumi, filosofu, poetu, žymiu visuomenės veikėju Reinu Raudu.
„Man atrodo, kad būtent ta agnosticizmo tradicija padarė labai daug gero. Kartais būna, kad yra kažkokia maža dalis žmonių, kuriuos galima laimėti, užkariauti ideologiniais, religiniais teiginiais, bet jų tikrai labai mažai. Dauguma žmonių vis dėlto į sprendimus žiūri pragmatiškai, racionaliai. Nematau tame nieko blogo. Tai, kad žmogus savo gyvenimo nutarimus daro racionaliai, nereiškia, kad jis yra šaltas ir neemocingas. Žinoma, emocijos irgi turi suvaidinti savo vaidmenį tuose sprendimuose, bet jos neturi diktuoti. Tai galbūt didesnis skirtumas“, – sako R. Raudas.
Anot Estijos užsienio reikalų instituto direktoriaus akademiko A. Kasekampo, sovietų okupacija Lietuvą tikrai priartino prie Latvijos ir Estijos. „Istoriškai Latvija ir Estija visuomet laikėsi šalia. Tai nulėmė to meto baltų-germanų valdantysis elitas. Kitaip tariant, Lietuvos, Latvijos ir Estijos keliai išsiskyrė lietuviams sudarius sėkmingą politinį darinį. Tuo metu gentims, vėliau tapusioms latviams ir estams, sukurti valstybės nepavyko. Lietuva galiausiai pati priėmė krikštą, latviai ir estai buvo pakrikštyti per prievartą. Nuo XIII a. Lietuvos teisinė, institucinė erdvės ir valdantysis elitas pasuko kita kryptimi, todėl pati Lietuva iki pat XX a. buvo visiškai kitokia – turėjo artimą ryšį su Lenkija.“
Jo teigimu, ironiška, tačiau Lietuva, Latvija ir Estija pradėtos laikyti vienu regionu tik po to, kai visos kartu išnyko iš žemėlapio. A. Kasekampas priduria, kad Suomija po Pirmojo pasaulinio karo, atgavus valstybingumą, taip pat laikyta Baltijos šalimi, bet per tris dešimtmečius šalis sugebėjo transformuoti savo identitetą į labiau skandinavišką.
„Čia dar galima brėžti šiokią tokią paralelę su Estijos politika. Ko gero niekam ne paslaptis, kad tuometis užsienio reikalų ministras T. H. Ilvesas, šiuo metu einantis prezidento pareigas, vėlyvais 90-aisiais ėmė kalbėti apie Estijos tapimą šiaurės šalimi. Visi iš to juokėsi. Ypač tos pačios šiaurės šalys, kurios tokių pareiškimų rimtai nevertino. Žinoma, jei tai vertinsime kaip faktinį teiginį – kad Estija priklauso Šiaurės šalių regionui – tuomet tai tikrai bus netiesa. Bet, jei į tai žiūrėsime kaip į siekį, nurodantį link kur šalis juda, tuomet Suomijos identiteto pasikeitimas būtų geras pavyzdys, ko siekia ir Estija. Kita vertus, kai Estija jau bus tapusi Šiaurės šalimi, tuomet jau bus susiformavęs ištisas Baltijos-Šiaurės šalių regionas“, – daro išvadą ekspertas.
Pirmojo Estijos premjero šūkis – toks pat kaip „Nike“
Trumpam atsikvėpkime ir pasižvalgykime. Taline gyvena 450 tūkst. žmonių. Vakarų Europos mastais miestas nedidelis, tačiau miesto centre eismas tankus. Prie greito gyvenimo tempo įpratę gyventojai skuba iš taško į tašką. Juos iš aukštai stebi senamiestį juosianti didžiulė XIII a. statyta gynybinė siena – sena, nepajudinama, bylojanti apie turtingą miesto istoriją.
Plytinės senamiesčio gatvės vingiuoja apie seną viduramžių architektūros palikimą. Net ir paklydęs siaurų gatvelių labirinte, vis tiek galiausiai prieisi pagrindinę senamiesčio rotušės aikštę. Skirtinguose aikštės taškuose būriuojasi turistai, kurių fotoaparatų objektyvai nukreipti į seną pilko akmens gotikinę rotušę.
