Kompiuteriniai žaidimai kai kuriems – laisvalaikio praleidimo būdas, o kitiems – net pagrindinis pragyvenimo šaltinis. Tačiau, ar žinojote, kad žaidžiant kompiuterinius žaidimus taip pat galima mokytis ir įgyti ne tik vadovėlinių žinių, bet ir praktinių, gyvenimiškų įgūdžių?
Kompiuteriniai žaidimai kai kuriems – laisvalaikio praleidimo būdas, o kitiems – net pagrindinis pragyvenimo šaltinis. Tačiau, ar žinojote, kad žaidžiant kompiuterinius žaidimus taip pat galima mokytis ir įgyti ne tik vadovėlinių žinių, bet ir praktinių, gyvenimiškų įgūdžių?
Apie tai, kaip kinta lietuvių požiūris į kompiuterinius žaidimus, kokie kompiuteriniai žaidimai yra tinkami vaikams bei kokių įgūdžių jie gali suteikti, pasakoja rugsėjo 8–9 d. vyksiančio didžiausio Baltijos regione moderniųjų technologijų ir verslumo renginio #SWITCH! pranešėjas – Artūras „Artojas“ Rumiancevas, „GameOn“ renginio komandos narys ir kompiuterinių žaidimų fanas.
Nuomonė apie kompiuterinius žaidimus – keičiasi?
Anot A. Rumiancevo, suvokimas apie kompiuterinių žaidimų svarbą asmenybės ugdyme Lietuvoje po truputį keičiasi į teigiamą pusę.
„Vakaruose jau seniai nebekyla diskusijos apie kompiuterinių žaidimų poveikį žmonėms, nes žaidimų kenksmingumas yra daugybę kartų moksliškai paneigtas. Žaidžia ne tik vaikai, bet ir suaugę – vidutinis žaidėjų amžius JAV yra 32 m., – pastebėjo A. Rumiancevas. – O štai neigiami nusistatymai kompiuterinių žaidimų atžvilgiu būdingi rytų blokui, į kurį įeina Lietuva, Lenkija, Balkanų šalys. Sovietmečiu neturėjome nei kompiuterių, nei žaidimų, tad daugiausiai tamsių mitų apie žaidimus atkeliauja būtent iš to laikotarpio, kai pirmąsyk susidūrę su žaidimais pernelyg į juos įsitraukėme – dažnai tai pamirštame ir nė nepaisome, kad šiandien žaidimų kultūra visiškai kitokia. Lietuvoje yra kelios skirtingos kartos, ir kiekviena jų savaip traktuoja informacines technologijas. Nuomonę pakeisti sunku, nes kiekvienas remiasi savais potyriais.“
Kompiuterinių žaidimų fanas pastebi, kad, nors Lietuvoje kol kas dar tik diskutuojama, ar iš kompiuterinių žaidimų gali būti kokios naudos, tačiau jau jaučiamas lūžis. Vis daugiau žmonių naudojasi mobiliosiomis programėlėmis, o suaugę nebebijo prisipažinti, kad ir patys žaidžia kompiuterinius žaidimus, ne tik jų atžalos.
Artina ryšį tarp vaikų ir suaugusių
Nors įprasta manyti, kad kompiuteriniai žaidimai neugdo žmoguje jokių socialinių įgūdžių, A. Rumiancevas tikina, kad žaidimai – terpė, vienijanti skirtingo amžiaus žmones.
„Kompiuteriniai žaidimai gali padėti užmegzti geresnius santykius su šeimos nariais, ypač su vaiku. Jeigu vaikas kompiuterinius žaidimus žais komandoje su kitais šeimos nariais, tikėtina, kad jis bus labiau linkęs dalintis patyrimais, jausis drąsesnis, todėl kompiuteriniai žaidimai tampa dar viena tema tarpusavio pašnekesiams“, – sakė A. Rumiancevas.
Kompiuteriniai žaidimai ugdo socialinius įgūdžius?
