Siekiant gerinti Lietuvos moksleivių ugdymą, būtina keisti valstybinių egzaminų tvarką, mokyklas jungti į
konsorciumus, mokymo procese prioritetą teikti neformaliam ugdymui bei didinti tėvų komitetų rolę
mokyklų valdyme. Tuo įsitikinęs Kauno mero visuomeninis patarėjas švietimo ir sveikatos apsaugos
klausimais Dainius Pavalkis. 
Siekiant gerinti Lietuvos moksleivių ugdymą, būtina keisti valstybinių egzaminų tvarką, mokyklas jungti į konsorciumus, mokymo procese prioritetą teikti neformaliam ugdymui bei didinti tėvų komitetų rolę mokyklų valdyme. Tuo įsitikinęs Kauno mero visuomeninis patarėjas švietimo ir sveikatos apsaugos klausimais Dainius Pavalkis. Profesorius savo įžvalgas pristatys KTU rugsėjo 20 d. vyksiančioje konferencijoje „Lietuvos švietimo sistema: išmoktos pamokos ir ateities vizijos“.
Kauno technologijos universiteto Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakultete (KTU SHMMF) vyksiančioje nemokamoje konferencijoje bus apžvelgtos ir Kauno švietimo aktualijos, gerosios mokyklų praktinės patirtys, sėkmės istorijos miesto ir šalies kontekste.
– Kokias įžvelgiate esmines Lietuvos švietimo sistemos problemas?, – paklausėme profesoriaus D. Pavalkio.
– Pirma, turėtume suprasti, kad daugelis iki šiol atliktų reformų dažnai tik blogino švietimo sistemos finansavimą, visuomenės pasitenkinimą ja ir mokinių pasiekimų rezultatus. Turime labai didelę atskirtį tarp „elitinių“ ir normalių mokyklų, nes gerų mokinių koncentravimas vienoje mokykloje nepagerina išsilavinimo tiek, kiek pablogina kitose, kuomet iš jų „išimami“ geriausi mokiniai. Dėl to, bendras Lietuvos moksleivių pasiekimų lygis tik blogėja.
Antra, mokyklų susmulkinimas, atskyrimas ir egzistuojantys nesutarimai tarp skirtingų jų steigėjų, t. y. savivaldybių bei LR Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) tik gilina problemas. Dabar ŠMM turint alternatyvią, bendrą išsilavinimą garantuojančią mokyklų sistemą – profesinio lavinimo mokyklas, atsitinka taip, kad atskiros sistemos konkuruoja tarpusavyje, gimnazijos su profesinio lavinimo mokyklomis yra dirbtinai priešinamos, nes savivalda jas priima kaip svetimas ir su jomis nebyliai kovoja.
Trečia, dabartinė sistema skiria per daug lėšų administravimui (apie 25 proc.), bet ne mokytojo ir mokinio mokymui, jo ugdymui bei asmenybės kūrimui. Nėra tinkama ir darbo apmokėjimo „už kontaktines valandas“ tvarka, labai susiaurinanti mokytojo atsakomybės ribas. Esant tokiai situacijai, klausimas, kiek laiko mokytojai turi dirbti, o mokiniai mokytis – lieka atviras.
Ketvirta, dabartinė vidurinio išsilavinimo ir valstybinių brandos egzaminų sistema yra skirta ne tam, kad mokinys įgytų tinkamą, kokybišką vidurinį išsilavinimą ir valstybė pripažintų jo brandą, o tik tam, kad jis įstotų aukštąją mokyklą.
– Ar sutinkate, kad šiandien reikalingas aktyvesnis mokinių tėvų įtraukimas į mokyklų valdymą? Kodėl?
– Tėvų aktyvesnis dalyvavimas mokymosi proceso valdyme būtų galimas sukaupus didesnį demokratinio valdymo ir dalyvavimo patirtį. Dabar tokių patirčių tiek valstybėje, tiek savivaldoje, tiek ir visame Lietuvos gyvenime labai trūksta.
Žmonės turi savo išankstines, dažnai emocijomis, o ne žiniomis paremtas nuostatas, todėl tėvų dalyvavimas mokyklų ir visos švietimo sistemos valdyme neturėtų būti lemiamas. Lemti turėtų bendru visuomenės sutarimu priimti kokybiniai ir kiekybiniai švietimo kriterijai, kurių laikymosi priežiūra būtų puiki tėvų bendruomenės užduotis.
– Neformaliojo vaikų švietimo priemonės ir programos taikomos plačiai visame pasaulyje. Ar Lietuvoje neformalusis švietimas turi būti skatinamas labiau? Kodėl?
– Ateityje Lietuvoje turėsime eiti įgūdžių ir kompetencijų pripažinimo kryptimi, nepriklausomai nuo to, kur tos kompetencijos įgytos. Neformalus ugdymas bus tai, kas vaikus sudomins labiau, nei formalus mokyklinis mokymas.
Reikia prisiminti neseną Nacionalinės mokyklų vertinimo agentūros atliktą tyrimą, rodantį, kad tik 25 proc. pamokų yra vedamos pasitelkiant netradicinius sprendimus, pavyzdžiui, panaudojant IT technologijas, vietos pakeitimą, į pamokas kviečiant įvairių sričių ekspertus. Tuo tarpu likusios pamokos – vedamos standartiškai, neinteraktyviai, kas dažnam moksleiviui yra nuobodu ir jo nesudomina.