Nuo čia visos šiaurine kryptimi einančios senamiesčio gatvelės tampa nuožulnios, tad lipti darosi šiek tiek sunkiau. Lipame į aukštutinę senamiesčio dalį, esančią ant Tompėjos kalvos. Prie pat kelios apžvalgos aikštelės, nuo kurių atsiveria vaizdas į raudonų čerpių stogus ir bažnyčių bokštus. Tolumoje už jų tyliai gaudžia Talino uostas.
Visai prie pat, už gero šimto metrų gaudžia automobiliai ir tramvajai. Čia pat prasideda Talino komercinis rajonas. Prekybos centrai, didžiuliai, dangų skrodžiantys dangoraižiai tarsi savaime leidžia suprasti, kad čia, Taline, sutelktas ekonominis šalies potencialas. Po Sovietų Sąjungos subyrėjimo priimtos griežtos, rinką liberalizavusios pertvarkos prisidėjo prie to, kad šalis taip sparčiai eina į priekį.
„Nemanau, kad Estija Lietuvos ir Latvijos atžvilgiu yra ypač pažengusi. Galbūt tą būtų buvę galima pasakyti apie praėjusio amžiaus paskutinįjį dešimtmetį, kai čia, Estijoje, buvo priimti labai konkretūs, labai specifiniai sprendimai, kurių nebuvo imtasi Lietuvoje. Kitaip tariant, pirmoji Estijos vyriausybė 1992 m. ėmėsi labai radikalių veiksmų liberalizuojant rinką, privatizuojant įmones. Tuometinio premjero šūkis buvo tas pats kurį dabar naudoja bendrovė „Nike“ – „Just do it“ – tiesiog daryk“, – sako A. Kasekampas.
Jo pastebėjimu, Lietuvos ir daugelio kitų Vidurio Europos valstybių reformos buvo labiau laipsniškos, mažiau radikalios. „Jų tikslas buvo apsaugoti žemdirbius ir pensininkus nuo didžiulio ekonominio šoko, kuris šalis ištiko pereinant iš socialistinio ekonominio modelio į vakarietišką. Tačiau, panašu, ilgalaikėje perspektyvoje tos šalys, kurios ėmėsi pačių griežčiausių priemonių, progresavo sparčiau, o laipsniškos reformos ekonominį skausmą pailgino. Jis nebuvo toks aštrus, tačiau truko ilgiau“, – aiškina A. Kasekampas.
Jis priduria, kad vis dėlto yra ir specifinių sričių, kuriose Estija laikėsi šiaurės šalių pavyzdžio. „Tai – skaidrumas ir korupcija. Aiškiai matyti, kad pačios skaidriausios ir mažiausiai korumpuotos valstybės pasaulyje yra Šiaurės Europos šalys. Estija bando sekti jų pavyzdžiu. Akivaizdu, kad tokie stiprūs saitai, ypač su Suomija, Estiją paveikė labiau nei Lietuvą“, – įsitikinęs A. Kasekampas.
Nuomonės dėl Estijos progreso išsiskiria
Valstybinės šventės ir joms skirti renginiai dažniausiai neaplenkia Talino centre esančios Laisvės aikštės. Kalvos papėdėje stovi didelis iš stiklinis kryžius, skirtas XX a. pradžioje vykusio Estijos nepriklausomybės karo aukoms pagerbti. Oras šiek tiek įšilęs, tad pavakarę baigę darbus žmonės namo pernelyg neskuba. Puiki proga juos pakalbinti.
„Manau, kad mūsų šalis keičiasi. Ypač politikoje, ypač po nepriklausomybės. Jei paklaustumėte vyresnių žmonių, jie garantuotai jums atsakytų, kad Estija smarkiai pasikeitė. Man pačiai 24 m., taigi, gimiau iškart po nepriklausomybės ir net pati matau, kaip viskas eina į priekį. Visais požiūriais. Čia daug daugiau turistų“, – sako Taline sutikta Andrea.