Kompiuteriniai žaidimai moko ne tik vadovėlinių tiesų – jie taip pat skatina pasisemti gyvenimiškos patirties.
„Vaikus įprasta mokyti įvairių žaidimų pagalba – lėktuvėliai, eilėraščiai, garsų ar judesių pamėgdžiojimai. O kompiuteriniai žaidimai – dar viena mokymosi forma, tik perkelta į virtualųjį pasaulį“, – teigė pašnekovas.
„Kompiuterinių žaidimų srityje kasmet atliekama daugybė tyrimų. Naujausi duomenys, spausdinami paskutiniame „Scientific American“ numeryje, rodo, kad kompiuteriniai žaidimai gerina vaikų bendruosius kognityvinius gebėjimus: žodžių, teksto įsiminimą, vaizdų atpažinimą, loginį mąstymą, informacijos supratimą, greičiau priimamos naujos idėjos. Jie lavina netgi daugiau nei specialiai sukurti mąstymą lavinantys žaidimai“, – sakė Valentina Dagienė, profesorė, Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos instituto dėstytoja.
A. Rumiancevas atkreipia dėmesį – stereotipus, kad kompiuteriniai žaidimai – tik pasyvus sėdėjimas prie monitoriaus, taip pat būtina laužyti. „Gimnastikos ar jogos kompiuteriniai žaidimai skatina vaiko fizinį aktyvumą, o jei grojimas virtualia gitara lavina muzikinius gebėjimus, – sakė jis. – Komandiniai kompiuteriniai žaidimai puikiai moko, kaip elgtis komandoje, kaip siekti pergalės ne individualiai, bet su kitais komandos nariais, moko bendravimo ir kantrybės. Žaidimai taip pat gali įkvėpti mokytis – pasirinkus istorinį žaidimą, kurio veiksmas vyksta Senovės Romoje, vaikas įgaus tikrų istorinių žinių.“
Tėvų pareiga – moderuoti turinį
Anot A. Rumiancevo, noras atsirinkti vaikui ir jo amžiui tinkamus kompiuterinius žaidimus pareikalaus šiek tiek laisvo laiko.
„Kiekvienas gali rasti sau ar šeimai tinkantį žaidimą – pagal amžių, tematiką, šeimos viziją. Pirmasis orientyras renkantis žaidimus yra amžiaus nuoroda – septynmečiui tikrai nebus tinkamas žaidimas, ant kurio nurodytas PEGI 18 reitingas, nes toks reitingas suteikiamas tik žaidimams su grafinėmis, smurtinėmis scenomis, ar necenzūrine kalba. Tačiau tai nereiškia, kad septynmetis negali žaisti PEGI 12 žaidimo. PEGI reitingai yra rekomendacinio pobūdžio, o kiekvienas jų yra iliustruojamas pagalbiniais ženklais, tad tėvai iš pirmo žvilgsnio gali nuspręsti, ar turinys tinkamas jų atžalai. Jokiu būdu negalime sumenkinti tėvų rolės ar atsakomybės sprendžiant, kokioje aplinkoje jų atžala leidžia savo laisvalaikį“, – apie žaidimų reitingavimą pasakojo A. Rumiancevas.
Tačiau pašnekovas tikina – amžiaus nuorodos nereikėtų pervertinti. „Jeigu vaiko amžius atitinka nurodytą kompiuterinio žaidimo ženklelyje, tačiau rodomos scenos nejaukios net ir suaugusiam žmogui – vaikui tikrai reikės palūkėti ir subręsti“.
O toliau, anot A. Rumiancevo, reikėtų skirti bent pusė valandos stebėjimui, kaip vaikas žaidžia pasirinktą žaidimą – taip bus galima įvertinti, kiek turinys yra tinkamas vaikui, šeimos auklėjimui. O kai bus nuspręsta – tegul vaikas žaidžia be tėvų priežiūros.
