Saulės magnetinė audra, kuri nuslopino JAV radarų ir radijo lokacijos sistemas pačiame Šaltojo karo įkarštyje, galėjo sukelti katastrofišką karinį konfliktą, jei JAV karinės oro pajėgos nebūtų patikrinusios Saulės aktyvumo, teigiama naujame tyrime.
Saulės magnetinė audra, kuri nuslopino JAV radarų ir radijo lokacijos sistemas pačiame Šaltojo karo įkarštyje, galėjo sukelti katastrofišką karinį konfliktą, jei JAV karinės oro pajėgos nebūtų patikrinusios Saulės aktyvumo, teigiama naujame tyrime.
1967 m. gegužės 23 d. JAV karinės oro pajėgos ruošėsi kelti kelis karinius lėktuvus karui, nes pamanė, kad JAV oro erdvės stebėjimo radarus, išdėstytus už Poliarinio rato, užblokavo Sovietų Sąjunga. Laimei, karinės oro erdvės meteorologai laiku spėjo informuoti karo aviacijos specialistus apie tai, kad radarų ir radijo ryšio sutrikimus galėjo sukelti Saulės audros.
Būtent dėl to naikintuvai nepakilo, o JAV išvengė branduolinio karo su Sovietų Sąjunga, teigiama naujojo tyrimo išvadose.
Amerikos geofizikų sąjungos leidinyje „Space Weather“ bus paskelbtas straipsnis, kuriame atsistatydinę JAV karinių oro pajėgų pareigūnai, dalyvavę minėtuose įvykiuose, pirmą kartą apie juos prabilo viešai. Apie potencialią Saulės audros sukeltą grėsmę visuomenei iki šiol nebuvo žinoma, o dabar buvę karinių oro pajėgų pareigūnai dalijasi savo prisiminimais, sako naujajam tyrimui vadovavusi kosmoso fizikė iš Kolorado universiteto Delores Knipp.
Ši istorija apie Saulės audrą yra pavyzdys, liudijantis apie geomokslo ir kosmoso tyrimų svarbą JAV nacionaliniam saugumui, pridūrė ji.
„Jei mes nebūtume labai anksti investavę į Saulės ir geomagnetinių audrų stebėjimus ir prognozes, (minėtos audros) pasekmės galėjo būti daug liūdnesnės, – sako D. Knipp. – Tai buvo pamoka, parodanti, kaip svarbu būti pasiruošusiems.“
JAV kariuomenė Saulės aktyvumą ir meteorologines kosmoso sąlygas – Žemės magnetinių laukų ir atmosferos trikdžius – pradėjo stebėti šeštojo praėjusio amžiaus dešimtmečio pabaigoje.
Septintajame dešimtmetyje naujai įsteigta Karinių oro pajėgų kosmoso meteorologijos tarnyba (angl. Air Weather Service – AWS) nuolat stebėjo saulę ir jos žybsnius – trumpus intensyvius radiacijos protrūkius iš Saulės atmosferos.
Saulės žybsniai Žemėje dažnai sukelia elektromagnetinius trukdžius, žinomus kaip geomagnetinės audros, kurios gali sutrikdyti radijo ryšį ir elektros tiekimą.
AWS įvairiose JAV vietovėse ir užsienyje subūrė stebėtojus, kurie reguliariai teikia stebėjimo duomenis meteorologams Šiaurės Amerikos oro erdvės gynybos štabe (NORAD) – JAV ir Kanados organizacijoje, kuri kontroliuoja ir gina oro erdvę virš Šiaurės Amerikos. 1967 m. kelios observatorijos kasdien siuntė informaciją tiesiogiai NORAD meteorologams. 1967 m. gegužės 18 d. viename Saulės regione buvo užfiksuota neįprastai didelė grupė dėmių su intensyviais magnetiniais laukais. Gegužės 23 d. stebėtojai ir meteorologai pamatė, kad Saulės aktyvumas išaugęs ir tikėtinas didelis plazmos išlydis.
Observatorijos Naujajame Meksike ir Kolorade užfiksavo žybsnį, matomą plika akimi, o Saulės observatorija Masačusetse pranešė, kad Saulė skleidžia precedento neturintį radijo bangų kiekį.
Buvo pranešta, kad po 36–48 valandų įvyks stipri geomagnetinė audra, kurios poveikis bus juntamas visame pasaulyje.