Taigi, riba tarp formalaus ir neformalaus ugdymo palaipsniui turėtų nykti, prioritetus atiduodant šalia žinių bagažo ugdomoms kompetencijoms, įgūdžiams, socialinei patirčiai, savanorystei, grupiniam, projektiniam darbui ir galiausiai – profesinio ugdymo kompetencijoms priskiriamiems dalykams, tokiems kaip bazinis darbas kompiuteriu, informacijos paieška ir kiti panašūs kasdien reikalingi gebėjimai.
– Kokia šiandien yra Kauno miesto švietimo situacija, lyginant su Vilniaus ir kitų didžiųjų šalies miestų?
– Manau, kad Kauno situacija yra gera. Nors ir turime atskirų problemų, Kauno švietimo sistema, atskirų mokinių ir mokyklų pasiekimai yra, ko gero, geriausi Lietuvoje. Pavyzdžiui, visai neseniai atidarėme dar vieną išmaniąją „Šiuolaikinės mokymosi aplinkos“ klasę, kuri Kaune – jau vienuolikta. Šios išmaniosios klasės turėtų atsirasti ne tik kiekvienoje miesto, bet ir šalies mokykloje. Reikia žiūrėti į ateitį, kur didžioji dalis darbų bus susiję su darbo kompiuteriu įgūdžiais ir programavimu. Čia ir vėl Kaunas rodo pavyzdį ir juda link to, kad turėtų vieną stiprų universitetą, patenkantį į Europos 500-tuką ir jame galėtų mokytis išmanioji karta.
– Kokią Lietuvos švietimo sistemą matote po 10 metų? Kokios permainos bus ryškiausios?
– Formuojant Lietuvos švietimo sistemą ateityje, mano siūlymai apimtų šias permainas: visas mokyklas perduoti valstybei (ŠMM), panaikinant savivaldybių švietimų skyrius arba juos ryškiai sumažinant iki priešmokyklinių, ikimokyklinių ir neformalaus ugdymo įstaigų. Tokiu būdu sutaupytume daug lėšų, kurias būtų galima skirti moksleivių ugdymui, mokytojų algoms ir tobulinimuisi.
Mokyklų ir ugdymo krepšelį reiktų finansuoti per ŠMM ir tai daryti visiems ta pačia tvarka, neišskiriant katalikiškų mokyklų.
Taip pat siūlyčiau mokyklas jungti į konsorciumus. Konsorciumą galėtų sudaryti teritoriniu principu sujungtos mokyklos, nesvarbu kokia būtų jų idėjinė ar religinė priklausomybė. Tokiu būdu nyktų nepriklausomos atskirų mokyklų administracijos ir tik valstybės nuosavybės konsorciumo mokiniams būtų skaičiuojamas mokinio krepšelis.
Konsorciumas galėtų spręsti, kaip išsidėstyti savo pajėgumus teritoriniu principu, kokį profiliavimą leisti, kaip mokinių judėjimą nuo pradinės mokyklos, progimnazijos į gimnaziją ar profesinę mokyklą organizuoti ir daug kitų klausimų. Tuo tarpu mokytojus reiktų įdarbinti etatiniu, o ne valandiniu krūviu, tvirtinti bendrus darbo grafikus.
Profesinio lavinimo mokyklos – ne išimtis. Siūlyčiau jas įtraukti kaip konsorciumo praktinių įgūdžių ir profesijos įgijimo centrus. Būtų iškeltas tikslas, kad bent 50 proc. mokinių mokyklą baigtų įgydami specialybę, kuri jiems ir jų tėvams atrodytų tinkama.
– Kokių dar turite idėjų Lietuvos švietimo sistemai?
– Manau, kad reiktų didinti tėvų komitetų rolę. Konsorciumo taryba, spręsdama mokymo planus, vietas ir profesinio lavinimo klausimus, turėtų sudaryti ne mažiau 33 proc. sprendimo jėgos (33 proc. – savivaldai, 33 proc. – ŠMM).
Finansavimą siūlyčiau išlaikyti ne mažesnį nei buvo skiriama savivaldos ir ŠMM. Tai leistų mokyklų finansavimą didinti iki 30 proc. ar net daugiau, bet savivaldybių skolinimosi limitai mažėtų (dabar švietimo biudžetas daugumoje savivaldybių sudaro beveik pusę viso biudžeto, – aut. past.). Galiausiai, reiktų keisti valstybinių egzaminų tvarką, juos pervadinant abitūros baigimo egzaminais. Stojimas į aukštąsias mokyklas vyktų ne tik pagal egzaminų rezultatus, bet ir pagal motyvacinius pokalbius ar motyvacinius „esė“. Tokiu būdu būtų panaikinta krepšelių sistema ir atsirastų galimybės finansuoti valstybei reikalingas studijų kryptis arba skirti stipendijas, atsižvelgiant į studentų socialinę - turtinę padėtį. Tokia sistema būtų socialiai teisinga.
