Jei pastebimas asteroidas, kuriam iki Žemės belikęs kelių dienų kelias, ką nors padaryti vargu ar įmanoma, LRT RADIJUI sako Vilniaus universiteto docentas fizikos mokslų daktaras Jokūbas Sūdžius. Todėl, pabrėžia jis, mokslininkai nuolat stebi tam tikras dangaus sritis, siekdami sumažinti grėsmę. Vis dėlto, jei iškiltų realus pavojus, vienintelis būdas – bandyti iš Žemės paleisti kažkokią raketą.
Jei pastebimas asteroidas, kuriam iki Žemės belikęs kelių dienų kelias, ką nors padaryti vargu ar įmanoma, LRT RADIJUI sako Vilniaus universiteto docentas fizikos mokslų daktaras Jokūbas Sūdžius. Todėl, pabrėžia jis, mokslininkai nuolat stebi tam tikras dangaus sritis, siekdami sumažinti grėsmę. Vis dėlto, jei iškiltų realus pavojus, vienintelis būdas – bandyti iš Žemės paleisti kažkokią raketą.
– Mokslininkai apgailestauja, kad nebuvo užfiksuotas visai netoli Žemės praskriejęs asteroidas. Ar žinoma, kodėl nepavyko to padaryti?
– Negalima sakyti, kad tai buvo nesėkmė. Problema ta, kad asteroidai – labai silpnai šviečiantys ir greitai judantys objektai, todėl juos nėra taip jau lengva pastebėti. Pirmiausia dedamos pastangos, kad būtų galima užregistruoti tuos asteroidus, kurie ypač priartėja prie Žemės, tačiau dažniausiai stebima ta sritis, kuri yra maždaug toje pačioje plokštumoje, kaip skrieja Marsas, Venera arba Žemės orbita.
O jeigu asteroido orbita yra šiek tiek arba didesniu kampu pasvirusi į Žemės orbitą, tuomet tos sritys yra menkiau stebimos. Be to, reikia turėti galvoje, kad šis objektas nebuvo toks jau šviesus, kad jį būtų galima iš karto užfiksuoti. Šiaip jau asteroidai dažniausiai skrieja orbitose tarp Marso ir Jupiterio, kurios labai toli nuo Žemės.
– Kiek šis asteroidas buvo priartėjęs iki Žemės paviršiaus?
– Šis asteroidas praskriejo pro Žemę maždaug 85 tūkst. kilometrų nuotoliu. Vertinant Žemės mastais, tai nėra toks jau mažas atstumas. Nors Mėnulis nuo Žemės nutolęs apie 380 tūkst. kilometrų, bet jis apie Žemę skrieja reguliaria orbita.
Asteroidams, kurie praskrieja labai arti Žemės, skiriamas tam tikras dėmesys, o tokie asteroidai vadinami potencialiai pavojingais asteroidais (arba objektais). Minimalus atstumas, kokiu nuotoliu nuo Žemės jie praskrieja, turi būti mažesnis negi 73,5 mln. kilometrų.
– Bet pavojus turbūt išlieka? Kur dabar tas asteroidas?
– Tam tikras susidūrimo pavojus išlieka. Tokių potencialiai pavojingų asteroidų yra pakankamai daug. Žinoma, pavojus priklauso ne tik nuo to, kaip arti Žemės asteroidas praskries, bet ir nuo jo dydžio.
Asteroido, kuris praskriejo pro Žemę iš rugpjūčio 27 d. į 28 d., matmenys – apie 34 metrai. Tai vis dėlto nėra labai didelis asteroidas ir, jeigu jis būtų pataikęs į Žemę (būtų skrodęs Žemės atmosferą ir nukritęs), būtų nuvilnijęs didelis sprogimo aidas ir galbūt būtų nukritusios kažkokios liekanos. Bet labai didelių pasekmių nebūtų buvę. Žinome panašų atvejį Čeliabinske.
– Tada buvo sužalota 1,5 tūkst. žmonių?
– Taip. Bet, turint galvoje, kokių kitų Žemėje būna katastrofinių reiškinių, čia dar nėra pats tragiškiausias įvykis.
– O kas iš to, jei mokslininkai būtų užfiksavę asteroidą anksčiau?
– Jei pastebimas artėjantis objektas, kuriam iki Žemės belikęs kelių dienų kelias, ką nors padaryti vargu ar įmanoma. Todėl yra įvairios stebėjimo kompanijos, specialios observatorijos, teleskopai, kurie nuolat fotografuoja tam tikras dangaus sritis, siekdami užfiksuoti Žemei pavojingus asteroidus kuo anksčiau ir nustatyti kuo tikslesnes jų trajektorijas, kad, iškilus pavojui, būtų galima imtis kažkokių priemonių.
Jei iškiltų realus pavojus, iš esmės vienintelis būdas – bandyti iš Žemės paleisti kažkokią raketą, kuri padėtų pakreipti artėjančio asteroido trajektoriją, kad jis nepataikytų į Žemę.