Jos nuomone, visos greitai besivystančios valstybės susiduria su problema, kad žmonės traukiasi iš kaimų, vyksta gyventi į didžiuosius miestus. „Tai savaime yra ženklas, kad problemų yra“, – pripažįsta Andrea.
Mergina tvirtina tiek Lietuvoje, tiek Latvijoje lankiusis ne kartą ir pastebinti nemažai panašumu, nors girdi vertinimus, kad Estija – labiau skandinaviška valstybė.
„Manau pernelyg skubėti nereikėtų, nes bus kaip 1990 m. pradžioje – kai kurie stengėsi pasinaudoti padėtimi savanaudiškiems tikslams. Žinote, kai viskas tampa nevaržoma, tuomet atsiranda piktavalių, užsiimančių nelegalia veikla. Taigi, manau nereikėtų pernelyg skubėti“, – savo valstybės progresą vertina Andrea.
Kiti sutiktieji Taline laikėsi kitos nuomonės. Vieno vyro požiūriu, pasikeitimai Estijoje vyksta per lėtai ir tai kone primena Afrikos, o ne Europos valstybės pokyčius. „Politikoje, mene, dailėje – visur trūksta pokyčių. Čia viskas gan lėta. Čia niekas nenori atvykti, net pabėgėliai iš Artimųjų Rytų – nes čia nieko nėra“, – įsitikinęs vyras.
Ekspertai įvardija įvairias problemas
Anot R. Raudo, Estijos visuomenė labiausiai jaudina tai, kas vyksta visoje Europoje „Mes esame pasiekę tokį tašką, kai visuomenė poliarizuota, yra žmonių, skleidžiančių ksenofobišką poziciją, radikalią, flirtuojančią su neonacizmu. Yra ir kiti – labai liberalūs, kurie siekia, kad Estija aktyviau dalyvautų pabėgėlių priėmime Europoje“, – tvirtina R. Raudas.
Jo nuomone, pamatinis pasirinkinkimas yra ne tai, ar priimti pabėgėlius, ar leisti susituokti kitokios lytinės orientacijos žmonėms. „Klausimas yra, ar toliau būsime Vakarų civilizacijos dalimi, ar nuo jos nusisuksime. Mūsų geografinėje pozicijoje antrasis pasirinkimas neišvengiamai reikštų prisijungimą prie Rusijos“, – akcentuoja R. Raudas.
Jis priduria, kad ir Estijoje bei Suomija pastebimos neonacizmo tendencijos. „Neseniai Suomijoje, pagrindinėje Helsinkio aikštėje, prie geležinkelio stoties neonaciai žvėriškai sumušė žmogų, kuris ligoninėje mirė. Tai buvo anarchistas, kuris ėjo neonaciams pasakyti, kad jiems ne vieta Helsinkio centrinėje aikštėje. Realu, kad ir pas mus gali kas nors panašaus pasikartoti ir aš dėl to labai bijau“, – neslepia R. Raudas.
A. Kasekampas atkreipia dėmesį ir į kitas Estijos problemas: „Viena temų, plačiai nuskambėjusių dar šiomis savaitėmis, – pensijų reforma. Panaši padėtis yra visoje Europoje, tačiau čia, Baltijos šalyse, ypač skausminga. Kalbu apie demografines tendencijas – populiacijos mažėjimą, mažą gimstamumą ir didelę emigraciją. Beje, emigracijos problema Estijoje nėra tokia opi, kaip Lietuvoje, tačiau, vėlgi, esame mažesnė tauta, tad esame atitinkamai jautresni“.
Jo teigimu, pensijos Estijoje nėra stabilios. Be to, pensinį amžių siūloma didinti iki 70 metų. „Nors tai būtų labai nepopuliarus sprendimas, jis ko gero, neišvengiamas. Tai vienas iš pavyzdžių, dėl ko politika negali būti nuosekli – tam įtakos turi demografinės tendencijos“, – aiškina A. Kasekampas.