„Užblokuoti“ radarai
Gegužės 23 d. Saulėje įvykus plazmos išlydžiui, sugedo visi trys Ankstyvojo įspėjimo dėl balistinių raketų sistemos radarai, esantys šiauriniame pusrutulyje. Šie radarai, skirti fiksuoti potencialiai iš Sovietų Sąjungos atskriejančioms raketoms, atrodė tarsi užblokuoti. Bet kokia ataka prieš šias stotis – įskaitant radarų užblokavimą – buvo laikoma karo veiksmu.
Į atsargą išėjęs pulkininkas Arnoldas L. Snyderis, kuris tuo metu dirbo NORAD Saulės meteorologijos centre, tądien budėjo darbe. Troposferinių oro sąlygų meteorologas jam perdavė, kad NORAD vadavietė paklausė, ar nenumatomas Saulės aktyvumas.
„Prisimenu, kaip aš džiugiai sušukau „Taip, pusė Saulės jau nupūsta“, o tada viską paaiškinau ramiau ir suprantamiau“, – pasakoja A. L. Snyderis.
Kartu su informacija iš Saulės meteorologijos centro, NORAD išsiaiškino, kad trys Ankstyvojo įspėjimo dėl balistinių raketų sistemos radarai stovi saulės atokaitoje ir juos gali paveikti Saulės skleidžiamos radijo bangos. Šie faktai reiškė, kad radarus ‚užblokavo“ Saulė, o ne Sovietų Sąjunga, sako A. L. Snyderis.
Didžiąją septintojo dešimtmečio dalį JAV karinės oro pajėgos vis pakeldavo perspėjantį naikintuvą su branduoliniais ginklais. Kariuomenės vadovybė, nieko nežinanti apie Saulės audrą ir pamaniusi, kad radarus užblokavo rusai, įsakė parengti papildomas pajėgas, kurias prireikus būtų galima iškart panaudoti, teigiama tyrime.
„Padėtis buvo labai grėsminga, – sako D. Knipp. – Bet paaiškėjus apie Saulės audrą, grėsmė išnyko ir padėtis pasikeitė į gerą pusę.“
Karinės oro pajėgos neišsiuntė papildomų naikintuvų. Tyrimo autoriai įsitikinę, kad būtent informacija, gauta iš Saulės meteorologijos centro, leido vadovaujantiems kariuomenės pareigūnams laiku sustabdyti karinius veiksmus, įskaitant potencialų branduolinio ginklo panaudojimą.
D. Knipp, cituodama viešus dokumentus, pažymi, kad informacija apie Saulės audrą greičiausiai buvo perduota aukščiausio lygio vadovybei – galbūt net prezidentui Johnsonui.
Geomagnetinė audra, kuri prasidėjo praėjus apytikriai 40 valandų po plazmos išlydžio ir radijo bangų pliūpsnių, kone savaitei sutrikdė JAV radijo ryšį, rašoma naujajame tyrime.
Saulės audra buvo tokia stipri, kad Šiaurės pašvaistė, kuri dažniausiai yra matoma tik netoli Poliarinio rato, tąkart buvo matoma net Naujajame Meksike.
Poveikis visuomenei
Pasak A. L. Snyderio ir tyrimų autorių, būtent teisingai kariuomenės pareigūnų diagnozuotos radarų užblokavimo priežastys neleido šiam įvykiui sukelti katastrofos. Šis įvykis padėjo karinėms pajėgoms suprasti kosminių oro sąlygų svarbą ir sukurti tobulesnę kosminių sąlygų prognozės sistemą, pridūrė jis.
Visuomenė greičiausiai nė nenumano, kad gamtiniai kataklizmai potencialiai gali sukelti šiuolaikinėms karinėms pajėgoms iliuziją, kad atakuoja priešas, sako elektros inžinierius ir radijo mokslininkas iš Džordžijos technologijos instituto Atlantoje Morrisas Cohenas, kuris tyrime nedalyvavo.
„Man tai atrodo nuostabu, vertinant iš istorinės perspektyvos“, – rašė jis viename tyrime.
1967 m. gegužės mėnesio audra, kuri vos nesukėlė baisios katastrofos, atnešė teigiamų pokyčių, mano M. Cohenas. „Dažniausiai būna taip, kad įvyksta kažkas katastrofiško, ir tada mes sakome: „Privalome imtis priemonių, kad tai nepasikartotų, – sako jis. – Tačiau šiuo atveju mes buvome iš anksto gerai pasiruošę, todėl katastrofos pavyko išvengti.“