Pasak jo, kalbant apie emigraciją, Estija yra šiek tiek palankesnėje pozicijoje nei Lietuva. Taip, jo tvirtinimu, yra ne tik skirtingos statistikos, bet ir dėl geografinių priežasčių. „Daugybė žmonių išvažiuoja dirbti į Suomiją, bet tai yra beveik kaip kasdienis važinėjimas į darbą. Gausu žmonių, kurie išvažiuoja pirmadienio rytą ir grįžta penktadienį, arba namo grįžta bent kartą per mėnesį. Turėdami Suomiją šalia savęs, nesame taip atkirsti nuo namų, kaip Airijoje ar Norvegijoje dirbantys lietuviai“, – akcentuoja A. Kasekampas.
Dėl emigracijos gyventojų miesteliuose mažėja tūkstančiais
Kelkimės į patį Estijos vidurį. Paidė – mažas, tylus miestelis centrinėje Jervos apskrityje, pačių estų dažnai vadinamas Estijos širdimi. Čia, kaip ir bet kurioje kitoje šalies provincijoje, gyvenimas teka šiek tiek kitokia vaga.
Paidė, kaip ir daug kitų Estijos gyvenviečių nukentėjo nuo emigracijos. Žinoma, į užsienį išsilakstė ne visi, daug kas persikraustė į Taliną ar Tartu, bet iš ten, šiaip ar taip, į Paidę nebesugrįžta.
Sutemose miestelis visiškai tylus. Eidamas link nedidelio, miestelio pakraštyje esančio viešbučio, kertu nedidukę centrinę miesto aikštę. Jos viduryje ant suoliuko svirduliuoja vidutinio amžiaus vyriškis ir kažką šūkauja. Jo rankose pustuštis alaus butelis. Neblaivų vyrą per atstumą užkalbina netoliese kamuoliu žaidę vaikai, tačiau nesulaukę atsako patraukia savais keliais.
Kitą dieną, prieš susitikimą norėdamas šiek tiek apsižvalgyti, iš viešbučio išeinu šiek tiek anksčiau. Beje, viešbutyje buvau vienintelis svečias.
Eidamas link susitikimo vietos praeinu keletą nedidelių parduotuvių, kazino, sporto klubą ir miestelio administracijos pastatą. Ant kai kurių gatvės pavadinimus skelbiančių lentelių išspausdinta raudona širdis, primenanti, kad esu pačiame Estijos viduryje.
Ko gero pagrindinis Paidės istorinis akcentas – ant nedidelio piliakalnio stovintys pilies griuvėsiai. XIII a. tuo metu šiose žemėse karaliavęs Livonijos ordinas pradėjo statyti gynybinę pilį, aplink kurią vėliau ėmė kurtis gyventojai. Iki 1917 m. Paidė vadinta Vitenšteinu.
Paidėje gyvenantis Raido dirba laisvai samdomu statybų darbuotoju, kartais veda muzikines laidas vietos radijo stotyje. Paidėje jis gyvena nuo pat vaikystės, tad miestelio tuštėjimą matė savo akimis. Prieš nepriklausomybės atgavimą čia gyveno apie 11 tūkst. žmonių. Dabar belikę apie 8 tūkst. gyventojų.
„Turime emigracijos problemą – iš Paidės visi išvažiuoja. Ieškoti darbo, uždirbti daugiau pinigų... Paidė nebeturi, ko pasiūlyti. Vietiniai, kuriuos pažįstu, tiesiog čia ateina, atsisėda ir sau būna. Senesnių žmonių čia dažnai nepamatysi – jie sėdi namuose. Daugiausiai gatvėmis vaikšto jaunimas. Jaunimas, kuris nieko neveikia. O kai neturi ką veikti, paprastai nusiperka degtinės butelį, kur nors prisėda, prisigeria... O toliau jau... pats suprantate... Dabar gana ramu. Bet visai neseniai, prieš metus ar kelis, čia vykdavo didelės muštynės, gaujų susidūrimai“, – pasakoja Raido.
Jis atkreipia dėmesį – pagalvotum, iš kur tokiame mažame miestelyje, kur mažai jaunimo, atsiranda gaujos, kaip tai apskritai įmanoma? „Bet reikalas tas, kad iš kaimyninių apskričių ar mažesnių gyvenviečių suvažiuodavo vietiniai. Tie patys, kurie neturi ką veikti. Ryte jie gerai pasportuoja, vėliau randa prie ko prikibti... Taip viskas ir vyksta“, – sako Raido.
Anot jo, kaimyniniame miestelyje neseniai uždarė policijos skyrių. Nuovados ten nebėra. Vienintelė – Paidėje. „Nuo tada Paidės policijai tenka rūpintis ne tik mūsų, bet ir kitų vietovių saugumu. Jei neklystu, mūsų nuovada aptarnauja visą Jervos apskritį“, – apie problemas, su kuriomis susiduria Paidės gyventojai pasakoja Raido.
Tikisi, kad daugiau lankytojų pritrauks greitkelis
Šiek tiek pasėdėję kylame pažiūrėti miestelio iš aukštai. Atrestauruotame pilies bokšte veikia apžvalgos aikštelė. Užrašas prie įėjimo į bokštą skelbia, kad pakeliausime laiko mašina, mat čia veikia ir nedidelis muziejus.
Nuo 1990 m. iš Estijos emigravo apie 15 proc. populiacijos. Tiesa, šiuo metu demografiniai rodikliai atsistato. Estijos Statistikos departamento duomenimis, pernai atvykusiųjų į šalį skaičius nežymiai viršijo išvykusiųjų. Toks, nors ir nedidelis, padidėjimas nuo nepriklausomybės atgavimo Estijoje užfiksuotas pirmą kartą.
Išeiname iš bokšto, leidžiamės nuo piliakalnio ir lėtu žingsniu einame palei gatvę.
„Čia dar yra viena gamykla, gaminanti šviestuvus. Tai sukuria porą šimtų darbo vietų. Yra dar viena, kurioje gamina detales traktoriams. Yra daug kirpyklų, kelios parduotuvės, vienas kazino. Neįsivaizduoju, kaip nakvynės namai ir viešbučiai čia dar laiko. Gerai, kartais atvažiuoja turistai – dažniausiai iš Suomijos ir Latvijos pažiūrėti pilies griuvėsių. Bet tai dažniausiai būna pirmą vasaros mėnesį. Ir tai, jeigu jie čia ir sustoja, tai tėra stabtelėjimas pusiaukelėje tarp Tartu ir Talino. Čia yra Estijos širdis, todėl turistai užsuka čia trumpam. Bet kartą man vienas vyrukas pasakė: „apie kokią Estijos širdį tu čia kalbi? Estijos vidurys yra skylė“, – juokiasi Raido.
Jis neslepia – didelė emigracija iš Estijos palietė ir jį: keli draugai išvyko į Australiją, daugybė išsilakstė po Suomiją. „Jie ten dirba taip ilgai, kad jau spėjo sukurti šeimas ir apie grįžimą net negalvoja. Vienintelė problema – pinigai. Suomijoje jie uždirba gerokai daugiau. Aš save laikau patriotu. Auginu du vaikus, turiu žmoną. Manau, kad Paidė yra puiki vieta auginti vaikus“, – įsitikinęs Raido.
Paidės gatvės – švarios ir tvarkingos. Einant link autobusų stoties už akių užkliūva keletas apleistų medinių namų. Raido sako, kad jie tušti jau kurį laiką. Tiesa, net ir čia veikia viešai prieinamas bevielis internetas.
Pokalbio pabaigoje Raido prasitaria besitikintis, kad įgyvendinus naujo, pro miestelį einančio greitkelio projektą, žmonės į Paidę užsuks dažniau.
Patys estai mėgsta juokauti esą jų stereotipinis lėtumas – ne iš piršto laužtas. Nuoseklus ir apgalvotas darbas, lengvas pasimėgavimas procesu, atneša geriausius rezultatus.
